Sandoris dėl „Iki“ įsigijimo ir „Rimi“ bei „Iki“ prekybos tinklų susijungimo paskelbtas dar gruodį, tačiau vis dar nėra užbaigtas.
Kokios gali kilti kliūtys susijungti šiems prekybos tinklams ir kokia yra kitų šalių praktika. Pažvelgus į pastaruosius metus, Europoje buvo priimta itin įdomių apribojimų ar leidimų jungtis prekybos tinklams.
Advokatų kontoros Glimstedt partneris Andrius Ivanauskas balandį „Verslo žinių“ surengtame Prekybos forume teigė, kad iš penkių žingsnių sandoris pasiekė vos antrą žingsnį:
„Yra pasirašytas sandoris, ir iki šiol praėjo keturi mėnesiai, penktas mėnesis jau eina, o dar nėra pateiktas koncentracijos pranešimas (Konkurencijos tarybai – DELFI) arba galbūt jis pateiktas, derinamas.
Ne vieša informacija sako, kad taip ir yra, bet iš viešos informacijos mes to nežinome, dėl to net nėra prasidėjęs laiko skaičiavimas, kada galime tikėtis, kad bus duotas leidimas.“
Konkurencijos taryba tikrins, ar susijungimas nesukurtų dominuojančios vieno tinklo padėties ir neapribotų veiksmingos konkurencijos.
Jeigu susijungęs tinklas aprėptų daugiau nei 30 proc. ribą, pasiektų 40 proc. ar net ją viršytų – sandoriui gali kilti rimtų problemų.
A. Ivanauskas pateikė pavyzdžių, kaip konkurencijos ribas nustato Europos Komisija, pagal ką galėtų remtis ir Lietuvos konkurencijos taryba.
„Yra brėžiamos tam tikros rinkos. Visos didelės modernios prekybos sistemos yra dalinamos į tam tikras mažesnes rinkas, ir jeigu pažiūrėtume, Lietuvoje daugiausia paplitę supermarketai, ir čia susiduria „Rimi“ iki „Iki“ interesai, bet tai nėra vienintelė prekybos rinka.
Dar Europos Komisija išskiria mažas parduotuves ir kioskus, hypermarketai dažniausiai atskiriami į atskirą rinką.
Pagal Europos Komisiją tam, kad pirkėjai atvažiuotų parduotuves, jie turi važiuoti automobiliu. Kelionė automobiliu, jos laikas apibrėžia, kokia maždaug teritorija laikoma konkuruojančios parduotuvės teritorija. Jeigu kaime – dažniausiai bus 30 min., rečiau apgyvendintuose rajonuose – 10-30 min., mieste dažniausiai jei nuo vienos iki kitos reikia važiuoti daugiau nei 10 min, tai rodo, kad tos parduotuvės tarpusavyje nebekonkuruoja“, – sakė jis.
Svarų balsą gali turėti tiekėjai
Paskelbus apie sandorį, pasigirdo vis daugiau svarstymų ir spekuliacijų, kas iš to būtų tiekėjams, ar susijungimas turėtų jiems įtakos.
A. Ivanauskas atskleidžia, kad būtent tiekėjai ir maži rinkos žaidėjai šiame pirkime gali turėti didelę įtaką: „Mažieji tiekėjai turės galimybę pasisakyti šiose konkurencijose procedūrose, ypač kai didieji nesistengia kažko pasakyti institucijoms, tai mažųjų balsas daug ką lemia.
Konkurencijos taryba privalo nagrinėti, prižiūrėti arba motyvuotai atmesti (kreipimusis – DELFI). Ji net gali pripažinti juos kaip rimtą suinteresuotą pusę šitame sandoryje.“
Jis pasakojo, kad Europos Komisija visus produktus skirsto į 19 grupių: pieno, mėsos, konservų ir pan. ir pagal tai žiūri, ar nebūtų pažeistos tiekėjų teisės.
„Paprastai žiūrint, jei „Iki“ ir „Rimi“ nupirktų vieno produkto Lietuvoje daugiau negu 40 proc. tai rodytų, kad šitas konglomeratas užima per didelę rinkos dalį didmenos atžvilgiu.
Aišku, 19 grupių patikrinti sudėtinga, tai reikalauja analizės, bet šiuo („Rimi“ ir „Iki“ susijungimo – DELFI) atveju preliminariai vargu ar kažkurioje iš šitų grupių būtų 40 proc. rinkos dalis.
Bet yra kiti kriterijai: ar reikšmingai sumažėjo pieno tiekimo prekybos centrams alternatyvų, persiorientavimas į kitus tinklus galimybių, ar reikėtų kitų investicijų“, – dėstė jis.
