Dažnas kaunietis apie miesto merą Visvaldą Matijošaitį žino tik tiek, kiek rašoma spaudoje ir interneto portalų politikos naujienų skiltyse ar pranešama televizijoje. Tačiau, ne paslaptis, jog kiekvienam itin maga sužinoti tai, kas lieka už užvertų durų – asmeninio gyvenimo subtilybes. Portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistams pavyko įsiterpti į įtemptą politiko dienotvarkę ir atvirai pasikalbėti – šį kartą ne apie politiką ir nuveiktus darbus, o apie kur kas žemiškesnius dalykus, tokius, kuriuos žino nedaugelis.
Portalo „Kas vyksta Kaune“ skaitytojai turi išskirtinę galimybę – žvilgtelėti į šiandien jubiliejų švenčiančio Kauno miesto mero privačią erdvę, kuri prasideda užrakinus asmeninio darbo kabineto savivaldybėje duris. V. Matijošaitis sutiko pasidalinti mintimis apie savo laisvalaikį, pomėgius, ypatingą dovaną, kurios svajoja sulaukti per šiandien minimą 60-ties metų jubiliejų, bei, žinoma, kaitą Kaune.
– Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas tapus Kauno miesto meru?
Nuo to laiko, kai buvau išrinktas Kauno miesto meru (2015 m. kovo 15 d. aut. past.) mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Ta diena sutapo su mano žmonos Irutės (Irena Matijošaitienė aut. past.) mirties metinėmis. Tuomet daugelis žurnalistų teiravosi, kodėl aš toks liūdnas…
Gyvenime keitėsi viskas. Iki tol, kol netapau Kauno meru, pastaruosius dvidešimt penkerius metus man buvo įprasta vieną kartą per savaitę išvykti į trumpą dalykinę kelionę svetur, trunkančią vieną-dvi dienas.
O dabar yra kitaip, net sunku nusakyti žodžiais – tenka tvarkyti miesto ūkį ir stengtis, kad visi būtų patenkinti. Ši priežastis buvo vienas iš pagrindinių tikslų, kodėl kandidatavau į miesto merus. Pamenu, prieš keletą metų, kai tekdavo važiuoti Savanorių prospektu vakare su svečiais, atvykusiais iš užsienio, kaip įmanydamas stengdavausi aplenkti duobėtas gatves, tam, kad viešnios, besidairydamos į šalis, nepajustų Kauno spragų.
– Esate bene pirmasis meras, kuris išties aktyviai ėmėsi miesto tvarkymo darbų: kodėl kilo idėja keisti Kauno išorę?
Aš ir mano komanda stengiamės keisti ne tik miesto išorę, bet ir vidų. Kaunas buvo nepelnytai pamirštas ir apleistas. Norėjau keisti nusistovėjusią padėtį iš esmės, nes buvo skaudu matyti kitus miestus, kurių infrastruktūra, paslaugos žengdavo žingsniu priekin, tuo tarpu, Kaunas likdavo jų užnugaryje pagal visus galimus rodiklius. Negalėjau leisti, kad tai vyktų toliau, pakeitimai buvo išties reikalingi.
– Kokį Kauną įsivaizduojate po penkerių metų?
Po penkerių metų įsivaizduoju Kauną esant išties moderniu, patraukliu gyventi miestu, kur kardinaliai sutvarkyta infrastruktūra – mokyklos, vaikų darželiai, gydymo įstaigos ir daugelis kitų dalykų, būtinų kauniečių ir miesto svečių gerovei. Būtent ties šiuo tikslu mes su komanda aktyviai dirbame nuo pat pradžių. Noriu, kad žmonės gyventų ne sausakimšame didmiestyje kaip Niujorkas, bet, kad gyventų Kaune kaip tokiame didmiestyje, kuriame galėtų leisti pilnavertį laisvalaikį – sportuoti, turiningai ilsėtis, vaikai lankytų aukšto lygio darželius, mokyklas.
– Meras ne tik dirba, bet ir turi laisvalaikį: ką mėgstate veikti laisvu nuo darbo metu?
