Apie 1960 m. Kaune, Laisvės al. 27, buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje vaikų kavinė „Pasaka“. Maždaug po dešimtmečio ji buvo restauruota ir pakeitė savo veidą, o duris užvėrė 1996 m. Dabar patalpose įsikūręs italų restoranas ir erdvės nei iš tolo neprimena buvusios legendinės vaikų kavinės. Tačiau, senosios kartos kauniečiai „Pasakos“ negali užmiršti iki šiol. Kodėl?
Apie pirmąją vaikų kavinę šalyje portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakoja buvęs kavinės lankytojas Ramūnas Janulaitis ir bute virš „Pasakos“ per visą jos gyvavimo laikotarpį gyvenusi Kristina Jurkšaitytė-Pauliukaitienė.
Viduje – pasakų herojai, akvariumai, fontanas
Ramūnas Janulaitis išskyrė du „Pasakos“ gyvavimo laikotarpius: pirmasis – 1960-1970 m., antrasis periodas prasidėjo po 1970-1971 m. atliktos rekonstrukcijos ir tęsėsi iki kavinės uždarymo 1996 m.
Dalyje Laisvės al. 27-to namo pirmojo aukšto 1960 m. atidaryta kavinė buvo dekoruota lietuvių liaudies pasakų motyvais, pvz., ant vienos sienos buvo pasakos „Išėjo tėvelis į mišką“ herojai. Salėje švietė spalvoto stiklo šviestuvai, šone stovėjo fontanėlis, buvo keli akvariumai su spalvotomis žuvytėmis, o vaikams pritaikytus stalus ir kėdes puošė spalvoti šunys, drambliai, meškinai. Atėjus reikdavo pasirinkti, prie kurio staliuko norima sėstis. Salės gale stovėjo stiklinė vitrina su pyragaičiais. Vidaus erdvę kūrė arch. V. Ušinskaitė, dail. E. Survila, F. Ušinskaitė. Virš įėjimo lauko pusėje kabojo jūros kriauklę primenantis balkonas.
Pirmasis apsilankymas
Įdomu, kokį įspūdį kalbintiems pašnekovams paliko pirmasis apsilankymas „Pasakoje“? „Pirmą kartą „Pasakoje“ apsilankiau su savo „mamuliuku“ (tėčio mama) apie 1961 m., į mokyklą dar nėjau. Prisimenu labai skanius pieno kokteilius su šiaudiniais šiaudeliais, kurie greit nusikramtydavo. Valgydavau ir pieniškas „sasyskas“ su bulvių koše ir burokėliais. (…) Dabar amžius, kai viską gauname, o tuomet išeiti į teatrą, kino teatrą ar kavinę būdavo didelis įvykis, ypač vaikui. Kavinėje socializuodavomės“, – mena R. Janulaitis.
Į „Pasaką“ jis užsukdavo bent keliskart per metus. Jau vėliau, eidamas į devintą-dešimtą klasę, maždaug 1971 m. jis su draugais susitaupę po 10 kapeikų lėkdavo į po rekonstrukcijos atidarytą „Pasakos“ barą juodos kavos. „Vietinių kulinarių gaminamiems saldumynams jau neužtekdavo pinigų, tad džiaugdavomės kava su keliais cukraus gabalėliais“, – pridūrė pašnekovas.
Kristina Jurkšaitytė-Pauliukaitienė mena, kad į „Pasaką“ irgi suskubo apsilankyti netrukus po atidarymo.
„Mama mus nuvedė, kai buvau apie 10 metų, maždaug 1961 m. Prisimenu, buvo apvalūs staliukai, iš sifono bėgdavo midus, žinoma, nealkoholinis, vaikams. Buvo pasakiškai skanūs ledai, pyragaičiai, blyneliai“, – pasakojo bute virš „Pasakos“ kavinės gyvenusi Kristina Jurkšaitytė-Pauliukaitienė.
Pradėjo lankytis nekviesti svečiai
„Pasakos“ kaimynė Kristina Jurkšaitytė-Pauliukaitienė mena, kad jos šeima į Laisvės al. 27-to namo antrąjį aukštą atsikraustė 1957 m. rudenį. 1958 m. pirmajame pastato aukšte dar veikė siuvykla, po to trumpam įsikūrė biblioteka. Galiausiai duris atvėrė pirmoji šalyje vaikų kavinė „Pasaka“.