Panašių atvejų Europoje baigtys itin skirtingos
Kol pranešimas Konkurencijos tarybai nėra pateiktas, A. Ivanauskas pasiūlė apžvelgti į įdomius konkurencijos institucijų sprendimus kitose valstybėse ir kuo jie baigėsi.
„2010 m. kas buvo įdomu Jungtinėje Karalystėje (JK) „Asda“ ir „Netto“ atveju, kad labai aiškiai JK Konkurencijos institucija atmetė efektyvumo, t. y. – masto ekonomijos argumentą, kad štai mes jungiamės, mes pigiau nupirksime (iš tiekėjų – DELFI), sumažinsime kainas, bus vartotojams tik geriau.
Taryba klausė, ar nauda, kurią jūs gausite, bus perkelta vartotojui. Jie negalėjo įrodyti, kad tikrai perkels vartotojui gaunamą naudą, taigi tas argumentas „nežaidė“.
Prancūzijoje, Paryžiuje 2013 m. susidarė itin įdomi situacija. Sostinėje buvo nustatytos net 47 geografinės rinkos, kuriose sukurta geografinė dominuojanti padėtis ir kyla konkurencijos problema.
„Konkurencijos taryba sakė, kad Paryžiuje žmonės nevažinėja automobiliais, jie vaikšto, ir ta teritorija, kuri apibrėžia konkurenciją tarp prekybos tinklų, buvo nustatyta iki parduotuvės keliaujant 10 min. pėsčiomis, o ne automobiliu“, – pasakojo jis.
2014 m. „Ahold“ nusprendus įsigyti Nyderlandų savininko „SPAR“ parduotuves Čekijoje, nors net 4 regionuose buvo viršyta 40 proc. riba, parduotuvės vis tiek buvo parduotos. Tiesiog konkurencijos institucija nustatė, kad pirkimo rinkoje problemų nebuvo rasta, t. y. nerasta probleminių taškų tarp tiekėjų.
„Matyt, būtų galima galvoti paraleles apie Lietuvą“, – prilygino atvejį.
Rumunijoje 2014 m. buvo priimtas labai įdomus leidimas jungtis „Auchan“ ir „Real“: „Čia buvo labai retas įsipareigojimas – nestruktūrinis, o vadinamas elgesio, kur vis dėlto buvo įpareigota ne parduoti tam tikras parduotuves, bet nekelti vidutinių kainų. Galite įsivaizduoti, kokio sudėtingumo tai yra įsipareigojimas ir kaip sunku jį įgyvendinti, patikrinti.“
2014 m. Balkanuose įvyko kitas labai garsus restruktūrizavimas – „Agrokor“ įsigijimas „Mercator“. Sandorį nagrinėjo net 8 konkurencijos institucijos Balkanuose.
„Čia, kas buvo įdomu, berods Serbijos institucija nagrinėjo, ar turgūs konkuruoja su prekybos tinklais. Ten vis dėlto nebuvo pasakyta, kad nėra duomenų apie turgus, jų trūksta, todėl eliminuojame juos iš rinkos“, – sakė jis. Visgi buvo pateiktas įpareigojimas palikti vietos lentynose nesusijusiems tiekėjams.
Vienas įdomiausių, anot A. Ivanausko, buvo 2015 m. Vokietijoje įvykęs atvejis, „Edeka“ nusprendus įsigyti „Netto“. Konkurencijos institucija atsisakė išduoti leidimą. Visgi, tokiu atveju Vokietijoje yra sudaryta galimybė kreiptis į Ūkio ministeriją.
„Tai jie pasikreipė, ir Ūkio ministerija pasakė: gerai pirkite, tik darbuotojų neatleiskite. Tai jiems reikėjo išlaikyti parduotuves ir darbuotojų neatleisti“, – apie netradicinį atvejį pasakojo jis.
Visgi A. Ivanauskas pabrėžė, kad Lietuvoje tokios galimybės nėra, o Konkurencijos tarybos sprendimai yra galutiniai. Ar leis ji jungtis „Rimi“ ir „Iki“ – telieka tik laukti.
Kad „Rimi Lietuva“, priklausanti „ICA Gruppen“, pasirašė susitarimą įsigyti UAB „Palink“, valdančią prekybos tinklą „Iki” buvo paskelbta dar praeitų metų gruodžio pabaigoje. Buvo skelbiama, kad sandorio vertė – 213 mln. eurų.
Po sandorio „Rimi Lietuva“ taptų antru pagal dydį tinklu augančioje Lietuvos mažmeninės prekybos rinkoje ir parduotuvių skaičiumi aplenktų rinkos lyderę „Maximą“ tinklą. Šiuo metu bendrovė užima ketvirtą poziciją.
Daugiau naujienų iš visos Lietuvos skaitykite čia.
