Prieš keletą metų neišgydoma aistra keliauti „užsikrėtusi“ kaunietė Agnė Rimšaitė, kaip pati sako, negali nustygti vienoje vietoje ir nuolat ieško naujų galimybių prisivilioti iššūkius. Dėl vieno iš tokių internete šiuo metu vyksta įnirtinga kova. Kaunietė pasaulinio masto konkurse rungiasi dėl naujo tikslo – laimėti kelialapį ir leistis į 300 kilometrų nuotykius poliarinėje ekspedicijoje.
[galerija kiek=”20″]
Tiesa, nukeliauti į svečius pas baltuosius lokius ne taip ir lengva kaip gali atrodyti. Kaunietė surėmė kardus dėl svajonės su kitais bene 200 norinčiųjų išvykti ta pačia jėgų išbandymo ir nuotykių kupina kryptimi. Tačiau iš dešimtyje kategorijų besivaržančių dalyvių pasiseks tik dvidešimčiai. Vadinasi, iš kiekvienos kategorijos bus išrinkta po du laiminguosius. Pasak A. Rimšaitės, vienam iš jų kelialapis bus įteiktas remiantis balsavimo internetu metu pelnytais balsais, kitą išrinks konkurso organizatorių komisija.
„Ant kulnų“ lipa švedas
Varžytuvėse kartu su kauniete rungiasi dalyviai iš Baltijos šalių, Suomijos bei Švedijos. Vos prieš savaitę konkurse užsiregistravusi A. Rimšaitė jau užkopė į trečiąją vietą. Nors surinktų balsų skaičius internete gali pakisti kiekvieną minutę, kaunietė prasitaria, jog nuo antrosios vietos ją skiria apie 200 balsų, nuo pirmosios – maždaug 6oo. O finišo tiesioji jau greitai – gruodžio 15 dieną.
Žinią apie konkursą ir galimybę už ją atiduoti savo balsą internetu kaunietė skleidžia socialiniuose tinkluose ir sako, jog vien didelis jos noras išvykti į poliarinę ekspediciją, čia nepadės, tačiau žmonės – gali. Šiuo metu vis augančiu balsų skaičiumi A. Rimšaitei ant „kulnų lipa“ žinomas šou verslo atstovas iš Švedijos, užsiregistravęs konkurse kiek daugiau nei prieš dieną, bet esą turintis šimtatūkstantinę sekėjų minią.
„Viešai paskelbtame vaizdo įraše švedas aiškiai pasako, jog tikslas laimėti kelialapį į poliarinę ekspediciją jam tėra lažybų su draugais pažado išpildymas. O, aš degu šiuo troškimu visa širdimi, nes dievinu naujus potyrius ir nuotykius“, – atvirauja kaunietė bei prašo skirti laiko atiduodant balsą už jos svajonę internete paspaudus šią nuorodą.
Šiame konkurse, vykstančiame jau dvidešimt metų, esą nė vienam lietuviui iki šiol dar nėra pavykę išplėšti pergalės ir leistis, kaip sako keliautoja, į gyvenimo kelionę. „Spėju, jog organizatorių tikslas yra leisti paprastiems žmonėms, pametusiems galvą dėl kelionių, išbandyti jų pristatomą specialią įrangą bei pasisemti įspūdžių, nes jokių kitų prizų įveikus nustatytą 3oo kilometrų atstumą, nenumatoma“, – apie konkurso specifiką kalba ji.
Nestandartinis pasirinkimas
„Prieš maždaug trejus metus pirmą kartą su studentams skirta programa „Work and travel“ kartu su seserimi visišo atsitiktinumo dėka išvykau dirbti ir pažinti Aliaską. Seniai norėjau nukeliauti į Ameriką, bet apie Aliaską drįsau tik pasvajoti. Šios valstijos aplinką stebėdavau žiūrėdama serialus. Tai man atrodė tolima realybė. Tačiau po to, kai aptikusios sąraše pirmuoju numeriu įrašytą darbo kryptį į Aliaską, nepabūgome ten išsiųsti gyvenimo aprašymų, o neilgai trukus gavome pasiūlymą atvykti bei 3 mėnesius dirbti. Supratau, kad každada atrodžiusi tolima realybė, dabar pasiekiama ranka. Čia ir „susirgau“ kelionėmis, tačiau labiau už viską „užsikėčiau“ aistra kalnams ir gamtai, nors gimiau ir augau mieste“, – pasakoja 26-erių A. Rimšaitė.
