„Oro uoste, Amsterdame, sutikau pasaugoti paryžiečio, skrendančio į Indiją, lagaminą. Kai jis ilgą laiką neatėjo pasiimti bagažo, pagalvojau, gal tai – teroristas, išsigandau. O bičiulė, su kuria skridau, dar ir išbarė mane klausdama, kodėl panorau pasaugoti nepažįstamo žmogaus daiktus“, – pirmąjį kelionės į tolimą šalį kuriozą prisimena bendrdarbystės erdvės „Happspace“ lyderė kaunietė Julija Jokužytė.
[galerija kiek=”20″]
Tačiau, vėliau vyras sugrįžo ir, negana to, įdomiai papasakojo apie Indiją. Tai praplėtė jau turėtas žinias apie šią šalį, kurias jauna moteris sako kaupusi skaitydama bei žiūrėdama vaizdo įrašus „YouTube“ platformoje.
Stebinančiame chaose jaukumą kūrė vietiniai gyventojai
„Atskridusios į Indijos sostinę Delį. Tam, kad patektumėme į kurortinę valstiją Goa (aut. past. mažiausia Indijos valstija, išsidėsčiusi Vakarų Indijoje, Konkano regione), kur svečiavomės, teko pasinaudoti šalies vidinių skrydžių oro linijų paslaugomis. Tačiau iki tol likome nakvoti Delio viešbutyje, kurį buvome rezervavusios. Tiesa, bičiulę Ievą sostinėje šokiravo chaotiška Indijos aplinka. Na, o aš stengiausi išlikti rami“, – pasakoja Julija.
Paprašyta pasidalyti pirmojo maršruto Goa valstijoje įspūdžiais, kaunietė šypteli sakydama, jog yra du dalykai, kurie jai patinka, – šunys ir vaikai. O būtent šiame kurorte gausu ir keturkojų žmogaus draugų, ir vaikų. Be to, aplinkiniai čia labai draugiški.
„Mano draugė besąlygiškai tiki Dievu, tad Goa tiko ir jai – valstijoje itin daug krikščioniškų bažnyčių. Galbūt todėl čia tokie draugiški žmonės ir aplink tvyro jaukumas. Svečiuodamosi Goa jautėmės lyg būtumėme džiunglėse. Tačiau vietiniai nuolat mums šypsodavosi, sveikindavosi“, – kalbėjo ji.
Dalyvavo tradicinėse vestuvėse
Tiesa, kelionė į Indiją kaunietei nebuvo vien poilsinė. Ji čia vyko su dar vienu svarbiu tikslu – sudalyvauti draugės vestuvėse, kurių šventė buvo rengiama laikantis tradicinių islamo principų.
„Vienas iš indiškų vestuvių išskirtinumų – didelis svečių skaičius. Jei į jaunųjų šventę susirenka 200-300 svečių, vestuvės laikomos kukliomis. Įdomu ir tai, kad svečiai atvyksta pas jaunavedžius likus maždaug savaitei iki vestuvių ir vieši jų namuose. Mergvakaris, rengiamas dieną prieš vestuves, taip pat įsiminė. Ant giminaičių ir draugių kūnų buvo piešiama hena dažais. O sukurtuose ornamentuose ant jaunosios rankų odos privalėjo būti slaptai išpieštas būsimojo vyro vardas. Taip pat nuotakos plaukai buvo puošiami gėlėmis ir meldžiamasi“, – įspūdžiais dalijosi J. Jokužytė.
Dar viena įdomi detalė ta, jog mergvakaris, apie kurį, kaip įprasta, nuotaka nieko nežino, dažniausiai organizuojamas jaunikio giminių, pavyzdžiui, sesers, ir švenčiamas viešbutyje, pridūrė ji.
„Vestuvių šventė buvo išties pompastiška – daug rožinės spalvos, dirbtinių gėlių, gobelenų. Didžiąją tuoktuvių dieną jaunieji, grįžę iš mečetės, tiesiog sėdėjo ant pakylos, šalia šventinio torto, nieko nedarydami, o svečiai su jais maždaug tris valandas fotografavosi. Verta paminėti, jog indiškos vestuvės yra pakankamai ramios lyginant su europietiškomis. Čia nesiklausoma muzikos, nešokama. Savaitę po tuoktuvių vyrui ir žmonai, paisant tradicijų, privaloma būti namie“, – pasakojo pašnekovė.
