42-ejų kaunietis Martynas Vasiliauskas, trijų vaikų tėtis ir diakonas, prieš tris mėnesius ryžosi naujam karjeros posūkiui – tapti autobuso vairuotoju. Įdomu tai, kad daugiau nei dešimtmetį jis dirbo teisės mokslų daktaru. Nors daugeliui toks pokytis gali atrodyti netikėtas, Martynui tai buvo ilgai ieškotas atsakymas į nuolat patiriamą įtampą ankstesniuose darbuose.
Martynas Kaune autobuso vairuotoju dirba nuo 2024 m. spalio 1-osios, 3 mėnesius. Šį karjeros posūkį jis pasirinko po ilgų svarstymų, labiau įsiklausęs į savo poreikius ir ieškodamas veiklos, kuri leistų jausti ramybę bei aiškų darbo pabaigos jausmą.
Ankstesni darbai jam dažnai keldavo didelę įtampą, nes buvo neapibrėžti ir retai suteikdavo išbaigtumo pojūtį, kurio jis visada ilgėjosi.
Išpildė seną vaikystės svajonę
Vyras pasakoja, kad anksčiau, dirbdamas teisininku, gyveno nuolatinėje įtampoje. Pasak jo, dirbant darbą biure, visada lieka kokie nors darbai, raštai kitai dienai, dėl ko jis niekada negalėjo atsipalaiduoti.
„Man svarbu pajausti, kad darbas yra atliktas, tad tą jausmą retai kada išgyvenau. Mano paties, kaip asmenybės, pažinimas ir atradimas, kad esu itin jautrus žmogus, irgi padėjo, nes ne visi tie darbai, kuriuos dariau, man tiko pagal tai, koks esu žmogus“, – atskleidžia jis.
Martynas prisipažįsta, kad autobusai jį žavėjo nuo pat vaikystės. Jau tada jis daug laiko praleisdavo žaisdamas su žaislinėmis mašinėlėmis-autobusais, kuriomis „veždavo“ keleivius. Jis netgi turėjo žaislines kaladėles ir stoteles, kurios papildydavo jo žaidimus.
„Atsimenu, turėjau tokią svajonę nuo pirminės iki galinės autobuso kiekvieno maršruto stotelės pravažiuoti autobusu. Stebėdavau namie, kai daugiabutyje gyvendavome, kiekvieną pravažiuojantį autobusą – kada jie atvažiuoja, kokiu laiku.
Man tai patiko, tačiau tai ir liko vaikystės prisiminimais, bet į tai atsigręžiau ir supratau, kad mano troškimas (vairuoti autobusą – aut. past.) niekur nedingo ir apsisprendžiau žengti tą žingsnį“, – jautriai kalbėjo pašnekovas.
Nors vyras pripažįsta, kad jo sprendimas dirbti autobuso vairuotoju kai kam gali atrodyti keistas – juk jis yra teisininkas, apsigynęs disertaciją, daugiau nei dešimtmetį dirbęs universitete ir įvairiose teisinėse srityse – Martynas tikina, kad atsisakęs ankstesnės karjeros jaučiasi labai laimingas, o sėdėdamas už autobuso vairo jis negali atsidžiaugti.
„Dažnai sutinku žmonių, kurie dirba darbus, kurie jų nedžiugina, kelia įtampą ar tiesiog nėra mieli. Vis dėlto daugelis jų širdyje nešiojasi svajonę – trokštamą darbą, kurio dėl įvairių priežasčių nepavyko siekti.
Tačiau tas troškimas niekur nedingsta. Norėčiau paraginti kiekvieną atsigręžti į giliausią savo širdies kampelį, prisiminti vaikystės svajones ir tai, kas mus iš tikrųjų džiugina“, – pridūrė pašnekovas.
Įvardijo, kaip atrodo autobuso vairuotojo darbas
Vyras pasakoja, kad dirba rytais, puse etato, nes dėl šeimos ir kitų įsipareigojimų dirbti po pietų būtų sudėtinga. Jis keliasi anksti, apie 3 valandą ryto. Iš vakaro pasiruošia viską, ko prireiks, tad ryte tereikia apsirengti, susidėti būtiniausius daiktus į kuprinę ir nubėgti 5 kilometrus.
„Tai būna mano ryto mankšta, sportas, kol nubėgu iki artimiausios vietos, kur atvažiuoja autobusas ir surenka vairuotojus. Darbe būnu prieš 4 val. ryto. Pirmiausia reikia pasiruošti autobusą – apžiūrėti, ar nėra pažeidimų nuo praėjusios dienos, jeigu jis nebuvo plautas – nusiplauti plovykloje.
