Neįprastas nusikaltimas Sovietmečiu – iš bažnyčios buvo pavogtas šventas ir labai brangus paveikslas. Šią istoriją pasakoja LRT laida „Istorijos detektyvai“, pristatome žurnalistės Aurelijos Savickienės parengtą pasakojimą.
[galerija kiek=”8″]
Neregėtas nusikaltimas
„1978 m. rugpjūčio 29 d. LSTR teisinės sistemos pasaulyje įrašyta raudonai, tądien įvyko tai, ko atgarsis pasiekė Maskvą ir net Vatikaną. Laidoje fiksuota viena didžiausių ir paslaptingiausių sovietinių metų vagysčių”, – intriguojančiai istoriją pristato laidos vedėjas Virginijus Savukynas.
Iš Kauno arkikatedros bazilikos tądien buvo pavogtas paveikslas „Marija su kūdikiu“. Nusikaltimą, kaip paaiškėjo po tyrimo, įvykdė 23 m. sulaukęs paprastas geležinkelio krovikas Igoris Čistovas. Už tai jis buvo nubaustas dešimtmetį kalėti tolimojoje Irkutsko auklėjamųjų darbų kolonijoje.
„Kad tarybiniais laikais pavogtų paveikslą iš vienos pagrindinių Kauno bažnyčių – arkikatedros-bazilikos yra fenomenas, neįtikėtina, kad tai galėjo vykti sovietmečiu. Esą vagis atėjo į bažnyčią, prisiklausė gidės istorijų turistams, kur teigta, kad tai ypatingas, stebuklingas „Dievo Motinos“ paveikslas ir kad už jį galima gauti 100-150 tūkst. rublių bei pats sugalvojo paveikslą pavogti? Šiandien ta paveikslo pavogimo istorija atrodo beprotiškai juokinga ir primityvi: vagis įėjo nepastebimas, išdaužė stiklą, sargas negirdėjo, nes tą vakarą šalia bažnyčios lėbavo jaunuoliai, visa tai kelia nuostabą ir šypseną. I. Čistovas vėliau man pasakojo įdomų epizodą, kad tąnakt einant su paveikslu po pažasčia jį sustabdė milicijos ekipažas ir pasiteiravo, kur tokiu vėlyvu metu eina. Atsakė, kad namo. Jie pamatė, kad vaikinas blaivus, įtarimų nesukėlė ir paleido”, – pasakojo žurnalistas, knygų autorius Dailius Dargis.
Ypatingas meno kūrinys
Paveikslo istorija neeilinė: 1661 m. naujai steigiamo eremo fundatoriui Kristupui Zigmantui Pacui „Gražiosios meilės motinos“ paveikslą dovanojo popiežius Aleksandras VII. Vėliau paveikslas perduotas Pažaislio kamalduliams.
Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Jolita Liškevičienė pasakojo, kad „Pažaislio dievo motina”, dar kitaip vadinama „Gražioji dievo motina“ ypatingas kūrinys, nes susideda tarsi iš dviejų dalių: galima matyti Dievo motiną su vaikeliu ir ją supantį gražų, didelį, vešlų gėlių vainiką.
XVII a. tapo labai madinga portretus įkomponuoti į gėlių vainikus, tai buvo ir prabangos reikalas. Iš išlikusių laiškų žinoma, kad tokius gėlių paveikslus tapydavo iš natūros, t.y. pirkdavo gyvas gėles ir jas piešdavo, o tais laikais gėlės buvo itin brangios. Jei atidžiau įsižiūrėtume į šį paveikslą rastume ir nutapytus vabalus, viską, kas buvo natūroje.
Anot dr. J. Liškevičienės, gėlių vainikus XVII a. pr. nutapyti reikėdavę neįtikėtinai didelės sumos. „Tarkim, nutapytas didelis, altorinis Rubenso paveikslas kainuodavo maždaug 300-400 guldenų, o gėlių vainikas kainuodavo 3-4 tūkst. Jeigu paveiksle nutapytos tulpės, kaip ir vogtame paveiksle – toks paveikslas būdavęs dvigubai brangesnis. Išvis mūsų šalyse tokio grožio paveikslas dar nebuvo regėtas”, – aiškino dailėtyrininkė.
Beje, iš pradžių kūrinys kabojo kamaldulių vienuolyno chore, o perėjus į stačiatikių rankas Pažaislio vienuolyne jį pradėjo gerbti stačiatikių vienuoliai. Paveikslas kiekvienais metais per Marijos apsilankymo šventę liepos 2 d. buvo nešamas aplink bažnyčią ir vienuolyną, tad ir labiau viešinamas.