Derantis su prekybininkais gelbsti slaptas triukas
Ištekinusios draugę, Julija ir Ieva leidosi toliau tyrinėti lokacijas, plytinčias Goa. Aplinkiniuose kaimeliuose gausu nedidelių parduotuvėlių, turgų, kur vietiniai prekiauja įvairiausios paskirties prekėmis – nuo žuvies, vaisių iki rūbų bei suvenyrų.
Tiesa, tenykščiams įprasta pirkėjui atvykėliui pasakyti maždaug tris kartus didesnę kainą nei vertas pirkinys. Todėl derėtis čia tiesiog būtina. O tam, kad derybos su pardavėju neužsitęstų per ilgai, šypteli kaunietė, itin padeda šiek tiek pakeltas balso tonas.
Kontrastai: turtingas ir vargšas gyvena šalia
Susipažinusios su pastarosios valstijos aplinka, bičiulės išskrido į Varanasį (aut. past. miestas šiaurinėje Indijoje, prie Gangos upės).
„Važiuodamos taksi, Varanasio priemiesčio lūšnyne pamatėme šokiruojantį vaizdą: tris nuogus, purvinus vaikus, gulinčius ant šiaudų krūvos, atstojančios lovą. Šalia jų sėdėjo mama, paklaikusiomis akimis. Taip pat greta buvo karvė, negyvas veršiukas, šunys ir gausybė šiukšlių – tai tarsi vienas didelis chaosas. Šiame palapinių kaimelyje žmonės susirenčia sau būstą iš pagalių ir gyvena. Tai viskas, ką jie turi“, – kelionėje išvystų vietinių gyventojų kasdienybės vaizdų prisiminimais dalijasi J. Jokužytė.
Sakoma, jog Indija yra kontrastų šalis, ir, iš tiesų, sako ji, būtent kontrastus čia galima pamatyti esant greta vienas kito. Pavyzdžiui, šalia prabangaus namo stūkso trobelė, suręsta iš pagalių, arba žmonės miega tiesiog ant žemės gatvėje. Pastarųjų niekas neveja šalin, tai esą įprastas dalykas, nes Indija vis dar kamuojama problemų – daugelis tenykščių neturi darbo, įgūdžių, išsilavinimo.
Pasak jos, nuvykus į Varanasį taip pat buvo galima pajusti chaotiškos aplinkos vyravimą. Seniausiu vadinamame mieste vis dar stūkso, atrodytų, tūkstančio metų senumo pastatai.
„Čia gausu žmonių, išpažįstančių įvairiausias religijas. Taip pat šiame mieste galima įsilieti į bendrą nuolat vykstančių švenčių, festivalių sūkurį. Vietiniai gyventojai gieda, dainuoja. Visur vaikšto karvės, yra daug benamių. Tenykščiai spokso į turistus, kartais griebia juos už rankų, bet neįkyriai “, – mintimis dalijasi bendradarbystės erdvės „Happspace“ lyderė.
Matė indiškas mirusiųjų deginimo apeigas
Atsikėlusios anksti Julija ir Ieva plaukė Gangos upe stebėdamos, kaip deginami mirusių žmonių kūnai. „Palaikus apvynioja balta drobule, apipila specialiais eteriniais aliejais, užkuria laužą ir tuomet degina, o pelenus išbarsto šventa laikomoje Gangos upėje“, – tenykščių papročių subtilybes pasakoja kaunietė.
Toks ritualas, pasak jos, yra ganėtinai brangus. Dažniausiai nutinka taip, kad žmogaus rankos ir pėdos nesudega ugnyje, tad minėtos palaikų dalys taip pat metamos į vandenį. O, jei, pavyzdžiui, miršta besilaukianti moteris arba naujagimis, kūnas taip pat keliauja į upę. Tikima, jog pastaraisiais atvejais įvyks atgimimas kitam gyvenimui. Skirtingai nei sudeginus palaikus, kuomet siela esą iškart keliauja į rojų.
Paklausta apie tai, ar Indijoje atsiranda tokių, kurie išdrįsta išsimaudyti Gangos upėje, Julija teigia, jog visos apeigos prasideda būtent nuo maudynių. Nors vanduo upėje yra išties tamsus ir jame matyti vien pelenų sūkuriai, vietiniai gyventojai mano, kad vanduo Gangos upėje nėra užterštas, todėl jie drąsiai semia vandenį maistui gaminti ar net atsigerti. Tikima, jog išsimaudžius šioje šventoje upėje, nuplaunamos visos žmogaus nuodėmės.
