Į Lietuvą pagaliau atėjus karštiems orams, privalomas atributas kiekvieno rankose turėtų būti vandens buteliukas, kad palaikytų skysčių balansą organizme. Lietuvoje, palyginti su Europos šalimis, vanduo yra pavydėtinai geras – taip, Lietuva gali pasigirti didžiuliais požeminio vandens klodais, ir tai yra tiesa.
Tačiau chemikas doc. dr. Juozas Jankauskas įspėja – iš čiaupų bėgantis vanduo, deja, ne visada yra geras. Vartotojams tiekiamo vandens kokybė priklauso nuo daugelio veiksnių: nuo požeminio vandens kokybės (ji smarkiai įvairuoja), nuo parinktos jo kokybės gerinimo technologijos (neretai ji būna netinkama), nuo to, kokiais vamzdynais vanduo yra tiekiamas. Tad gal laikas pradėti kreipti daugiau dėmesio į tai, ką geriame?
Vyrauja nuomonė, kad geležis, amonis, manganas nėra toksinės medžiagos ir kad Lietuvos geriamojo vandens higienos normą HN24:2017 viršijanti šių medžiagų koncentracija didesnio poveikio žmonių sveikatai nedaro. Tačiau vandens kokybės gerinimo įrenginiuose tinkamai nesumažinta šių medžiagų koncentracija sukuria kitų rimtų problemų. Šių medžiagų biologinis šalinimas vyksta vamzdynuose, juose kaupiasi mažai tirpūs geležies (rūdys) ir mangano (juodos spalvos oksidai) junginiai ir nekontroliuojamai auga biomasė. Dėl to atsiranda nemalonus vandens kvapas, staigiau keičiantis vandens suvartojimui iš čiaupo pradeda bėgti rudos arba juodos spalvos drumstas vanduo. Tai paaiškina ir ką tik Kaune nuvilnijusį skandalą dėl tekančio juodos spalvos vandens: smarkiai padidėjęs vandens vartojimas lėmė tinkluose nusistovėjusių nuosėdų plovimą.
„Vanduo pažiūrėjus gali atrodyti itin skaidrus, tačiau jame gali būti mažai mineralų, kurie naudingi mūsų organizmui. Skaidrus vanduo, pastovėjęs atvirame inde 10–15 min., gali nusidažyti ruda ar juoda spalva. Tokį poveikį nulemia sąveika su deguonimi, kai nematoma tirpi geležis paverčiama plika akimi pastebimomis rūdimis, o mangano junginiai vandenį nudažo juodai“, – sako doc. dr. J. Jankauskas.
Geriamojo vandens kokybė skirtinguose Lietuvos regionuose gerokai skiriasi. J. Jankauskas įsitikinęs – net išgaunamas ir paruošiamas kaip atitinkantis higienos normos reikalavimus vanduo, kol pasiekia vartotojo namus, gali pagal vieną ar kelis rodiklius nebeatitikti numatytų kriterijų. Pagrindinė to priežastis – agresyvus vanduo, kuris tirpina plieninius vamzdžius (nepriklausomai nuo jų amžiaus) ir jame neleistinai padidėja geležies ir mangano koncentracija.
Lietuviai pamėgę ne tik geriamąjį vandenį iš čiaupo, bet ir vandenį iš butelių. Čia taip pat reikėtų būti akyliems ir atkreipti dėmesį: renkantis natūralų mineralinį vandenį būtina pasidomėti, kokiomis technologijomis naudojantis jis išpilstomas, nes kokybė taip pat gali skirtis.
„Naudojantis įvairiomis technologijomis vanduo paruošiamas toks, kad atitiktų higienos normas. Tačiau jį išpilstant bakterijų gali patekti į butelius, jų skaičiui išaugus iki neleistinos ribos jau turime mikrobiologinę taršą“, – paaiškina chemikas.
Jeigu vandens gavybos ir išpilstymo procesas vyksta atviroje sistemoje, gali būti pažeistos net ir tyriausio vandens savybės arba apskritai sunaikintos, jeigu gamintojas naudoja cheminius sprendimus, o kontaktuojant su oru iš aplinkos gali pakliūti įvairių žiedadulkių, mikroorganizmų.
Tuo tarpu uždaros, izoliuotos vandens gavybos ir išpilstymo technologijos sudėtingesnės, bet pranašesnės siekiant vandenį išlaikyti tokį, koks yra gręžinyje, t. y. tokį, kokį gamta sukūrė, ir mikrobiologiškai saugų vartotojui. Tokia uždara technologija užtikrina, kad mineralinis vanduo iš gręžinio atiteka į izoliuotą išpilstymo zoną, iš kurios oro nuolat filtruojamos dulkės ir įvairios dalelės bei bakterijos.
Uždaroje sistemoje iš kiekvieno butelio mikrosiurbliuku išsiurbiamos dulkės, dalelės ar mikrobai, o kamštelis nupučiamas steriliu oru, kad neliktų taršos šaltinių, galinčių užkrėsti mineralinį vandenį. Tik tada vanduo išpilstomas, butelis saugiai uždaromas ir patenka į atvirą zoną. Šis procesas užtikrina, kad vanduo būtų apsaugotas nuo bet kokių išorinių veiksnių ar bakterijų įtakos.
