Kaune jau 7-tus veiklos metus skaičiuoja vienas iš dviejų šalyje esančių hospisų – VšĮ „Kauno hospiso namai“. Įstaiga teikia neatlygintiną paliatyviąją pagalbą mirštantiems pacientams jų namuose, nes iki šiol neturi patalpų stacionarui. Be to, hospisas kas mėnesį kovoja dėl finansinio išlikimo. Tačiau įstaigos direktorė Kristina Krasko nepasiduoda išbandymams ir į ateitį žvelgia viltingai. „Esu įsitikinusi, kad patalpas Kauno mieste ar rajone pagaliau pavyks rasti. Jų poreikis – didžiulis“, – tikina ji.
Pacientai nuo 6 iki 92 metų
Kauno hospiso namus 2014 m. gruodį įkūrė kaunietė Žanna Jankovskaja. Šiuo metu hospisui vadovauja K. Krasko, darbuotojų komandą sudaro 11 žmonių (gydytojai, socialiniai darbuotojai, slaugytojai, kineziterapeutas, dvasinis asistentas, savanorių koordinatorius ir kt.), talkina daugiau kaip 100 savanorių.
Hospisas teikia nemokamą paliatyviają pagalbą ligonio namuose pacientams, sergantiems sunkia, nepagydoma progresuojančia liga. Jie gauna medicininę, socialinę, psichologinę, dvasinę, teisinę pagalbą. Norint ja pasinaudoti, ligonis ar jį prižiūrintis asmuo turi kreiptis į savo šeimos gydytoją ir paprašyti siuntimo paliatyviajai pagalbai.
K. Krasko atskleidė, kad šiuo metu lankoma 15-ka pacientų Kauno mieste ir rajone. Skaičius nuolat kinta, nes vieni pacientai miršta, kiti atranda hospisą ir kreipiasi pagalbos. Liga nesirenka nei amžiaus, nei socialinės padėties. „Jauniausia mūsų pacientė buvo 6 metų mergaitė, o vyriausiam šiuo metu 92 metai. Vidurkis – 50 metų“, – vardino pašnekovė.
Gyvena laukimu
Kauno hospisas visus veiklos metus dirba be stacionarių patalpų ligoniams. Įstaigos vadovė tikisi, kad reikalai pasistūmės, nes neseniai pavyko gauti paramą iš norvegų – visą hospisui reikalingą įrangą (lovas, spintas, indus ir pan.), tad norisi ją kuo greičiau panaudoti. Parama iš Norvegijos į Kauną atkeliavo vasario 22 d. Įranga sandėliuojama lengvatinėmis sąlygomis nuomojamose patalpose, kurių nuomai pritarė Kauno miesto savivaldybės taryba.
Nuo pat Kauno hospiso įsteigimo ieškoma patalpų stacionariam hospisui įrengti, svarstoma ir galimybė radus rėmėjus pastatyti naują pastatą. Kadangi hospisas dirba neatlygintinai – nėra už ką patalpų įsigyti, tad tikimasi savivaldybės ar geradarių pagalbos. Tiesa, teritorinės ligonių kasos dengia 25 proc. įstaigos mėnesio išlaidų, tačiau likusius 75 proc. Kauno hospisas pats turi surinkti iš paramos. „Tikimės tolesnio bendradarbiavimo su Kauno miesto savivaldybe, kad Kaunas turėtų stacionarų hospisą. Ir net ne vieną“, – kalbėjo K. Krasko. Hospisas bendradarbiauja ir su Rimanto Kaukėno paramos grupe, rašo projektus, tikintis gauti Europos Sąjungos fondų paramą.
Kaip hospiso stacionaras turėtų atrodyti? K. Krasko svarsto, kad tai bus 2 a. pastatas, užimantis apie 1 tūkst. kv. m plotą. Jame bus bent 14 lovų pacientams, taip pat bus gedėjimo patalpos pacientų artimiesiems, atskira erdvė darbuotojams ir savanoriams, veiks dienos centras, bus konsultuojami mirštančiųjų artimieji.
Savanoriai praskaidrina dienas
Kauno hospise savanoriauja daugiau kaip 100 įvairiausių profesijų žmonių. Jie ne tik teikia medicinines paslaugas (šias paslaugas teikia savanoriai gydytojai ir slaugytojai), bendrauja, padeda atlikti buities darbus, leidžia pailsėti artimiesiems, bet ir vykdo šokio, muzikos, judesio, dailės terapiją. „Visi jie dirba iš vidinio pašaukimo padėti žmogui. Be savanorių komandos hospisas negalėtų egzistuoti“, – akcentavo K. Krasko.
Vyriausiai savanorei – 86 m. Yra ir vaikų savanorių, atvykstančių kartu su tėvais. „Žvilga pacientų akys, kai į jų namus įžengia 4-5 m. mažieji. Tuomet pacientas pamiršta savo ligą ir ieško kuo pavaišinti mažąjį svečią, bando pakalbinti, nusišypso. Rūpestis kitu juos atitraukia nuo kasdienybės“, – tikino K. Krasko. Savanoriauti Kauno hospise galima ne ilgiau kaip 2 val. per savaitę, kad savanoriai emociškai nepervargtų ir norėtų sugrįžti vėl.