Pasak jos, po šios kelionės sekė laikotarpis, kai norėjosi išvykti svetur beveik kiekvieną mėnesį. „Tuomet susikraudavau lagaminus ir bent keletui dienų ištrūkdavau pajusti savito Europos miestų dvelksmo. Dar vėliau metams išvykau į Kanadą. Čia vėl prisilietusi prie gamtos, supratau, jog nebegalėsiu be to gyventi“, – pasakoja pašnekovė.
Kelionėse nesibaimina didelių iššūkių
Kaunietė sako, jog patogumas kelionėje jai nėra prioritetas. Kaip patį didžiausią malonumą jauna moteris įvardija keliavimo procesą arba, kitaip tariant, judėjimą. „Neslėpsiu, gamtoje jaučiuosi laimingiausia, nors patinka keliauti ir miestuose. Tačiau kuo daugiau jėgų pareikalauja kelionė, kuo didesnius iššūkius patiriu būdama joje, tuo labiau ją vertinu, nes tik tuomet maksimaliai patenkinu savo žingeidumą. Galbūt neįtikėtina, bet kuo labiau pavargstu gamtoje, tuo geriau jaučiuosi vakare“, – šypteli A. Rimšaitė.
Nejunta diskomforto keliaudama viena
Jauna moteris teigia nevengianti keliauti ne tik su bičiulių draugija, bet ir viena. Pirmąkart viena ji svečiavosi Kopenhagoje. Viešnagė truko tris dienas. Tačiau, tai tikrai ne vienintelis kartas – šiemet A. Rimšaitė vienui viena bei nieko nepažinodama išvyko tyrinėti Kanados. „Tai buvo didelis iššūkis, bet per pastaruosius metus išmokau atrasti harmoniją su savimi. Net į žygį kalnuose, trunkantį, pavyzdžiui, tris dienas, išeidavau viena. Todėl kartais pajuntu, jog man vienatvė netgi būtina“, – atvirauja ji.
Paklausta apie tai, ar sunku pasiryžti iškeliauti vienai, pašnekovė tikina, jog sunkiausia prie šios minties pripratinti artimuosius, kurie ne visada nori patikėti, kad tokia kelionė – įmanoma. „Pati niekuomet nedvejoju ir visuomet žinau, kad man pavyks. Tačiau, kai aplinkiniai žmonės pradeda abejoti ir sakyti, jog merginai kelionėje vienai nesaugu, pajuntu psichologinį spaudimą, kurį, prisipažinsiu, sunku ištverti neprarandant motyvacijos. Tikiu pasauliu, tikiu, jog visur yra saugu. Juk kas nors blogo gali atsitikti ne tik keliaujant vienam, bet ir esant dideliame žmonių būryje. Tačiau neneigsiu, savisaugos, aplinkos stebėjimo jausmas manyje visuomet budrus“, – teigia A. Rimšaitė.
Pasak kaunietės, nepaisant to, kokiame pasaulio krašte ji atsidurtų, su artimaisiais dažnai komunikuoja išsiųsdama jiems trumpąsias žinutes su tekstu, jog viskas gerai, ypač tada, kai nutaria leistis į žygį.
Išsikasė urvą sniege
„Vienas mano draugas kanadietis taip pat kaip ir aš dievina žiemos užsiėmimus lauke – slidinėjimą ir kitas panašiaus pobūdžio veiklas. Kartą svarstėme, ką smagaus nuveikti, ir sugalvojome, kad reikia pamėginti išsikasti urvą sniege bei jame nakvoti, nes visą kitą – nakvynes žiemą palapinėje, kalnų nameliuose bei kitur, buvome išbandę“, – šypteli keliautoja.