Taip pat reikia patikrinti, ar viskas veikia, ar yra kuro. Tai užtrunka apie 20 minučių“, – apie darbo ypatumus pasakoja jis ir priduria, kad dažniausiai, jeigu turi laiko iki išvykimo, jį išnaudoja maldai.
Pasak Martyno, jam paskiria autobusą, su kuriuo tą dieną turės važiuoti, taip pat turi maršrutą ir grafiką. Prieš tai dieną jau žino, kada bus išvykimas iš autobusų parko.
„Kadangi tris mėnesius dirbu, nesu važiavęs visais maršrutais, bet man patinka tie maršrutai, kurie yra ilgi ir kuriuose važiuoja daug žmonių. Ilgi maršrutai, kai nuo vieno galo iki kito trunka nuvažiuoti apie pusantros valandos“, – pažymi autobuso vairuotojas.
Vyras atskleidžia, kad paprastai yra 8 valandos vairavimo, nes kiekvienas maršrutas yra aptarnaujamas dviejų pamainų – rytinių ir popietinių. Jeigu jis pradeda dirbti 5 ryto, dirba maždaug iki 13 val., o tada jį pakeičia kitas vairuotojas, kuris dirba maždaug iki 23 val. vakaro.
Pasak jo, svarbiausios savybės, reikalingos autobuso vairuotojo darbui, yra vidinė ramybė, kantrybė ir žvilgsnis į žmones, kuriuos veži.
„Jeigu keleiviai, kuriuos vežu, mane tik nervintų, tai nebūtų mano vieta, tačiau kiekvienas žmogus mane džiugina, ir tai, kad aš džiaugiuosi kiekvienu įlipančiu, manau, yra svarbu. <…>
Kai aš važiuoju autobusu, mano tikslas – vežti žmones ir važiuoti. Tada nei spūstys, nei stresinės situacijos manęs netrikdo. Man netgi smagu, kad galiu pravažiuoti pro spūstį – man tai tiesiog įdomiau“, – su šypsena kalba pašnekovas.
Kartą teko žadinti neblaivų keleivį
Martyno teigimu, vienas iš svarbių dalykų autobuso vairuotojo darbe yra laikytis nustatyto grafiko. Tačiau, pasak jo, būna situacijų, kai dėl spūsčių atsilieka nuo grafiko ir galinėje stotelėje turi mažiau laiko, tuomet pertraukėlė sutrumpėja arba kartais jos išvis nelieka. Vis tik, vairuotojas iškart priduria, kad jis tame didelės problemos nemato.
„Nesmagu, kai mane turi pakeisti kitas vairuotojas, atidirbęs 8 valandas, o aš gana smarkiai pavėluoju. Būna, kad mane keičiantis vairuotojas nėra patenkintas, nes jo pertraukėlė sutrumpėja, bet nieko nepadarysi.
Vieną kartą teko pažadinti išgėrusį, užmigusį keleivį, nes jis pramiegojo ir atvyko į galinę stotelę, nesuprasdamas, kur yra, bet tai manęs netrikdo.
Mes draugiškai pasikalbėjome, stengiausi elgtis pagarbiai ir konflikto jokio nebuvo. Jei su žmonėmis elgiesi pagarbiai, ir iš jų gauni pagarbą natūraliai“, – apie iššūkius darbe pasakoja jis.
Vis tik Martynas šiuo metu ypatingai laukia gausesnio sniego, kad vairavimas taptų dar įdomesnis, su ilgesniais pastovėjimais. Kaip jis pats sako, nuo iššūkių nebėga, o jų laukia, nes jie jam darbe tik suteikia įdomumo, smagumo ir dar daugiau laimės.
„Mane džiugina, kai sutinku žmonių, kurie nori kalbėtis, pakalbina, pasidalina įspūdžiais. Buvo vienas atvejis, kuris sugraudino: vienoje stotelėje įlipo sulinkusi senutė ir ji galbūt neturėjo, kaip kitaip sumokėti už bilietą, bet išsitraukė iš maišelio du obuolius iš savo sodo, padavė man ir sako: „Čia jums, tik nusiplaukite.“
Tie žmonės, kurie važiuoja autobusais, būna labai įvairūs, bet kiekvienas iš jų – atskira istorija“, – priduria Martynas.
Vyras taip pat pažymi, kad su kiekvienu įlipusiu keleiviu pasisveikina, o jeigu žmogus yra linkęs kažkuo pasidalinti, mielai išklauso.
Daugiau skaitykite čia.
