Pirmąjį pilną sezoną Kauno „Žalgirio“ komandoje rungtyniaujantis vokietis Isaiah Hartensteinas yra vienas iš nedaugelio vokiečių, gyvenančių Kaune.
Dar praėjusių metų žiemą pirmą kartą į Lietuvą atvykęs 19 metų 216 cm ūgio krepšininkas pasidalijo savo įspūdžiais apie Kauną, gyvenimą Lietuvoje bei kultūros skirtumus tarp vokiečių ir lietuvių. Dalinamės Eriko Kirvelaičio interviu.
Kai pirmą kartą atvykai į Lietuvą, kokios tau kilo mintys?
Aš atvykau čia į jaunimo turnyrą. Buvo labai šalta, todėl tai mane kiek sutrikdė (juokiasi). Visgi man patiko čia tvyrojusi atmosfera ir ypač krepšinis, dėl kurio ir atvažiavau.
Ar prieš atvykdamas žinojai kažką apie Lietuvą?
Iš tikrųjų, daug nežinojau. Žinojau, kad Lietuva yra krepšinio valstybė ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl aš čia.
Ar domėjaisi apie Lietuvą prieš kelionę čia?
Taip. Pasidomėjau tiek klubu ir jo infrastruktūra, tiek miestu, kuriame teks gyventi.
Koks buvo tavo pirmas įspūdis apie Kauną?
Kaunas yra gražus miestas. Jis yra nei per didelis, nei per mažas. Jame yra visko, ko tik gali prireikti. Man labai patinka, kad čia nėra ypatingai daug veiklos, todėl tai padeda geriau susikoncentruoti į darbą, krepšinį. Apibendrinant, Kaunas yra tikrai puikus miestas.
Kai kurie žaidėjai, rinkdamiesi klubą, pirmenybę teikia didesniems miestams. Kam pirmenybę teiki tu?
Asmeniškai, man labiau patinka mažesni miestai. Juose yra kiek mažiau veiklos, todėl gali daugiau dėmesio skirti krepšiniui. Galima sakyti, kad Žalgirio arena jau tapo mano namais (juokiasi).
Kai antrą kartą atvykai į Lietuvą ir apsistojai čia ilgesniam laikui, ar pasikeitė tavo požiūris į aplinką ir atmosferą Kaune?
Man tikrai patinka Kaunas. Aš jame jaučiuosi jaukiai, o pabuvęs čia ilgiau tik dar labiau įsiliejau į visą šią atmosferą.
Ko labiausiai pasiilgsti būdamas toli nuo namų Vokietijoje?
Pasiilgstu draugų, kai kurio maisto. Taip pat, pasiilgau JAV gyvenimo stiliaus (Isaiah iki 2008 metų gyveno Jungtynėse Amerikos Valstijose, Oregone), jų krepšinio. Lietuvoje krepšinis yra sportas numeris vienas, tačiau JAV jis yra kiek kitoks.
Jeigu palygintum statistinį lietuvį su vokiečiu. Kuo jie skirtųsi?
Lietuviai yra labai kuklūs žmonės. Taip pat, jie yra ganėtinai uždari – jeigu juos pažįsti kiek geriau, tuomet viskas yra gerai, bet iš pat pradžių, bendrauti būna sunku (juokiasi). Aš, kaip gyvenęs JAV, galiu pasakyti, kad amerikiečiai yra daug atviresni žmonės, todėl su jais yra daug lengviau susipažinti nei su lietuviais. Negana to, lietuviai ir vokiečiai klausosi visiškai skirtingo stiliaus muzikos (juokiasi).
Žaidžiant teko keliauti ir į kitus Lietuvos miestus. Ar spėjai apžiūrėti juos?
Keliaujame daug, bet laiko turistauti neturime. Buvau kartą aplankęs Vilnių, tai jis paliko tikrai neblogą, vakarietiško miesto įspūdį.
Ką veiki savo laisvalaikiu, kai nežaidi krepšinio?
Žiūriu krepšinį (juokiasi). Visos mano mintys yra nukreiptos tik į krepšinį, todėl stengiuosi nenukrypti nuo savo tiklso.
„Žalgirio“ žaidėjų paletė labai multikultūrali (vokietis, prancūzas, brazilas, australas, kanadietis). Ar tai pliusas komandai?
Žaisdamas tokioje komandoje tu gali išmokti įvairių kultūrų paslapčių ir papročių. Ir tai, mano nuomone, mums padėjo susibendrauti ir susižaisti daug grečiau nei kitoms komandoms.
Kitose komandose yra buvę atvejų, jog žaidėjai susiskirsto į grupeles (vietiniai ir užsieniečiai). Kaip yra „Žalgiryje“?
Na, mūsų komandoje daug žaidėjų jau turi vaikus, todėl jiems prioritetas yra šeima. Vis dėlto, kai kažkur išvykstame kartu, tai visi tarpusavyje bendraujame ir sutariame tikrai gerai.
Kas yra tavo geriausias draugas komandoje?
Kevinas Pangosas, nes jis iš Kanados (juokiasi). Kartu einame į miestą pavalgyti, kartu žiūrime krepšinį.
Autorius Erikas Kirvelaitis
