Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektoriui Juozui Augučiui Kaunas – išskirtinė lietuvybės salelė, kurią jis atrado dar būdamas studentu vilniečiu.
Pokalbis su rektoriumi – apie Vilniaus prieitą galimybių ribą, jaunų žmonių Kaune atrandamą naują tobulėjimo terpę ir laikinosios sostinės tapsmą ypatingu Lietuvos miestu.
1991 metais atvykote dėstyti į VDU. Veikiausiai turėjote ne vieną pasirinkimą. Kodėl pasirinkote būtent šį universitetą?
1991 metai buvo Lietuvos atgimimo laikotarpis, tad pagrindinis prioritetas renkantis, žinoma, buvo tas, kur labiausiai atgimsta Lietuva, kur atsiveria daugiausiai galimybių. Man, kaip mokslininkui, kaip dėstytojui naujo universiteto atgimimas, žinoma, buvo tarytum stebuklas ir netgi jei buvo kitų minčių ar pasiūlymų, jos pasiliko kažkur tolimoje minčių kertelėje. Tad VDU laimėjo be jokios konkurencijos. Jis buvo ir vis dar tebėra mano favoritas.
Kuo Jums įsiminė Kaunas?
Dar net mano studijų laikais, kai mokiausi Vilniuje, mums, studentams, jis buvo gaubiamas paslapties, kažkokio neaiškumo. Visi keletą kartų per metus vykdavome traukiniu į Kauną išgerti kavos, pasivaikščioti ta garsiąja Laisvės alėja, pasižiūrėti tarpukario architektūros pastatų. Vilnius tuomet buvo visiškai kitoks miestas – internacionalinis, su plačiai vartojama rusų kalba. O čia atvykę mes patekdavome į visiškai kitokį pasaulį. Tas išskirtinumas labai įstrigo į atmintį. Na, o kai atvykau antrą kartą, atgimus Vytauto Didžiojo universitetui, tiesiog nebebuvo kada dairytis. Reikėjo dirbti.
Ar Kauną vis dar galima laikyti išskirtiniu miestu?
Manau, kad taip. Kauną vis dar galima laikyti išskirtiniu miestu. Man jis mintyse išliko tokia tikra lietuvybės salelė, kur atvykęs visados pasijauti šiek tiek kitaip, nei kituose miestuose. Tegul nepyksta kitur gyvenantys žmonės, bet Kaunas yra Kaunas.
Kaune gyvenate jau ne vienerius metus. Kokius pokyčius pastebite?
Kaunas, kaip Vilnius, negali pasigirti atsiradusiu downtownu, dideliais, į akį krentančiais dangoraižiais, bet pasikeitimai mieste yra didžiuliai. Išskirčiau tai, kad jaunimo tarpe Kaunas šiandien yra suvokiamas kaip vieta, tinkama gyventi, kurti ir atrasti didžiules galimybes, o to nebuvo anksčiau. Visi aiškiai matome, jog Vilnius artėja prie galimybių ribos, o Kaunas, dar ne taip seniai tas galimybes atvėręs, jaunimui yra neišnaudota, puiki erdvė darbui, kūrybai, inovacijoms, verslui bei kam, ko trokšta širdis.
Ar rekomenduotumėte šiandien besiblaškančiam abiturientui rinktis Kauną, kaip studijų miestą?
Tik į Kauną. Dėl mano jau anksčiau paminėtų priežasčių, dėl plačių įsidarbinimo galimybių. Atstumai nebeturi jokios didelės reikšmės. Ar Londonas, ar Klaipėda, ar kiti miestai – viskas yra pasiekiama valandų skaičiumi. Tad jauniems žmonėms, šiuo metu turintiems visas galimybes stoti bet kur, rekomenduoju rinktis tik Kauną.
Kaunas pretenduoja tapti Europos kultūros sostine 2022 metais. Kokias miesto stiprybes įžvelgiate?
Sakyčiau, kad Kaunas turi labai stiprų sąryšį tarp praeities, dabarties ir ateities regėjimo. Pasaulyje yra nemažai miestų, kurie gali pasigirti savo išdidžia, kilnia istorija. Kaunas taip pat toks. Manau, kad jo stiprybė yra ta praeitis, kuri žadino Lietuvą, idėjos, kurios iš čia sklido po šalį. Kaunas buvo Lietuvos širdis ir atgimimo laikotarpiu jis suvaidino itin svarbų vaidmenį. Tas perėjimas nuo praeities, kuri tiek daug suteikė Lietuvai, per dabartį ir daug žadantis išėjimas į ateitį – pati didžiausia stiprybė. Nei vienas kitas miestas negali pasigirti tokiu dideliu potencialu ir šių laikotarpių sąveika.
Kaip įsivaizduojate Kauną po 10, 20 metų?
Kaunas jau yra susivokęs, kas jis yra ir kuo nori būti. Tai miestui leidžia pritraukti kokybiškas, solidžias įmones, subrendusias idėjas. Jei viskas klostysis taip, kaip dabar – tikiu, jog po dešimties ar dvidešimties metų Kaunas taps ypatingu Lietuvos miestu, į kurį trauka bus žymiai stipresnė, nei į kitus Lietuvos miestus. Manau, jog netolimoje ateityje Kaunas taps miestu, į kurį kiekvienas lietuvis, negalėdamas sau leisti čia gyventi, norės bent jau kartkartėmis atvažiuoti.
Ko palinkėtumėte Kaunui ir kauniečiams?
Ir miestui, ir čia gyvenantiems žmonėms pirmiausia norėtųsi palinkėti optimizmo. Tada – tikėjimo savimi ir savo miestu. Norisi linkėti, kad šis tikėjimas, ši stiprybė, būtų kiekvieno kauniečio bruožas. Kad ji matytųsi akyse. Tada mes galėsime viską.