Žinia apie jo grožį ir galias pasklido plačiai. Iki šiol kalbama, kad paveikslas teikia malones, tad melstis prie jo atvyksta ne vienas stebuklo laukiantis asmuo.
Pabuvojo užsienyje
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, provoslavų vienuoliai išvežė paveikslą į Rusiją ir tik 1926 m. šv. Kazimiero kongregacijos seserys per kunigą Sitavičių ir Užsienio reikalų ministeriją susigrąžino Maskvos Donskojaus vienuolyne rastą šventenybę.
Jis buvo pakabintas Pažaislio vienuolyne, bet kai sovietinės okupacijos metais vienuolynas buvo uždarytas, 1950-aisiais paveikslas perkeltas į Kauno arkikatedrą-baziliką ir čia po beveik trijų dešimtmečių jį pavogė.
Paveikslą iškirpo ir pasikišo po pažasčia
Grįžkime prie vagystės ir atkurkime įvykius. 1978 m. rugpjūčio pabaigoje išgirdęs apie įspūdingą meno kūrinio vertę I. Čistovas neatsilaikė. Jo tardymo byloje parašyta, kad jis su žirklėmis išsikirpo iš paveikslo drobę, ją susilankstė ir ramiausiai grįžinėjo namo.
Ant kojų sukeltas visas Kaunas
Žurnalistė A. Savickienė pasakoja, kad sekančią dieną po nusikaltimo visas Kaunas buvo pakeltas ant kojų, milicijos būstinėje netilo skambučiai, operatyvinė grupė buvo skubiai iškviesta į arkikatedrą.
Tuometinis Kauno miesto Kriminalinio skyriaus viršininko pavaduotojas Jurijus Smirnovas mena, kad pradėti apžiūrinėti antikvariatai, parduotuvės.
I. Čistovo byloje pažymėta, kad pavogęs paveikslą, nusikaltėlis nebuvo apdairus – tyrėjai rado pirštų antspaudų, tačiau pagal juos nepavyko išsiaiškinti vagystę įvykdžiusį asmenį. Bylai mestos visos pajėgos, pati Maskva reikalavo greičiau išsiaiškinti nusikaltėlį.
Nusikaltėlį privilioti padėjo Baronas
Milicijos akiratin pateko tuo metu tarp kolekcionierių ir nusikalstamo pasaulio gerai žinomas romų kilmės verslininkas pravarde Baronas. Pasak žurnalisto D. Dargio, tai buvo labai įtakingas romas, turėjęs ryšių su nusikalstamo pasaulio veikėjais, tarp jų ir su deimantų, brangakmenių kolekcininkais, pogrindiniais meno pasaulio atstovais.
„Jis Maskvoje turėjo įtakingą pažinčių ratą, bičiuliavosi su Maskvos pramogų pasaulio elito atstovais, laiką leisdavo su žvaigždėmis, tokiomis kaip Ala Pugačiova, Josifas Kobzonas ir kt. Maskvos viešbutyje apsistodavo prabangiame kambaryje, kur pro kurį atsiveria vaizdas į Kremlių. Tokie žmonės tarybiniais laikais jei taip gyveno, negalėjo be struktūrų pagalbos tokia veikla verstis”, – įsitikinęs D. Dargis.
Netikėta, tačiau Baronas pats atėjo į miliciją ir pasakė, kad gali padėti susigrąžinti pavogtą paveikslą, esą jis Lietuvos patriotas ir neleis kažkokiam žulikui išvežti tokio meno kūrinio į užsienį. Derybos su Baronu užsitęsė, tai jis pasirodydavo tai pradingdavo. Galiausiai jis pats susirado vagį ir pasisiūlė nupirkti paveikslą.
Baronas nuvyko į su Čistovu sutartą vietą ir jam pasirodžius, tuoj pat buvo suimtas slapta laukusio milicijos ekipažo.
Anot su vagimi bendravusio žurnalisto D. Dargio, I. Čistovas norėjo labai skubiai, greitai ir pigiai parduoti paveikslą. „Jis man pasakojo, kad buvo sutaręs parduoti už 15 tūkst. rublių.”
Vagis teisinosi norėjęs įsiteikti merginai
Kodėl I. Čistovas išvis sugalvojo įvykdyti šį nusikaltimą? Keltos kelios versijos: viena, kad sumąstyta spontaniškai, tiesiog užėjus nuo lietaus pasislėpti į šią bažnyčią ir išgirdus gidės pasakojimą.