K. Krasko džiaugiasi, kad savanorių dėka keičiasi ir pacientų mąstymas, ligos supratimas, situacijos priėmimas, nes kiekvienas savanoris atsineša savo gyvenimo patirtį, pasakoja apie meną, kūrybą, spektaklius, filmus, dalinasi nuotraukomis, įžvalgomis, diskutuoja apie aktualijas. „Pacientui įdomu, kas kaskart ateis, nes savanoriai rotuojami“, – pažymėjo hospiso vadovė.
Mirus pacientams, savanoriai su pacientų artimaisiais dar apie 3 mėn. palaiko ryšį, padeda išgedėti, susiskambina, paklausia kaip jaučiasi, gal ko reikia.
Vyksta virsmai
Klaidinga manyti, kad šioje savanorystėje daug gėlos. Yra pacientų, pas kuriuos net susidaro norinčiųjų patekti savanorių eilės! „Vienas pacientas prašė atvykti savanorių pas jį savaitgaliais ruošti pusryčių. Netrukus susidarė eilė savanorių, nes pacientas labai artimas, apsiskaitęs, intelektualus, tikras šviesulys, tad savanoriai nori tęsti diskusijas su juo. (…) Dažnai liga paguldo ant patalo ir yra tarsi nuosprendis, kad tau daugiau nieko nebereikia. Bet juk gyvenimas tęsiasi!“, – pabrėžė K. Krasko.
Įstaigos vadovė prisiminė pacientę, kuri nevaldo kūno, sėdi vežimėlyje ir ne vienerius metus neišvykdavo iš namų. „Po pusmečio įkalbinėjimų ji sutiko keliauti į lauką! Buvome atkaklūs, nes žinome, kokias galimybes atveria gamta, išėjimas iš namų, aplinkos pakeitimas. Moteris tądien pasipuošė, buvo su šukuosena, makiažu. Netrukus ir savo kassavaitinį maršrutą susidarė: parkas, parduotuvė, turgelis, bažnyčia, namai. O galiausiai ji ryžosi nuvykti į pačią Laisvės alėją“, – sakė K. Krasko.
Išpildo paskutinį norą
„Džiugiausias dalykas – kad hospise vyksta gyvenimas. Tai ne palydėjimas į mirtį, tai palydėjimas gyventi gyvenimą, tokį, kokį pacientas gyveno iki ligos. Mūsų uždavinys – padėti jam oriai nugyventi kiekvieną dieną, o paprašius – išpildyti paskutinį norą“, – emocingai pasakojo K. Krasko.
Apie norus Kauno hospiso pacientai pasisako savanoriams. Dažnai tai būna paprasti dalykai: sutvarkyti kambarį, išsivesti į gamtą, nuvykti į spektaklį, koncertą, nuvykti paslidinėti, susitikti su draugais, užsukti į kirpyklą, grožio saloną ar – tiesiog nueiti į parduotuvę.
„Tai, ką paprasti žmonės išgyvena kiekvieną dieną, mirštantiems pacientams yra paskutinis noras. Didžiausias džiaugsmas galėti juos išpildyti. Ne visada spėjam… bet labai stengiamės“, – teigė K. Krasko.
Ji papasakojo kelių pacientų istorijas. Viena pacientė gavo savarankišką galimybę išvykti pati, pirmiausia ji nuvyko į parduotuvę. „Norėčiau, kad ta eilė prie kasos niekada nesibaigtų, nes labai gera buvo būti tarp žmonių!“ – ligonė tuomet atviravo K. Krasko.
Kitas žmogus 10 metų nebuvo išėjęs iš namų, o paskui nuvyko net į Kauno centrą. „Noriu, kad automobilis riedėtų lėtai, lėtai, kad galėčiau viską pamatyti ir po to gyventi tuo, ką išvydau!“ – dar vieno paciento įspūdžiu pasidalino Kauno hospiso vadovė.
Esant galimybėms, pacientai pradžiuginami gėlėmis, dovanėlėmis. „Yra daugybė organizacijų, įmonių, kurios pasiryžusios išpildyti paskutinius pacientų norus. Tokios akimirkos sujaudina iki širdies gelmių. (…) Kiekviena išgyventa diena – stebuklas. Kiekvienas naujas sutiktas žmogus pacientui – pasiekimas, kad galėjo pažinti žmogų dar vieną dieną“, – kalbėjo K. Krasko.
Galima paremti
Norintieji prisidėti prie Kauno hospiso veiklos gali skirti 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio arba pervesti finansinę paramą į VšĮ „Kauno hospiso namai“ sąskaitą: LT467300010141748723.
Galima paremti ir dovanojant medicininius reikmenis: sauskelnes, neperšlampamas, daugkartinio naudojimo paklodes ir pan.
Visada laukiami ir savanoriai, kurie skirtų laisvą laiką savanorystei.
Daugiau informacijos rasite čia.