Kaip evoliucionavo Lietuvos mada nuo XX a. iki šių dienų? Šį kismą atskleidžia paroda „Pasikalbėkime“, sausio 9 d. atidaryta Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje. Ekspozicijoje – drabužiai, rankinės, papuošalai, batai bei kiti, mažiau pastebimi, bet svarbūs aprangos akcentai, o taip pat istorinės nuotraukos, įamžinusios daugiau kaip šimto metų mados istoriją.
Apie parodą „Pasikalbėkime“ pasakoja parodos kuratorės Janina Savickienė, Vilma Kilinskienė ir Monika Grašienė-Žaltė.
Mada – kaip veidrodis
Pagrindinis parodos elementas – veidrodis, simbolizuojantis praeities mados atspindžius, dabarties tendencijas ir ateities įžvalgas.
Parodos rengėjai akcentavo, kad XX a. aprangai didelę įtaką darė visuomenės socialinis, kultūrinis ir ekonominis gyvenimas.
„1920 m. Lietuvos parlamento rinkimuose buvo leista balsuoti ir moterims, kai ne vienoje Europos šalyje tai vis dar buvo debatų klausimas. Pirmojo pasaulinio karo metu žuvo labai daug vyrų ir moterys kaime liko vienos su vaikais, o reikėjo maitintis, dirbti. Praktika jas privertė kirpti sijonus, nusirėžti plaukus, užsimauti vyriškas kelnes, arti laukus. Moterys suvyriškėjo, įgavo pasitikėjimą, išmoko pakovoti už save, veržėsi į mokslus, laisvėjo. Pokyčiai valstybėje keitė ir aprangą. (…) Tarpukariu suklestėjus Lietuvos sostinei Kaunui, čia įsikūrė daugybė inteligentų, mokslus baigusių Prancūzijoje, Sankt Peterburge ir kitur, tai irgi darė įtaką aprangai“, – sakė parodos kuratorė Janina Savickienė.
Siuvėjos keliaudavo po kaimus
Parodoje „Pasikalbėkime“ mados kismas perteikiamas žvelgiant į kaimo ir miesto siuvėjų istorijas. Lankytojai išvys valstietės iš mažažemio šeimos Rimantos Grižaitės-Adomaitienės palikimą, inteligento poeto Antano Buslio atžalų aprangos detales, Nijolės Stanevičienės juodą vakarinę dvaro suknelę.
„Poeto A. Buslio šeima turėjo namą Vilijampolėje, tačiau į mokslus išleistoms jo dukroms buvo toli eiti per tiltą, tad joms išnuomojo butą Laisvės alėjoje“, – sakė J. Savickienė. Ji pasakojo, kad XX a. 2-3 deš. kaime buvo populiarios siuvėjos-dizainerės, kurios su nešiojamomis „Singer“ siuvimo mašinomis keliaudavo iš kaimo į kaimą, apsiūdavo visą šeimą.
„Viena siuvėja gyveno šalia miško, ji partizanams siūdavo kombinezonus, sukirpdavo juos iš baltų paklodžių, kad žiemą nesimatytų ant sniego“, – pažymėjo pašnekovė.
Į Kauną iš Prancūzijos ar Vokietijos – siūtis skrybėlių
XX a. 3 deš. tapo madingos varpo arba vokiško šalmo formos skrybėlaitės. Jas Lietuvos ir užsienio ponioms siūdavo Kauno meistrai.
„Net damos iš Prancūzijos, Vokietijos ar Sankt Peterburgo specialiai vykdavo į Kauną pas skrybėlių modeliuotojas siūtis skrybėlių. Išskirčiau gerą meistrę Elžbietą Daugvilienę. Ji imdavo šalmo modelį ir kiekvienai klientei individualiai pritaikydavo linkius, kitas detales pagal veido formą, kitus ypatumus. Paryžiuje skrybėlių modeliuotojų paslaugos kainuodavo labai brangiai, o ir skrybėlės būdavo vienodos. Kaunas labai išgarsėjo dėl individualių skrybėlių, kokybiško apavo. Beje, kai dar nebuvo asfaltuotų šaligatvių, „Inkaro“ fabrikas gamino kaliošus, miestietės į juos įsispirdavo keliaudamos į teatrą ar muziejų, o atėjusios persiaudavo puošnius batelius. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje dar išlikę langeliai kaliošams“, – pasakojo parodos „Pasikalbėkime“ kuratorė J. Savickienė.
Tarpukario Kaune daug dėmesio skirta tautiškumo puoselėjimui, imtas kurti lietuviškas menas, dizainas, kūrėsi dailės mokykla. Damos pirkdavo fabriko „Mada“ produkciją, lankydavosi „Konrado“ kavinėje, buvo aktyvi inteligentija, bohema. Svarbiausios vertybės tuomet buvo sąžiningumas ir orumas.
„Lietuvės puošdavosi ir Sibire: nors tremtyje buvo itin sunku gyventi, tačiau žmonės nuotraukose vis tiek gražūs, jų veidai šviesūs, apranga kukli, bet tvarkinga, stilinga. Tremtiniai sugebėdavo pasipuošti ir prie Kūčių stalo, ir vaikams švenčiant Pirmąją Komuniją“, – atkreipė dėmesį J. Savickienė.