Kita versija, kad vagystė buvo užsakyta, dar kita – esą jis norėjo nusižiūrėtai merginai nupirkti brangių dovanų, bet nebuvo už ką.
„I. Čistovas pasakojo norėjęs įsiteikti merginai, nusivežti į tolimus sovietų sąjungos kurortus, taip pat norėjo nusipirkti naują „Volgą“, o tuomet „Volga“ buvo turbūt kas šiandien „Mersedesas“, – dėstė D. Dargis.
Jis mena, kad 1989 m. sugrįžus nuteistajam iš įkalinimo įstaigos Irkutske ir praėjus keleriems metams, I. Čistovas buvo nuvykęs į Pažaislio vienuolyną ir apžiūrinėdamas tą paveikslą savotiškai kėsinosi jį antrą kartą nugvelbti. „Jis pasakojo, kad buvo šokas smegenims, norėjo sunaikinti tą paveikslą, atnešusį tiek nelaimių”, – iš pokalbio mena žurnalistas.
Įtaria, kad užsakė
Tai, kad paprastas darbininkas sumąstė pavogti tokį meno kūrinį, kelia nemažai įtarimų, jog jis dirbo ne vienas, o nusikaltimas buvo suplanuotas anksčiau.
Reportažo autorė mini versiją, kad vagystę užsakė kažkas iš aukštesnio rango pareigūnų, o visa kaltė teko vienam žmogui. Tai, esą, paaiškintų, kodėl jis nebuvo nuteistas mirties bausme.
Bylą tyrę asmenys buvo įsitikinę, kad Čistovas veikė ne vienas, bet nepavykus susitarti dėl pinigų, jis pradėjo ieškoti kitų būdų, kaip parduoti paveikslą. Tačiau to niekas neįrodė.
Tuometinį Kauno miesto Kriminalinio skyriaus viršininko pavaduotoją Jurijų Smirnovą stebino, kaip žmogus, kuris dirba paprastu geležinkelio darbininku staiga sumąsto lietui lyjant užsukti į arkikatedrą ir išgirdus pasakojimą apie jį – pavogti. „Tai nesąmonė, iškart atmetėme šią versiją. Tai buvo planuota iš anksto, turi būti užsakovas, jis negalėjo išvežti į užsienį”, – įstikinęs J. Smirnovas, juolab, kad tyrėjai I. Čistovą įvardijo kaip primityvų, menko išsilavinimo, tai jam veikiausiai ir pakišo koją.
„Vienas aukštas to meto Kauno milicijos viršininkas, veteranas, sakė, kad tai galėjo būti KGB, kitų struktūrų, net valdžios noras sukiršinti Lietuvą su Vatikanu, nes pakankamai unikalus paveikslas buvo ne Maskvoje, kitame didmiestyje, Sovietų Sąjungoje turėjusiame ypatingą reikšmę, bet kažkur Lietuvoje, Kaune. Galėjo būti pavydas, noras padaryti intrigą, išvis sunaikinti. Net įtariama, kad prie šio paveikslo galėjo būti prisidėję „saugumiečiai“, kurie turėjo pakankamai tamprių ryšių su nusikalstamu pasauliu”, – sakė D. Dargis.
Greitas tyrimas kelia įtarimų
Maskvoje ir nuo pat pradžių Vatikane sekama byla buvo baigta sausio mėnesį. D. Dargio manymu, jei nebūtų spaudimo iš aukščiausio rango vidaus reikalų ministerijos atstovų, tuometinės KGB, nusikaltimas atskleistas nebūtų arba vėliau.
„Buvo kalbų, kad įsikišo KGB, nes tuomet teisėsaugoje buvo kilęs didžiulis šurmulys: kas čia darosi Lietuvoje, iš bažnyčių vagiami paveikslai! Net paveikslą vogęs žmogus stebėjosi, kad nebuvo nuteistas mirties bausme, nes tuomet už tokius nusikaltimus buvo skiriamos griežtos bausmės – sušaudymas”, – sakė D. Dargis.
Kabo Pažaislio vienuolyne
Šiandien „Dievo motinos“ paveikslas saugiai kabo Pažaislio vienuolyne. Anot specialistų, tai neįkainojamos vertės šventenybė.
„Jei tais laikais jis buvo labai brangus, o šiais laikais tai didysis Lietuvos turtas, kurį turime gerbti, vertinti, tausoti, saugoti ir skleisti žinią apie šį paveikslą. Nes tokio tipo paveikslai yra garsiausiuose pasaulio muziejuose, kaip vieni iš vertingiausių kolekcijose”, – teigė dr. J. Liškevičienė.
Visos laidos įrašą rasite čia.
