Dviejų augalotų gruzinų apsuptyje dėl kamuolio kovojęs Lukas Lekavičius krito ant parketo, o Ilija Londaridzė, bandydamas kamuolį išsaugoti aikštėje, jį švystelėjo tiesiai Lietuvos rinktinės gynėjui į veidą. „Būūūū“, – varžovą nušvilpė Klaipėdos publika, o su „prasikaltusiojo“ pagalba nuo grindų pakilęs 23-ejų metų šilališkis Dainių Adomaitį nuramino pakeldamas nykštį į viršų.
Kad L. Lekavičius bus puikus Manto Kalniečio dubleris po puikaus sezono Kauno „Žalgiryje“ neabejojo niekas, o tai užtvirtino ir solidus Luko sugrįžimas į rinktinę.
Po metų pertraukos rinktinės marškinėlius apsivilkęs vikrusis gynėjas pergalingame mače prieš lenkus per 22 minutes pelnė 4 taškus, atkovojo 4 kamuolius, atliko 5 rezultatyvius perdavimus, tik kartą suklydo ir savo rankose laikė visas komandos žaidimo vadžias.
„Lekavičius paliko geriausią įspūdį, – pirmąjį kandidatų į įžaidėjo poziciją blyną vertino 2003 metų Europos čempionas Eurelijus Žukauskas. – Jis puikiai tvarkosi su komanda: gali greitai patraukti į puolimą, gali atlikti perdavimą ir pats įmesti.“
Ne ką prasčiau rinktinės žaidimui Lukas dirigavo ir mūšyje dėl taurės – prieš gruzinus surinko 8 taškus ir 3 rezultatyvius perdavimus.
„Jaučiuosi užtikrinčiau, galbūt tos baimės nebėra, – esminį skirtumą tarp šios vasaros ir 2015 metų įvardijo 180 cm ūgio krepšininkas. – Pasitikėjimas su laiku ateina. Pirmais metais jo trūko, o dabar pasitikiu savimi, todėl jaučiuosi tikrai geriau.“
Tiesa, kovoje dėl taurės jis jau žaidė tik 17 minučių. Bet ne dėl to, kad nuvylė D. Adomaitį. Priešingai – specialistas norėjo pasižiūrėti, kaip komanda atrodo be turnyre Klaipėdoje pagrindinio įžaidėjo vaidmenį užėmusio L. Lekavičiaus.
Ir vaizdu specialistas liko nusivylęs. Kai trečio kėlinio viduryje gynėjas atsisėdo ant suoliuko, Lietuvos rinktinė buvo priekyje 46:41, tačiau ant parketo žengus Mindaugui Girdžiūnui žaidimo kontrolė išslydo mūsiškiams iš rankų. Padėtis nepasikeitė ir rinktinės žaidimą valdant Adui Juškevičiui.
„Nekokį. Šiandien nekokį, – paklaustas, kokį įspūdį jam paliko Luko dubleriai, prisipažino D. Adomaitis. – Juškevičius gerai į aikštę įėjo pirmoje pusėje, tikrai gerai žaidė gynyboje, gal tik vieną klaidą padarė, o Girdžiūno išėjimas manęs nelabai tenkino. Bet pabaigoje ir Ado momentai nebuvo labai geri.“
Lietuvos krepšininkų kraujo skonį pajutę gruzinai galiausiai ėmė į mūsų krepšį vieną po kito švaistyti tritaškius ir, laimėję rungtynes 81:70, „Švyturio“ arenoje į viršų kėlė nugalėtojų taurę.
„Gaila dėl žiūrovų, kad pralaimėjome, o dėl rungtynių – yra daug taisytino broko tiek puolime, tiek gynyboje. Gal net labiau gynyboje, nes puolimas ateis su laiku. Mums trūksta susikalbėjimo. Tose vietose, kur turime keistis – nepasikeičiam. Tai tokios mažos klaidelės“, – akcentavo L. Lekavičius.
Jį D. Adomaitis rungtynių metu ne kartą ragino kibiai gintis prieš varžovų įžaidėją, kad šis negalėtų lengvai diriguoti savo komandos žaidimui. Tačiau puolime Luko net nereikia raginti – kaip vijurko po aikštelę lakstančio gynėjo nesugaudo niekas.
Bet šis lakstymas – ne beprasmis, norint atsikratyti kibios varžovo gynybos, o su tikslu aštrinti žaidimą ir sugriauti gynybines užtvaras. Taip L. Lekavičius per pirmąsias dvejas rungtynes laisvus po krepšiu rasdavo ne tik Joną Valančiūną ar Artūrą Gudaitį, bet ir aikštės pakampėse tykojančius snaiperius.
Tiesa, jeigu šių taiklumas būtų buvęs dar geresnis, Lukas dabar puikuotųsi kur kas geresniu nei 4 rezultatyvių perdavimų vidurkiu. O jeigu krepšinyje jie būtų skaičiuojami kaip ledo ritulyje (jis užrašomas dviems žaidėjams, kurie prieš tikslų smūgį paskutiniai lietė ritulį), tai tikriausiai šie skaičiai išaugtų dar du kartus.
Taip kad bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad L. Lekavičiaus neturėtų ištikti 2015-ųjų sąstingis nuvykus į Rygą ir Lilį. Šią teoriją galima bus jau greitai pritaikyti praktikoje: kitą savaitę D. Adomaičio auklėtinių Prancūzijoje laukia akistatos su elitinio kalibro varžovais – prancūzais ir kroatais.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