Niūriuoju sovietmečiu drabužius kurdavo patys
Kita parodos „Pasikalbėkime“ kuratorė Vilma Kilinskienė kaip vieną įdomiausių išskyrė niūriojo sovietmečio periodą. Pasak jos, meno kūrėjams tuomet buvo visiška duobė, tačiau pasipireišinimo dvasia vertė kurti savo stilių, tobulinti iš parduotuvių įsigytus vienodus drabužius.
„Sovietmečiu vyravo standartizacija, masinė gamyba, planinė ekonomika. Jeigu nebūdavai iš pilkos, tai iš masės – tikrai. Norint išsiskirti reikėdavo pačiam drabužį padekoruoti ar siūtis naują. Dėl to suaktyvėjo rankų darbo apranga, tam tikra prasme, tai tvarumo požymis. Noras santvarkoje išsiskirti pačių sukurta mada buvo maišto forma. Vartotojas tapo kūrėju. Vyrai ėmė nešioti plačias kelnes, augino ilgus plaukus“, – kalbėjo V. Kilinskienė.
J. Savickienė antrino, kad sovietmečiu aktyviai reiškėsi kūrybingumas, ypač moterų: jos namuose drabužius mezgė, siuvo, taip stengėsi suteikti aprangai bent kiek individualumo.
„Prisimenu, sovietmečiu į M. K. Čiurlionio dailės muziejų atvykdavę užsieniečiai stebėdavosi, kad lietuvės labai gražiai rengiasi, nevienodai, nes pačios aprangą ir kurdavo. Kai dabar nuvyksti į Vokietiją ar Prancūziją – matai vienodai suštampuotus paltus, striukes – niekuo nesiskiria. Dabar labai mažai dėmesio skiriama ir elgesio formai, inteligencijai, viskas suspaprastėjo“, – pabrėžė J. Savickienė.
Šiuolaikinė apranga – ir iš arbatos grybo
Šiuolaikinei madai skirtoje parodos dalyje pristatomi Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės ir mados studijų programos absolvenčių Indrės Makarevičės, Pajautos Kudlinskienės, Indrės Spitrytės-Mikuckės, Mildos Grikšaitės bei VDA doktorantės Ievos Šlaičiūnaitės kūriniai.
XXI a. aprangos dalies kuratorė Monika Grašienė-Žaltė pažymėjo, kad ekspozicijoje matyti istorinis apatinis trikotažas, rodantis, kad šiuolaikinės vyro trumpikės yra paimtos iš seniau moterų nešiotų apatinių. Šiuolaikines jų interpretacijas perteikia I. Makarevičės kūryba.
Išskirtas ir taupumas – parodoje eksponuojama iš skutelių, trikampėlių pasiūta sena liemenėlė, čia pat pateikiamas šiuolaikinis M. Grikšaitės kūrinys. Kūrėja sunaudoja kiekvieną tiulio gabaliuką, pasitelkusi rištinę techniką ji pagamino vestuvinius batelius – kroksus. Tai – „zero waste“ mados tendencija.
I. Šlaičiūnaitė pristato du filmus, viename jų nagrinėjamas kūno, kinetikos ir mados santykis, vystomos futuristinės idėjos, svarstoma, kuo tapsime ateityje.
„Gal ateityje aprangoje turėsime detales, kurios mums padės sukonstruoti kažką netikėto ir nuskristi į kitas planetas? Kūrėja fantazuoja, kas yra kūnas ir kas tos detalės ant kūno, kaip jos kinetiškai gali kisti“, – sakė parodos kuratorė M. Grašienė-Žaltė.
Naujo medžiagiškumo paieškos aktualios I. Spitrytei-Mikuckei. Ji kuria iš arbatos grybo, kitų netikėtų medžiagų. Jos marškinėliai reaguoja į aplinką – nuo drėgmės pradeda augti arba prilimpa prie kūno, taip skatinama pamąstyti, kad žmogus yra gamtos dalis ir drabužiai gali būti iš organikos, tad kam reikalingas plastikas?
P. Kudlinskienė permąsto tradicinius folkloro simbolius šiandieninėje madoje.
„Paroda rodo, kad mes labai daug semiamės iš praeities ir šiandieninėje gyvensenoje matyti daugybė praeities detalių, tik ne visi tą žinome“, – teigė pašnekovė.
Edukacijose tyrinės drabužių etiketes, vyks viktorina
Parodoje „Pasikalbėkime“ vyksta dvi edukacinės programos: „Ekoetiketė“ ir „Spintos istorijos“.
Muziejaus edukatorė Giedrė Grinkevičiūtė edukacijoje „Ekoetiketė“ 9-13 m. lankytojus supažindins su skirtingomis medžiagomis, pasakos iš ko pagaminti drabužiai, kaip jie prižiūrimi, iš kur atsiranda medžiagos pluoštai drabužiuose ir kt.
„Mokysimės skaityti etiketę ir giliau pažinti drabužius, kad išėję iš muziejaus žinotume, kas yra mūsų spintoje ir kaip tai sukuriama“, – sakė edukatorė.
Vyresniems dalyviams skirta edukacija „Spintos istorijos“ pakvies į viktoriną, kuri atskleis, kad mada yra ne vien drabužiai, o be to, ji labai veikiama socialinių, istorinių, kultūrinių pokyčių.
Edukacijos A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64) vyks iki kovo 30 d., jos mokamos. Registracija telefonu: +370 675 13372.
