1918 m. vasario 16 d. Lietuva deklaravo, kad atkuria nepriklausomybę tautiniu pagrindu po ilgiau nei šimtmetį trukusios carinės okupacijos. Pasak istoriko Mindaugo Nefo, turėjo susiklostyti tam tikros specifinės aplinkybės, kad šį siekį pavyktų įgyvendinti. Pasak jo, dažnai žmonės klaidingai įsivaizduoja, kaip atrodė mūsų valstybė po nepriklausomybės akto pasirašymo: „Labai svarbu suvokti, kad vasario 17 d. atsikėlę Lietuvos žmonės dar nebuvo visiškai laisvi“.
M. Nefas taip pat aptarė, kodėl be moters indėlio nebūtų ir garsiosios vasario 16 d. nepriklausomybės akto signatarų nuotraukos ir kaip ši šventė buvo minima tarpukariu, o paskui – sovietmečiu. Jo nuomone, kai ir dabar Lietuva atsidūrė sudėtingoje geopolitinėje situacijoje, svarbu priešiškai nusiteikusioms valstybėms parodyti, kad turime valios ginti mums svarbiausius dalykus.
– Kokios istorinės aplinkybės turėjo susiklostyti, kad vasario 16 d. būtų pasirašyta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaracija?
– Tikriausiai pirmoji aplinkybė, kuri ir tęsėsi gana ilgai, buvo lietuvių tautinis atgimimas. XIX a. jis palaipsniui išsirutuliojo nuo kultūrinio į politinį atgimimą.
XX a. pr. Didžiajame Vilniaus Seime, vėliau vykusiose lietuvių konferencijose, kurios vyko ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje, ir užsienio valstybėse. Tai paliudijo labai svarbų dalyką, kad susiformavo tam tikra grupė lietuvių inteligentų, kurie yra pasiryžę imtis to politinio veiksmo. Vadinasi, atkurti valstybingumą.
Labai svarbus dalykas, kad tą valstybingumą buvo nuspręsta atkurti ne tokia pačia forma, koks jis buvo sunaikintas. Reikia prisiminti, kad XVIII a. pab. buvo panaikinta Abiejų tautų respublika (ATR), kuri buvo bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybė. Taigi, šis modelis mūsų inteligentų buvo atmestas.
Antras dalykas, kad ta valstybė, kuri žlugo, buvo monarchinė. Šiuo atveju buvo mėginama orientuotis į naujo tipo valstybę, į tikrąją respubliką. Lietuva dėl šios priežasties tapo tautine valstybe, atmetusi sąjungą su Lenkija.
Kita svarbi istorinė aplinkybė – tarptautinis geopolitinis kontekstas. Paprastai imti ir išsivaduoti Lietuvai nebuvo galimybių. Be abejo, kad Rusijos imperija to nenorėjo, todėl net ir pirmieji inteligentų siekiai buvo gauti autonomiją. Palankios aplinkybės susidarė vykstant Pirmajam pasauliniui karui.
Karo pradžioje Rusijos imperiją iš Lietuvos teritorijos išstūmė kaizerinė Vokietija. Tuomet mūsų tautinio atgimimo priešakyje stovintys inteligentai jau buvo nusiteikę derėtis su vokiečiais. Natūralu, kad vokiečiai irgi nenori suteikti tos nepriklausomybės.
Jeigu kalbėtume apie pačią vasario 16 d. datą, tai, be abejo, buvo svarbus žingsnis, bet jis realios nepriklausomybės neatnešė. Realiai nepriklausomybei susiformuoti reikėjo labai svarbaus dalyko, kad Pirmasis pasaulinis karas baigtųsi Vokietijos pralaimėjimu. Todėl ir mūsų pirmoji Vyriausybė yra suformuojama tik tuomet, kai kapitaliuoja Vokietija, pasirašiusi Kompjeno paliaubas.
Labai svarbu suvokti, kad vasario 17 d. atsikėlę Lietuvos žmonės dar nebuvo visiškai laisvi. Vasario 16 d. buvo padarytas simbolinis politinis aktas, o visos aplinkybės, kurios galėjo skleistis ir susiformuoti, pavyzdžiui, kad būtų pradėtos formuoti valdžios institucijos, atsirado tik pasibaigus Pirmajam pasauliniui karui.
Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, bet karas, jeigu negalvotume apie visus jo žiaurumus ir kitus baisius dalykus, atnešė Lietuvai galimybę vėl atkurti valstybingumą.
– Nepriklausomybės aktą pasirašė 20 signatarų ir visi jie buvo vyrai. Kodėl nedalyvavo moterys?
– Tuo metu buvo toks visuomeninis ir politinis veikimas, kad moterys vis dar buvo paraštėse. Ne tik Lietuvoje, bet ir didelėje modernybės keliu žengiančio pasaulio. Sufražisčių judėjimas Vakarų Europoje vyko labiau, o mūsų kraštuose dar nebuvo išplitęs.