Savaitgaliais kartkartėmis su draugais išvykstu į mišką – į medžioklę, kurioje ne tiek svarbi pati medžioklė, kiek buvimo gamtoje, jos stebėjimo ritualas. Kartais mėgstu paviešėti pajūryje. Vis dėlto, pastebiu, jog tapau sėsliu – laisvalaikį vis dažniau leidžiu su anūkais, kurie pas mane užsuka pasisvečiuoti savaitės pabaigoje. Tačiau, prisipažinsiu, daugybe laisvo laiko pasigirti negaliu. Anksčiau visi savaitgaliai – kiekviena laisva minutė būdavo suplanuota mano žmonos Irenos. Deja, pats planuoti laisvalaikio neišmokau iki šiol.
– Atskleiskite paslaptį, kokie Jūsų pomėgiai?
Mėgstu pasinerti į jau minėtą medžioklės ritualą, taip pat slidinėti su kalnų slidėmis svečių šalių trasose. Kaip ir bene kiekvienas kaunietis esu krepšinio aistruolis ir Kauno „Žalgirio“ fanas. Retsykiais važinėju dviračiu bei motociklu. Tik gaila, kad motociklų sezonas – itin trumpas. Taip pat mėgstu atsipalaidavimą pirtyje, baseine ar sūkurinėje vonioje. Tačiau pastebiu, jog bėgant metams poreikiai šiuo klausimu tampa vis mažesni.
– Be kokio patiekalo, vaisiaus, daržovės ar gėrimo neįsivaizduojate nė vienos savo dienos?
Tokiems dalykams nesu reiklus – valgau absoliučiai viską net artimiausiose maitinimo įstaigose. Tiesa, iš namie gaminamų valgių labiausiai mėgstu lietuviškus virtus arba keptus kiaušinius, nes juos moku paruošti pats (šypsosi, aut. past.).
– Artėja Jūsų jubiliejus, kaip dažniausiai paminite sukaktis: šeimos apsuptyje, o galbūt švęsdamas mėgstate triukšmingus vakarėlius?
Iki šiol savo gimtadienius dažniausiai švęsdavau apsuptas artimiausių žmonių. Kai buvo žmona, stengdavomės kur nors išvykti, kad sukakčių paminėjimas taptų pramoga sau. Pavyzdžiui, kai man sukako penkiasdešimt, su nedidele žmonių grupe skridome į Kubą. Gimtadienių vakarėliai anksčiau nebuvo triukšmingi ir dideli.
Prieš kurį laiką, kai man sustreikavo širdis ir buvo atlikta operacija, supratau, jog žmogus yra laikina būtybė žemėje, todėl reikia kažką keisti. Gimtadienio smulkmenų kol kas neišduosiu, tik pasakysiu, jog šiemet ketinu švęsti kiek kitaip nei anksčiau.
– Šiek tiek sugrįžkime į praeitį. Atskleiskite paslaptį, kuris gimtadienis įsiminė labiau už kitus?
Vienas iš labiausiai į atmintį įsirėžusių gimtadienių buvo jau minėta dviejų savaičių pažintinė-poilsinė kelionė į Kubą. Galbūt todėl, kad šioje šalyje man teko lankytis tik kartą. Buvo įdomu matyti pastatus, kurie kadaise buvo galingi ir turtingi namai, o dabar įėjus į vidų ten nėra ne tik grindų, bet ir stogo. Pasirodo, kad net ir tokioje šalyje kaip Kuba gali viskas supūti ir sunykti.
– Sakykite, kokios dovanos šiemet svajojate sulaukti per jubiliejų?
Prasitarsiu, jog visiems į gimtadienį atvyksiantiems svečiams pasakiau, jog neneštų jokių dovanų. Tiesiog paprašiau susirinksiančiųjų paaukoti į mano amžiną atilsį žmonos Irenos organų donorystės fondą tiek, kiek kiekvienas gali, – suma gali būti ir simbolinė. Daviau jiems fondo sąskaitos numerį, vėliau fondo direktorius Andrius Palionis sugalvos, kaip kūrybiškai išleisti paaukotas lėšas informuojant visuomenę organų donorystės klausimais. Štai, tokia paprasta šiųmečio jubiliejaus idėja.
V. Matijošaitis į politiką įžengė 2010 metais sukurdamas visuomeninį judėjimą „Vieningas Kaunas“, o 2011-aisiais tapo Kauno miesto savivaldybės tarybos nariu. 2015 metais pirmą kartą surengtų tiesioginių savivaldybės mero rinkimų metu kauniečių buvo išrinktas Kauno miesto meru ir pakeitė beveik dvi kadencijas šias pareigas ėjusį konservatorių Andrių Kupčinską.