„Prisimenu, vasarą siuvėjai išsinešdavo į lauką kėdes prieš saulę ir dirbdavo. Kai siuvyklą perkėlė į kitas patalpas tam pačiam kieme, vietoj jos atidarė biblioteką. Ją gerai prisimenu, nes kieme ir namuose būdavo labai ramu, o kai atsidarė „Pasaka“, pas mus į butą pradėjo eiti ne tik kvapai iš kavinės virtuvės, bet ir tarakonai, pelės, o apie 1972 m. ir rudosios skruzdėlės, jos kankino gal 4 metus“, – pasakojo virš kavinės gyvenusi moteris. Pasak jos, neprašytų gyvių rezidavimu „Pasaka“ nebuvo išskirtinė, esą tais laikais kone visų maitinimo įstaigų virtuvėse buvo galima rasti tarakonų, pelių ar net žiurkių.
„Būdavo, kaip maitinimo įstaiga – taip visas namas pilnas tarakonų! Kartą ir netoli esančioje „Tulpėje“ gerdama kavą po puodeliu radau tarakoną“, – prisiminimais dalinosi K. Jurkšaitytė-Pauliukaitienė, pridūrusi, kad jos šeimos butas buvo tiesiai virš „Pasakos“ virtuvės, su langais į vidinį kiemą.
Nugriovė balkonus, įrengė barą
K. Jurkšaitytė-Pauliukaitienė mena, kad po 1971 m. rekonstrukcijos nuo namo buvo nugriauti du balkonai ir vietoj jų lauke pakabinta didžiulė žalčio iliuminacija. „Gyventojai buvo labai nepatenkinti, kad dingo balkonai“, – pažymėjo pašnekovė.
Kavinė praplėsta – šalia esančiose patalpose (kur dabar veikia nedidelė drabužių parduotuvė) įrengtas pasagos formos kavos baras su pyragaičiais tėvams. „Seniau ten buvo pagrindinis įėjimas į mūsų namo laiptinę. Buvo dvigubos durys, kaip rūmuose, raižytos, XX a. pradžios. Įėjimą puošė freskos ant lubų. Įrenginėjant barą ir sujungiant jį su pagrindine kavinės sale viskas buvo užmūryta. Mums, gyventojams, buvo įrengtas įėjimas į namą iš arkos pusės“, – sakė Laisvės al. 27 gyventoja Kristina.
Ji mena, kad atsiradus barui, nutįsdavo eilės norinčiųjų atsigerti kavos, užsukdavo ir vyresni moksleiviai, studentai, aplinkinių įstaigų darbuotojai. Barą puošė išraiškingas iš žalvario kalinėtas sietynas.
„Kadangi pati dirbau tam pačiam name „Mados“ kontoroje, su kolegom eidavome į „Pasaką“ gerti geros kavos už 10 kapeikų ar pavalgyti, menu, buvo labai skani silkė su grybais. Matydavau, kad prie „Pasakos“, ypač sekmadieniais, laukdavo eilutė žmonių, gal dešimties ar kiek daugiau. Baro pusėje susėsdavom iš abiejų pusių, po kokius 7. Ir ten už nugaros išsirikiuodavo laukiančiųjų eilutė – už vieno sėdinčio stovėdavo dar 2-3“, – mena dažnai „Pasakoje“ besilankydavusi Kristina.
Ant sienų – paukščiai, saulutės, verpstės
Po 1971 m. rekonstrukcijos „Pasakos“ vidus stipriai pakito. Naująjį interjerą sukūrė dailininko Stasio Ušinsko sesuo vitražistė, teatro dailininkė Filomena Ušinskaitė ir jo dukra architektė Vida Ušinskaitė.
Kavinė buvo dekoruota Salomėjos Nėries eilėraščio „Senelės pasaka“ motyvais. Pagrindinėje salėje atsirado keturi trikampiai „namukai“ su Filomenos Ušinskaitės vitražais. Kavinės sienos buvo dengtos grafiškais kontūriniais ornamentais, dekoruotos liaudies meną primenančiais motyvais: paukščių, eglių, saulučių, verpsčių piešiniais. Atsirado tamsaus medžio stalai su reguliuojamo aukščio kėdutėmis, kiliminė danga. Žaliu gobelenu aptrauktos kėdės priminė samanotus kelmus. Aukštesnės stalo dalies viduryje žydėjo gėlynai, o pakraščiuose, prieš vaikų akis buvo šalčio gėlės iš stiklo, ornamentai, kurti dailininkės Jūratės Ušinskaitės.
