Kovo 19 d. suėjo 50 metų, kai buvo išleistas pirmasis pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ numeris. Stebuklas, kad sovietų saugumui visus septyniolika veiklos metų jo taip ir nepavyko likviduoti. Apie „LKB Kronikos“ svarbą kalbamės su jos steigėju, vyr. redaktoriumi kardinolu Sigitu Tamkevičiumi.
Slapta veikla
1972 m. kunigas Sigitas Tamkevičius nusprendė leisti slaptą laikraštį, kuriame būtų skelbiama kaip Sovietų Sąjungoje persekiojami tikintieji, pažeidžiamos žmonių teisės, norėta drąsinti žmones nesitaikstyti su prievarta, melu ir tai, kas vyksta Lietuvoje, paskleisti laisvajame pasaulyje. Pasitaręs su vyskupu Vincentu Sladkevičiumi leidinį jis pavadino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ ir gavęs palaiminimą išvyko darbuotis. Pirmąjį numerį rengti padėjo disidentas Petras Plumpa.
„Galvojome, jei laisvas pasaulis sužinos, kas vyksta okupuotoje Lietuvoje, galbūt tarybinė valdžia mažiau persekios”, – sakė S. Tamkevičius. Pasak jo, pradėjus eiti „Kronikai“ pamažu ėmė leisti priimti daugiau studentų į Kunigų seminariją. Po 1972 m. jau nenuteisė nei vieno kunigo už vaikų katekizaciją.
Nelengva pradžia
„Kronikos“ pradžioje nestigo iššūkių, juk nebuvo kompiuterių, interneto, mobiliųjų telefonų. Tekstai negausiai buvo spausdinami rašomąja mašinėle, tad raginta: „Perskaitęs duok kitam!“. Be to, veikla vyko slapta, tad nebuvo galima pasiskelbti kam, kokiu adresu siųsti informaciją leidiniui. Dirbti reikėjo talkinant patikimiems kunigams, vienuolėms, pasauliečiams.
Daugiausiai medžiagos ateidavo apie prievartą patiriančius dvasiškius, moksleivius, jaunimą. Platinimas vyko Lietuvoje, o Maskvos disidentų, užsienio turistų pagalba patekdavo į JAV. Beje, į Maskvą leidinį dažnai veždavo vienuolė Nijolė Sadūnaitė, tuomet jai buvo apie 30 m., o kad saugumiečiai jos nepažintų, moteris persirengdavo senute. Kartą Maskvoje jai ant kulnų lipo saugumiečiai, norėdama atsitraukti, ji užėjo į kirpyklą ir paprašė itin trumpai apkirpti bei pašviesinti plaukus peroksidu. Prieš išeidama vienuolė Nijolė dar pasidažė, išvertė kitą švarko pusę, užsidėjo tamsius akinius ir išėjo. Liko neatpažinta.
Kai „LKB Kronika“ pateko į Vakarus ir ją ėmė skaityti per Vatikano radiją, „Amerikos balsą“, „Laisvės“ radiją – žmonės išdrąsėjo ir informacijos pradėjo plaukti žymiai daugiau. Leidinyje buvo galima rasti rubrikų „Kratos ir tardymai“, „Mūsų kaliniai“, „Katalikai sovietinėse respublikose“ ir kt.
Visus „LKB Kronikos“ numerius galima rasti čia.
Talkino vienuolės iš Kauno
Pasak S. Tamkevičiaus, Kaunas buvo pagrindinis miestas, per kurį ateidavo medžiaga „LKB Kronikai“. Itin aktyviai bendradarbiavo Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolės, įsikūrusios name K. Donelaičio gatvėje. Kaip rašoma Danguolės Gervytės knygoje „Kronika: slaptos knygos istorija“ (2022), šiame name galėjo būti „blakių“, tad kalbėdamos vienuolės ir svečiai neminėdavo tikrų vardų, o susirodydavo ženklais: kalbant apie kunigą J. Borutą rodydavo akinius (jis nešiojo akinius), sesę Nijolę vaizduodavo perbraukiant plaukus (ji turėjo išskirtinę šukuoseną, kurią keisdavo), kunigą A. Svarinską mėgdžiodavo su pilvu (jis turėjo antsvorį), o kunigą J. Zdebskį – sukiodami pirštą „vilkeliu“ (nes jis mokėjo su virgule rasti vandenį).
„Kaune išėjo ir buvo padauginti pirmieji „Kronikos“ numeriai. Kalniečių gatvėje Petras Plumpa buvo įsirengęs dauginimo aparatą „Era“ ir kiekvieno numerio padaugindavo po 100 egzempliorių. Gaila, darbai tęsėsi neilgai – 1973 m. jis buvo suimtas ir nubaustas 7 metus kalėti“, – pasakojo S. Tamkevičius.
Perveždavo saldainiuose, pudroje, žibintuvėliuose
Į Vakarus leidinį platindavo fotojuostelėmis. Ritinėlius slėpdavo dantų pastos tūbelėje, pudros dėžutėje, žibintuvėlyje, drabužiuose, knygos nugarėlėje, susukdavo į saldainių popierėlius ir pan.
„Kai atvažiuodavau į Kauną pasiimti „Kronikos“ medžiagą, su savimi vežti būdavo pavojinga, tad medžiagą slėpdavau po rato gaubtu. Jei padarytų kratą ir rastų – būtų galima išsiginti, kad mašina stovėjo lauke ir kas žino, kas čia ką įdėjo“, – kalbėjo S. Tamkevičius.