Prieš patenkant į šventyklą – griežta patikra ir būtinosios apeigos
„Kitas ne mažiau įsimintinas dalykas, kurį prisimenu iš viešnagės Varanasyje, – apsilankymas hinduistų šventykloje. Tam, kad patekčiau į jos vidų, teko keturis kartus parodyti savo pasą. Po to mane maždaug tris kartus apieškojo. O tuomet ėjau senamiesčiu, kol galiausiai atkakusi prie šventyklos paskambinau varpu, o priėjusi prie ten buvusio šventiko, įmečiau į tam skirtą gardą nusipirktas gėles. Tada mane ištepė medžio moliu. Nepaisant to, kad jaudinausi, patekusi į pastarąjį chaosą, jutau ypatingą tenykščių žmonių palaikymą bei pagalbą situacijoje“, – kalbėjo kaunietė.
Į šventyklas Indijoje plūsta tūkstančiai žmonių, laksto beždžionės, o daugybė indų dievų vaizduojami kiek kitaip nei įsivaizduoja krikščionys, tarkime, su dramblio galva ir panašiai, pasakoja ji.
Rožiniame mieste nevaržomai laksto žiurkės
Šventykla jaunos moters pažintis su Indija nesibaigė. Su bičiule Ieva ji keliavo toliau – kitoje kelionės stotelėje laukė Džaipuras (aut. past. miestas šiaurės vakarinėje Indijoje, Radžastano valstijos sostinė).
„Šis miestas ne veltui vadinamas pink city (aut. past. rožiniu miestu). Rytiniams saulės spinduliams nušvietus miesto erdves, jis tarsi nusidažo rožine spalva. Šį reiškinį ypač ryškiai galima išvysti Džaipuro senamiestyje – visos jame esančių pastatų sienos patekėjus saulei tampa rožinės. Čia taip pat daug šventyklų, bokštų, bokštelių, arkų, rūmų, – vaizdas nuostabus“, – įspūdžiais dalijasi „Happspace“ lyderė.
Džaipuras įsikūręs įduboje tarp kalnų, todėl iš forto akimis galima aprėpti visą miesto didybę. Čia, sako Julija, yra ir sodų, ir parkų. Tačiau parkuose nevaržomai į savo urvus laksto didelės žiurkės. Jas galima išvysti netgi tualetuose – Europoje to nepamatysi.
„Šiems neįprastumams aš ruošiausi – skaičiau, žiūrėjau vaizdo įrašus, todėl manęs tai pernelyg neišgąsdino. Tiesa, būta ir kuriozų. Pamenu, kai lankėmės beždžionių šventykloje, kalnuose, atsinešėme čia riešutų. Tuomet mus šiek tiek užpuolė beždžionės, bet viskas išsisprendė taikiai – išbėrėme riešutus joms. Mane tai itin sužavėjo. Nepakartojamas jausmas, kai beždžionė užšoka ant pečių. Jos neturi nagų, todėl tėra tik mielas pūkuotas gyvūnėlis“, – šypteli J. Jokužytė.
Lėktuvas gali išskristi, nesulaukęs keleivių
„Apsilankius Indijoje buvo įdomu ir tai, kad žmonės šioje šalyje nėra punktualūs – jie gali vėluoti valandų valandas arba nuspręsti kažką padaryti gerokai anksčiau nei numatyta grafike. Štai, pavyzdžiui, mūsų skrydis – buvo nutarta išskristi valandą anksčiau. O paklausus, kodėl, oro uosto personalas atsakė, jog orlaivis atskrido valandą anksčiau nei planuota, tad ir išskristi galima anksčiau“, – mintimis dalijasi kaunietė.
Julija neslepia, Indija ją sužavėjo – tai tarsi kitas pasaulis su kitokiomis taisyklėmis ir kultūra, kuri pakeri.
„Šią šalį rekomenduoju tiems, kurie pasiryžę daug ištverti – čia daug spalvų, kvapų ir kontrastų, kurie gali šokiruoti, todėl visa tai – ne kiekvienam europiečiui. Savo kelionę kartočiau, norėčiau šioje šalyje praleisti bent pusmetį. Nors keliauti su bičiule buvo smagu, kitąsyk keliaučiau viena, o, jei nuspręsčiau, jog noriu ekstremalesnės viešnagės, keliaučiau su vyriškos lyties atstovu, kad būtų drąsiau“, – šypteli J. Jokužytė.
