Šiemet 30-metį scenoje mininti grupė „Poliarizuoti stiklai“ – viena tų, kurios liko ištikimos tikrosioms roko vertybėms ir svarbiausiu dalyku laiko buvimą scenoje. Kovo 18-ąją sukaktį švęsti pradedančio kolektyvo narys, į lietuviškos muzikos aukso fondą įrašyto kūrinio „Medžiai be lapų“ autorius Šarūnas Mačiulis prieš koncertą klube „Combo“ dalinasi savo mintimis apie „anuos“ laikus, grupės sugrįžimą bei ateities planus.
– Kaip ir kada Jūsų gyvenime atsirado roko muzika?
Roko muzikos atėjimas buvo sąlygotas Romo Kalantos susideginimo Kaune 1972-ųjų gegužės 15-ąją. Tada Lietuvoje ši muzika buvo faktiškai uždrausta. O uždraustas vaisius visada saldus… Neoficialioje aplinkoje susidomėjimas buvo toks didžiulis, kad šiuolaikiniam jaunimui net sunku paaiškinti. kaip tai buvo mums svarbu ir aktualu – klausyti, kolekcionuoti, diskutuoti ir gyventi ta muzika. Tai buvo protestas prieš sovietinę santvarką, kuris vėliau nesunkiai peraugo į Sąjūdį ir kitus laisvės judėjimus.
– Kur semiatės įkvėpimo kūrinių tekstams – rašytojai, tapyba, filmai, gyvenimas..?
Gyvenimas yra pagrindinis mūsų kūrybos įkvėpimo šaltinis. Visos mus supančios problemos randa atspindį mūsų dainose. Sąrašas mums įtakos turėjusių grupių būtų be galo ilgas, pradedant „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „The Beatles“, The Rolling Stones“, Elvis Presley ir baigiant ABBA, „Smokie“, „Status Quo“.
– Kada supratote, kad norite lipti į sceną?
Paauglystėje atėjo toks begalinis noras ir vėliau jau atsirado visi kiti socialinio protesto elementai, kuriuos ne visada norėdavosi pernelyg ryškiai demonstruoti tam, kad pasekmės nebūtų itin skaudžios.
– Ar gali būti muzikantams amžiaus limitas, na, savotiška pensija? 30 metų grupei – turbūt dar toli gražu ne riba?
Taip. Tai visiškai ne riba. Jaučiamės dar pajėgūs padaryti kažką žymiai daugiau. Deja, tenka konstatuoti, kad dauguma bendraamžių nusiteikę ne taip optimistiškai ir jau kabina gitaras „ant vinies“ dėl sveikatos ir kitų problemų.
– Kokie momentai karjeroje įsiminė kaip patys pakiliausi?
Koncertai Sąjūdžio laikais – 1988-1989 metais.
– Ar, Jums prieš keletą metų visiškai atsisakius alkoholio, nedingo noras lipti ant scenos ir groti, neslėpkime, neretai apsvaigusiai publikai, ar koncertai netapo tiesiog darbu?
Būtent dėl to noro sugrįžti į sceną ir atsisakiau alkoholio ir kitų žalingų įpročių. Norėjau įrodyti visų pirma būtent sau, kad dar kažką sugebu.
– Kaip sekasi kitam jūsų projektui, grupei „Orlait“, gimusiam Kirtimų kultūros namuose sostinėje, kai nusprendėte pakeisti gyvenimo būdą?
Šis projektas vykdomas ligi šiol. Grupė dabar vadinasi „Šaras ir „Vilkai“. Esu neetatinis „Vienišo vilko klubo“ prezidentas. Kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį Vilniaus mokytojų namų svetainėje rengiame jaukius nemokamus koncertus miesto publikai, kur atliekame jaunystės laikų dainas. Svetainėje visada susirenka daugybė klausytojų, o tai irgi geras įvertinimas to, ką veikiame dėl žmonių.
– Kodėl būtent „Tamstos“ festivalį prieš keletą metų pasirinkote grupės sugrįžimui? Beje, ar pasigendate šio festivalio?
„Tamsta“ buvo „mūsų“ festivalis. Ten buvo daug geros muzikos, atlikėjų, kurie puikiai derėdavo vienas su kitu. Mes ten jautėmės kaip žuvys vandenyje, o dabar be jo esame kaip žuvys, išmestos į krantą – gaudome orą ir negauname geros vietos vasaros koncertams. Labai gaila, kad taip atsitiko.
– Ar yra jaunoji „Poliarizuotų stiklų“ gerbėjų karta? Kaip ji atrado grupę?
Ačiū Dievui, yra! Tai daugiausiai studentai, mūsų senųjų gerbėjų vaikai, užaugę su mūsų muzika, ir mums tai be galo malonu ir svarbu.
– Esate kompiuterių specialistas, ar dirbate pagal šią profesiją ir šiandien?
Taip. Vienokiu ar kitokiu būdu esu visada susijęs su kompiuteriais. Turiu slaptų planų dar atsidaryti savo verslą, susijusį su programavimu, bet kol kas muzika atima didžiąją laiko dalį, taigi pasilieku šiuos planus pensijai.
– Kokią koncertinę patirtį turite Kaune, kaip vertinate šio miesto publiką?
Kaune esame koncertavę visose didžiosiose salėse ir miesto renginiuose. Ir Sporto halėje, ir naujojoje „Žalgirio“ arenoje, ir studentiškose šventėse, ir baikerių sezonų atidarymuose, ir uždarymuose ir be galo mielame „Combo“ klube.
Beje, su „Combo“ klubo garso specialistais bendradarbiaujame visus dvidešimt metų nuo jo įsikūrimo dienos. Taigi dėl garso kokybės kovo 18-ąją, penktadienį, esame ramūs.
Koncertai Kaune yra visada didžiulis iššūkis ir išbandymas, nes kauniečiai yra tikri roko muzikos melomanai ir žinovai, bet kartu paprasti ir labai nuoširdūs žmonės, į kurių širdis paruošėme daug raktelių – legendinių „auksinių“ šlagerių ir visiškai naujų, niekur dar negrotų dainų, kurios netrukus bus išleistos mūsų naujajame albume.
Daugiau informacijos apie kovo 18-ąją vyksiantį koncertą rasite čia.
