Jis – teatro, televizijos ir kino aktorius, režisierius, krepšinio klubo „Žalgiris“ balsas. Nedaug laisvo laiko turintis Andrius Žiurauskas prisipažįsta, jog kitaip gyventi jau nemoka.
Nuoširdus pokalbis su žinomu aktoriumi – apie gimtąjį Kauną, lėlių teatrą, kultūros reikalus ir „Žalgirį“.
Kaip galėtumėte apibūdinti savo santykį su Kaunu?
Aš čia užaugau, čia užaugo mano vaikai, mano šeima, tėvai, draugai. Kaunas man yra viskas. Man Kaunu viskas prasideda ir viskas baigiasi. Tai svarbiausia, ką mes turime Lietuvoje. Pasakysiu savanaudiškai – tai yra mano miestas, mano žmonės, ir dėl to šis miestas man yra labai brangus.
Ar Kaune matote pokyčius?
Miestas privalo atsinaujinti, jis privalo būti gyvas. Nepriklausomai, ar žmonės daro kažką ar ne, miestas gyvena savo gyvenimą. Matome, kaip gatvės staiga palygėjo, panašūs procesai vyksta teatro ir kultūriniame gyvenime. Viskas žaviai juda į priekį ir aš labai džiaugiuosi mūsų miestu.
Kaunas 2022 metais pretenduoja tapti Europos kultūros sostine. Ar Kaunas tikrai pilnas kultūros?
Kaunas tikrai yra pilnas kultūros. Kaunas yra teatro lopšys. Tarpukariu veikė didieji valstybės teatrai, išugdę daugybę garsių aktorių visoje Lietuvoje. Turime vieną gražiausių „art deco“ architektūrą pasaulyje, visas mūsų naujamiestis nuostabus. Turime šokio festivalį, Pažaislio muzikos festivalį, turime operetes, džiazų festivalius. Taip pat pačią didžiausią Baltijos šalyse „Žalgirio“ areną, į kurią atvažiuoja pasaulinio lygio žvaigždės. Tos, kurias anksčiau galėjome matyti tik televizijos ekranuose.
Jau beveik dešimtmetį esate Kauno valstybinio lėlių teatro aktorius ir režisierius. Ar neatsibodo žaisti su lėlėmis?
Lėlių teatras nepelnytai užmirštas žanras tarp suaugusių. Kažkodėl visiems atrodo, kad lėlių teatras skirtas tik vaikams. Tai nusistovėjęs stereotipas, tačiau Lenkijoje ar Čekijoje yra puikiausių spektaklių suaugusiems, taip pat gyvuoja plastikos, objektų teatrai. Lietuvoje buvo bandymų daryti spektaklius suaugusiems. Net kai mes turėjome spektaklį su prierašu „tik suaugusiems“, vis tiek žmonės už rankos atsivesdavo vaiką. Bet viskas eina į priekį. Klaipėdos lėlių teatras tą jau įrodė. Tikėkimės, kad į Kauną taip pat atkeliaus ši mada.
Kuriame amplua jaučiatės geriausiai?
Aš labai dėkoju dievuliui už galimybę kiekvieną dieną daryti kažką kitą. Tai man leidžia ir kinas, ir teatras, ir vaidyba ar režisūra – visur aš jaučiuosi labai gerai. Man svarbiausia, kad aš nestoviu vietoje ir kiekvieną dieną galiu daryti kažką naujo ir kito. Atsibundi ryte ir suvoki, kiek daug fainų dalykų dariau vakar ir kiek dar liko nepadarytų šiandien, ir važiuoji į kitus miestus, valstybes, bendrauji su naujais žmonėmis. Pats procesas ir yra įkvėpimo šaltinis.
Esate „Žalgirio“ balsas. Ar jaučiatės komandos dalimi?
Vaikystėje žiūrėdavau rungtynes, sirgdavau ir nervindavausi už komandą. Dabar esu labai arti komandos, arti aikštelės ribos ir jaučiuosi viso reginio dalimi. Tas atsistojimas viduryje arenos prieš tūkstančius, įkvėpimas oro ir rėkimas „Sveiki susirinkę į Žalgirio areną“ – tai mane labai įkvepia.