Viskas esą prasidėjo nuo kopimo į pakankamai neaukštą kalną. Nors prie sniego urvo kasimo darbų savo indėlį prieš dieną jau buvo pridėjęs minėtas bičiulis, suvienijus jėgas teko kasti dar maždaug šešias valandas – iki vidurnakčio. „Kasant vadovavomės perskaitytais patarimais. Urve, kaip dera, iškasėme ir oro angas, skirtas deguoniui cirkuliuoti. Tačiau padarėme jas gerokai didesnes nei reikėjo, buvo itin šalta. Todėl naktį užlipome ant savo urvo viršaus ir pridengėme per dideles landas sniego luitais – puikiai išsimiegojome“, – įspūdžiais dalinasi A. Rimšaitė.
Atsidūrė akistatoje su lokiu
„Prisimenu tą kartą, kai nakvojome palapinėje, miške, prie upės, netoliese stovėjo mūsų automobilis. Ryte pabudome nuo traškesio – kažkas galingai bruzdėjo krūmuose. Tuo metu dar buvau palapinėje, kai išgirdau draugą sakant: „Agne, čia yra meška“, – pasakoja kaunietė.
Tačiau išgirdusi pastarąjį teiginį, jauna moteris esą ne iš karto patikėjo, jog tai – tiesa. Neilgai trukus keliautojos draugas ėmė spaudyti automobilio signalizacijos pultelio mygtukus, o ji pati nieko nelaukusi išbėgo iš palapinės ir užlipo ant stovėjusios transporto priemonės stogo.
„Krūmuose pamačiau nedidelį lokiuką, ištikta nuostabos riktelėjau, kad bičiulis greičiau atneštų filmavimo kamerą, bet užfiksuoti nespėjome. Mano šauksmas tikriausiai išgąsdino gyvūną ir jis nuėjo tolyn. Žinau, jog šie juodieji lokiukai yra baikštūs bei stengiasi išvengti tiesioginės akistatos su žmogumi“, – paaiškina A. Rimšaitė.
Pasakodama pastarojo nuotykio detales, jauna moteris šypteli sakydama, jog norėjo bent nufotografuoti pamatytą gyvūną, tačiau kadangi tąkart to padaryti nepavyko, pusiau juokiais, pusiau rimtai keliautoja pasižadėjo sau dar sykį sugrįžti į Kanadą tam, kad nufotografuotų matytą lokiuką, juk kitaip niekas nepatikės, nusijuokia kaunietė.
Viršūnes reikia nusipelnyti
Kaskart keliaudama į kalnus A. Rimšaitė prasitaria besiruošianti įvairioms galinčioms nutikti situacijoms, nes ne paslaptis, kad gamta yra stebuklingai nenuspėjama. Žinių bei idėjų jauna moteris semiasi iš gausybės vaizdo įrašų, kitų žmonių papasakotų ir užrašytų istorijų.
„Į kuprinę visuomet įsidedu vandens, šiek tiek maisto, mažą patarimų knygelę „Survival“, užrašinę visoms kelionės įspūdžių mintims užrašyti, fotoaparatą palapinę ir artimųjų bei šuns nuotrauką, kurią nešiojuosi piniginėje. Nors daugelis keliautojų pasidalina svoriu kuprinėse po lygiai, esu iš tokių žmonių, kurie nesivadovauja šia taisykle. Viską nešu pati, nes tik taip, iš tiesų, įmanoma pasiekti kalno viršūnę – įdėtomis pastangomis ją tarsi užsitarnaujant. Kai nori, nėra sunku“, – pozityvumo nestokoja jauna moteris.
Kaunietė sako nemėgstanti keliaujant automobiliu stebėti praplaukiančius stulbinamus vaizdus tik iš šalies. Kur kas įspūdingiau žvelgti į atsiveriančią panoramą nuo kalno viršūnės, atvirauja pašnekovė.