Tačiau labai greitai Lietuvos moterys gavo pilietines teises ir tai yra labai svarbu. Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir buvo pradėta kalbėti apie tai, kad reikia sušaukti Steigiamąjį Seimą, kas ir yra įrašyta mūsų nepriklausomybės akte, tai visuotinė balso teisė buvo suteikta tiek vyrams, tiek moterims.
Jūs gerai pastebėjote, kad tarp signatarių moterų nėra, bet pusiau pajuokaujant galima sakyti, kad jeigu ne moteris, tai ir žymioji signatarų fotografija nebūtų atsiradusi. Jos autorė yra Aleksandra Jurašaitytė. Beje, ji buvo padaryta ne vasario 16 d., o kai buvo išrinkta Lietuvos taryba Vilniaus lietuvių konferencijoje 1917 m.
Žmonės kartais klaidingai įsivaizduoja tą vasario 16 d., kad maždaug įvyko tarybos posėdis, visi pasirašė, tada atsisėdo, nusifotografavo, o po to dar į balkoną išėjo pasirodyti. Nieko panašaus nebuvo.
Buvo darbinis posėdis, be kažkokios didesnės euforijos, nes tie žmonės suprato, kad jie daro simbolinį politinį aktą, bet tos realios nepriklausomybės tuo metu dar negalėta turėti.
Taip pat ir aplinkybės, kuriomis aktas pateko į Vakarų Europą, pirmiausia, Vokietiją, nebuvo visiškai atviros. Pusiau slapta tas aktas buvo išgabentas. Tai mūsų Lietuvos tarybos nariai puikiai suvokė visą šį reikalą. Jie nebuvo kažkokie politiniai avantiūristai, kurie galvojo, kad reikia tik pasirašyti ir visas darbas bus baigtas.
Tai buvo kryptingas darbas.
– Kaip vasario 16 d. sukaktis buvo minima tarpukariu, o vėliau – sovietų okupacijos metais?
Vasario 16 d. Lietuvoje arba tarpukariu ši diena buvo valstybinė šventė. Kurį laiką, kol dar vyravo parlamentarizmas, net Steigiamojo Seimo darbo pradžia buvo šventė (tai buvo gegužės 15 d. – aut. past.). Ji buvo netgi labiau švenčiama. Matyt, ir oro sąlygos buvo šiek tiek palankesnės. Tuo metu ir žiemos buvo rimtesnės, ne tokios kaip šiais laikais.
Kita vertus, aišku, kad ir vasario 16 d. buvo valstybinė šventė. Simbolinė valstybingumo pradžios šventė, o pats šventimo modelis buvo pakankamai panašus ir į šių laikų, jeigu žiūrėtume per oficialią prizmę.
Skirtumas gal tik toks, kad buvo labiau švenčiama ir minima vietos bendruomenėse. Apskritai žmonės buvo labiau susikoncentravę į tuos gyvus renginius. Dabar daug dalykų galime padaryti neišėję iš namų ir įsivaizduoti, kad keliame vėliavą, nors sėdime ant sofos. Tiesiog buvo kita epocha, negaliu sakyti, ar dabar blogiau, ar geriau.
Be abejo, per daugiau negu 20 metų susiformavo šios šventės minėjimo tradicija. Didesnė dalis žmonių laikė tai savo tapatybės dalimi.
Natūralu, kad sovietiniais metais ši šventė, kuri simbolizavo valstybingumą, negalėjo būti palaikoma ir švenčiama. Pirmiausia dėl to, kad pirmieji okupacijos metai buvo stalinistinio valdymo metai. Vadinasi, žiauriausio teroro metai.
Taigi, žmonės šią sukaktį galėjo minėti nebent pogrindyje, o daug kas tiesiog prisimindavo kaip svarbią dieną. Tai tapo ir savotiško liūdesio diena, kadangi valstybingumas buvo prarastas. Vis dėlto sovietmečiu ši šventė išliko svarbi.
Prieš vasario 16 d. ar tą pačią dieną mūsų pogrindžio žmonės bandydavo ją kažkaip aktualizuoti. Išmėtydavo atsišaukimų, kur nors parašydavo „Laisvę Lietuvai!“. Taip pat mūsų partizanai neatsitiktinai 1949 m. būtent vasario 16 d. pasirašo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo deklaraciją. Joje buvo deklaruota, kad partizanai okupacijos metu atstovauja politinei ir karinei kovai už šalies laisvę.
Vadinasi, tos datos pasirinkimas rodo, kad buvo suprasta šio dalyko svarba, sieta su valstybingumu ir per visą sovietmetį vykdavo vienokie ar kitokie tos šventės paminėjimai. Aišku, labiau simboliniai, mat baimė patirti sovietines represijas turėjo savo kainą.
Kai Atgimimo metais situacija pasikeitė ir gerokai sušvelnėjo, žmonės taip nebebijojo, jie vėl ėmė šią šventę švęsti. Vasario 16 d. buvo pradėta vėl minėti 1989 m., dar iki nepriklausomybės atkūrimo.