Salės vaikų baldus puošė veidrodžiai su žaismingais katinais. Daugybe lempučių nusėtos lubos priminė žvaigždėtą dangų.
„Balti reljefiniai stilizuotų nacionalinių ornamentų „snaigių“ piešiniai sienų fone daro apšerkšnijusio lietuviško miško įspūdį, o kartu – kontrastas „degantiems“ vitražams ir tamsiems baldas“, – rašė žurnalas „Tarybinė moteris“ (1970, nr. 6).
„Pasakos“ aplinka tuo laiku buvo itin šiuolaikiška, atskleidė daugelį meninių įtakų: septinto dešimtmečio funkcionalumo siekį, stilizuoto liaudiškumo, tautiškumo, netgi tarpukario „art deco“ krypties poveikį. Sienų apdailoje, vitražuose, kavinės balduose visa tai jungėsi į bendrą modernią interjero estetiką“, – rašoma albume „Filomena Ušinskaitė“ (sud. A. Gylienė, R. Kogelytė-Simanaitienė, 2012).
Į „namukus“ nutįsdavo eilės
Stilizuoti dvišlaičiais stogais pasakų nameliai su visomis vaivorykštės spalvomis žėrinčiais dailininkės Filomenos Ušinskaitės vitražais „Senelės pasakos“ motyvais traukte traukė mažuosius. Pasakojama, kad atsiradus „namukams“ į juos nutįsdavo eilės, o patekusieji jausdavosi, kaip devintam danguj. Šiuo metu kavinės vitražai saugomi Mykolo Žilinsko dailės galerijoje.
„Į „namukus“ sutilpdavo po aštuonis žmones, gale šviesdavo trikampis vitražas. Visi norėdavo sėsti į „namelį“, nes ten jauku, šilta. Padavėjos irgi kurdavo pasakos atmosferą, primindavo personažus, tarkim Raudonkepuraitę ar karalaitę“, – sakė R. Janulaitis.
Sukūręs šeimą R. Janulaitis į „Pasaką“ traukdavo su savo vaikais. „Maždaug nuo 1980-ųjų kavinėje buvo pakabinti televizoriai, per kuriuos rodydavo Volto Disnėjaus animacinius filmukus. Tai buvo papildoma pramoga vaikams. Savaitgalio maršrutas su vaikais atrodydavo taip: kavinė „Pasaka“, Vytauto atrakcionų parkas, Ąžuolyno parkas, zoologijos sodas ir ledai“, – vardino R. Janulaitis bei pridūrė: „Dabar Kaune daug kavinių, kai kuriose yra kambariukai vaikams su personažais, bet tokios kaip buvusi „Pasaka“ – trūksta“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Viliodavo „Zuikio“ blynai ir kiti skanėstai
„Pasakos“ lankytojai mena įvairius patiekalus, kurių užsukdavo paskanauti. Čia buvo galima paragauti populiariųjų „Zuikio“ blynų, „Buratino“ kotletų, įdarytų abrikosais ar puoštų džiovintomis slyvomis, „Nykštuko“ blynelių, patiekalo „Gero apetito“, „Gaidelio“ salotų, lietinių su džiovintais baravykais ir kt.
Desertui – kokteilis „Murziukas“, „Anūkėlių gėrimas“, vaniliniai ledai su avietiniu sirupu, plakta grietinėlė su želė gabaliukais.
Savaitgaliais vaikams pasekti pasakų į kavinę ateidavo aktorius iš dramos teatro.
1996 m. „Pasaka“ buvo uždaryta. 1997 m. pirmame pastato aukšte trumpam buvo įsikūrusi kavinė „Michele“. Nuo 2003 m. veikė avalynės parduotuvė „Salamander“. Šiuo metu buvusiose „Pasakos“ patalpose Laisvės al. 27 veikia italų restoranas ,,Casa della pasta“.