Keliu iš Kauno į Kybartus atkeliaudavo nemažai informacijos „Kronikai“, o patys leidinio numeriai šiuo būdu nebūdavo gabenami.
„Mano tikslas buvo išleisti numerį, padaryti pirmus egzempliorius, o toliau kaip ją platino aš per daug nesistengiau žinoti, nes visada yra tikimybė per tardymą išpasakoti. Juk tardyme gali būti ir prievartos, duodama narkotikų, kad žmogus pagaliau prakalbėtų“, – teigė pašnekovas.
Sunkiausia – tardymai
Bene sunkiausias laikotarpis per 17 „Kronikos“ gyvavimo metų S. Tamkevičiui buvo pusės metų nuolatinis tardymas, trukęs nuo 1983 m. gegužės iki gruodžio mėnesio.
Jis mena, kad buvo daugiau kaip 60 tardymų, jie trukdavo po 5-7 valandas, kartais ir ilgiau.
„Jiems pasibaigus vienas saugumietis atskleidė, kad mano protokolai yra tušti. Reiškia, jiems rūpimos informacijos nepavyko išgauti. Tas pusmetis KGB kalėjime iš 17 „Kronikos“ veiklos metų man turbūt buvo sunkiausias. Po to atsidūrus lageryje reikėjo 8 val. dirbti, būdavo laisvesnio laiko. Kai nuvežė į Sibirą – buvo galima judėti jau rajono ribose, žymiai palengvėjo“, – pasakojo S. Tamkevičius.
Griežtai baudė
Anuomet pagal panašią veiklą bausta vadovaujantis LTSR baudžiamojo kodekso 68 str. – antitarybinė agitacija ir propaganda, su tikslu susilpninti tarybų valdžią bei pagal 199 str. – antitarybinė agitacija ir propaganda. Būti suimtam pagal 68 str. pirmą kartą grėsė bausmė iki 10 metų, antrą kartą – 15 m.
1978 m. kunigai Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Juozas Zdebskis, Jonas Kauneckas ir Vincentas Vėlavičius įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Ši organizacija gynė tikinčiųjų teises (kad būtų galima eiti Pirmosios Komunijos, švęsti religines šventes, statyti kryžius). Komitetas rinkdavo medžiagą apie tai, kur bažnyčia yra persekiojama, informacija siųsta Sovietų Sąjungos įstaigoms, taip pat tarptautinėms organizacijoms. Šie dokumentai buvo priskirti antitarybinei agitacijai ir propagandai, o 1983 m. kunigai S. Tamkevičius ir A. Svarinskas suimti, nuteisti.
S. Tamkevičiui skirta 6 m. griežto režimo lagerio ir 4 m. tremties bausmė.
„Kronikos“ platintojams Petrui Plumpai, Povilui Petroniui, Nijolei Sadūnaitei buvo pritaikytas 68 str. Per visą leidinio gyvavimo laikotarpį laisvės atėmimo bausme buvo nubausta daugybė kunigų, vienuolių, pasauliečių.
Nelikvidavo visus 17 metų
„LKB Kronika“ ėjo 1972-1989 metais. Per 17 veiklos metų likviduoti jos sovietų saugumui taip ir nepavyko. Nemažai darbuotojų buvo suimti, nuteista apie 14 tiesiogiai su „Kronika“ surištų žmonių.
„Kaip per 17 m. nepasisekė likviduoti „Kronikos“ redakcijos, turbūt tik Viešpats težino. Manau, kad tarp tų KGB darbuotojų nebuvo idealistų. Jei būtų buvę tokie idealistai kaip „Kronikos“ leidėjai, tikriausiai būtų lengviau sučiupę“, – svarstė S. Tamkevičius.
Jis atkreipė dėmesį, kad per visus leidinio veiklos metus nebuvo nei vienos išdavystės, o tardomi buvo šimtai žmonių.
„Kai pasibaigė tardymas, skaitau tardymo medžiagą, ten mano ministrantas Žemaitis išsigina: „Ar skaitei „Kroniką“? Skaičiau. Iš kur gavai? Nesakysiu. Ar davei kam skaityt „Kroniką“? Daviau. Kam davei? Nesakysiu.“ – Skaičiau tardymo protokolą ir širdis džiaugėsi. Kaip mažas stebuklas, kad per tiek metų, tardymų nebuvo jokios išdavystės“, – kalbėjo S. Tamkevičius ir pridūrė: „Saugumietis sakė, kad kai tardė man artimus žmones, jie net pamėlynavę gynėsi, kad manęs nepažįsta. (…) Tai buvo žmonės idealistai, žmonės su tikėjimu. Jie mylėjo Lietuvą, bažnyčią ir buvo nusistatę: geriau prisiimsiu kažkokią bausmę, bet nieko neišduosiu“, – sakė jis.
Svarbiausia – tiesa
Kardinolas S. Tamkevičius apibendrindamas sakė, kad „LKB Kronika“ paliko svarbią pamoką šiandienai, jog už tiesą reikia kovoti ir kad savo gyvenimą reikia grįsti tiesa.
„Svarbiausia „Kronikos“ pamoka: niekuomet nenusilenk melui ir prievartai, nes prievartos kojos yra molinės. Žvelgiant į prievartą Ukrainoje, neaišku kiek laiko reikės kentėti, bet prievartos, melo sistema yra pasmerkta žlugti“, – teigė kardinolas S. Tamkevičius.
2021 m. „LKB Kronika“ buvo įtraukta į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis”.
Projektą „Svarbiausi Kauno kultūros ir istorijos akcentai 2022-aisiais metais“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