Kartu tai yra toks „sukabinimas“ su 1990 m. kovo 11 d. Lietuva. Reikia įsiminti, kad ir kovo 11 d. atkuriame valstybę, o ne kažkokią naują sukuriame. Šių dviejų švenčių „sukabinimas“ yra labai svarbus.
– Koks buvo signatarų likimas? Dalis mirė iki sovietų okupacijos, bet buvo ir emigravusių, ir represuotų?
– Iš tikrųjų, kas liko gyvi, tai buvo represuoti arba pasitraukė į Vakarus. Pavyzdžiui, emigravo signataras ir prezidentas Antanas Smetona. Jis žuvo gaisre jau pasitraukęs į Vakarus.
Aišku, kad buvo ir sovietų represuotų signatarų. Galime prisiminti Kazimierą Bizauską. Tiesa, jis apskritai buvo aktyvus politinis veikėjas.
Faktas toks, kad sovietams biografijos detalė, jog žmogus pasirašė vasario 16 d. deklaraciją, nebuvo maloni. Tai lemdavo žmogaus tolimesnį likimą, bet tai nereiškė, kad tai buvo vienintelis dalykas. Vis dėlto, absoliuti dauguma mūsų signatarų ir toliau prisidėjo prie valstybės kūrimo. Buvo aukščiausi politiniai vadovai, tapo diplomatais ir pan.
Natūralu, kad tokių žmonių sovietų valdžia nemėgo, kadangi skyrėsi valstybingumo matymas ir ideologijos. Tai tikrai nereiškė, kad tie Lietuvos politiniai veikėjai būtų būtinai kovoję dėl nepriklausomybės, bet jie buvo laikomi potencialiais priešais arba, kaip sakydavo sovietai, priešiškais elementais.
Tokiais elementais tapo ne tik signatarai, bet bendrai žmonės, kurie per tuos daugiau nei 20 metų dalyvavo įvairių organizacijų veikloje, užėmė politines pareigas, dirbo valdininkais, buvo aktyvūs visuomenės veikėjai.
Tiesa, reikia pripažinti, kad dalis tų žmonių ėmė kolaboruoti su okupacine valdžia. Tačiau didžioji dalis patyrė represijas ir neatsitiktinai 1944 m. vasarą, kai frontas vėl grįžo prie Lietuvos teritorijos ir sovietai ėmė grįžti, didelė dalis inteligentų suprato, kad vėl kartosis sovietinės represijos kaip 1940-1941 m. Dėl to jie nusprendė pasitraukti į Vakarus. Tada atsirado vadinamieji „dipukai“ (iš anglų kalbos displaced persons, liet. – perkeltieji asmenys – „Delfi“ past.).
Iš tikrųjų, daug žmonių būtų vėl tapę represijų taikiniais, taigi tai lietė ne tik signatarų lauką, bet apskritai nepriklausomos valstybės idėjai neabejingus asmenis.
– Šiuo metu Lietuvos geopolitinė situacija ir vėl komplikavosi. Jūsų nuomone, kokią reikšmę vasario 16 d. minėjimas turi šiame kontekste?
– Pagrindinis dalykas yra tapatinimosi faktorius. Jeigu žmogui ši diena yra svarbi, o ne šiaip eilinė, kai nereikia eiti į darbą, tai jis gali deklaruoti, jog yra šios valstybės ir bendruomenės dalis.
Tokios sukaktys jungia: ar tai būtų vasario 16 d., ar bet kuri kita valstybinė diena. Jos svarba yra tokia, kad parodo, kas tu esi ir kurioje pusėje stovi šiame lauke.
Sunku pasakyti, ar per pastaruosius metus dėl karo Ukrainoje ji tapo svarbesne. Manau, kad pastarąjį dešimtmetį apskritai yra suaktyvėjimas šios šventės šventimo. Anksčiau mes dažnai šventę minėdavome, kadangi didelė dalis visuomenės buvo užaugusi sovietinėje santvarkoje. Tuomet visos valstybinės šventės buvo privalomos ir nori nenori, to oficialumo buvo daugiau.
Pastarąjį dešimtmetį, kiek stebiu, bendrai yra daugiau valstybinių švenčių šventimo, negu minėjimo. Tai atsispindi ir šventimo formų įvairovėje. Ne tik minima pakeliant vėliavas, bet vyksta ir koncertai, ir pėsčiųjų, baidarių, dviračių žygiai. Manau, kad tai yra labai geras dalykas.
Vadinasi, žmonės išmoko švęsti, jie suprato, kad tai yra jų savanoriška identifikacijos priemonė. Kita vertus, tai ir parodymas priešiškoms valstybėms, konkrečiai Rusijai, kad žmonių tapatybė, susijusi su Lietuvos valstybe, yra labai stipri.
Taip pat, kad yra savotiška valia ginti dalykus, kuriuos esame dabar sukūrę. Vadinčiau tai ir viena iš atgrasymo priemonių.
Daugiau skaitykite čia.
