Jeigu tektų kurti dokumentinį filmą apie smurto aukų padėtį Lietuvoje, ko gero, tinkamiausiais pavadinimas būtų „Išgyvenk, jei pajėgsi“ – skambios politikų, teisėsaugos institucijų atstovų frazės apie apsaugą ir rūpestį subyra į tūkstančius smulkių skutelių, neatlaikydamos nuožmaus realybės žvilgsnio.
Nepagražinta tikrovė kuo įžūliausiai iškelia vidurinį pirštą prieš smurtą nukreiptiems teisės aktams ir tūkstančiams nukentėjusiųjų, kurių bylas atvertus, kiekvienas lapas, pastraipa, kiekviena raidė pulsuoja skausmu – deja, valdininkų, pareigūnų, politikos veikėjų darbo brokas skaudžiai kerta valstybei, kuria žmonės nusivilia, tapatindami ją su valdžia.
Todėl turime situaciją, kuomet fizinio smurto, moralinio teroro, seksualinės prievartos aukos jaučiasi tarsi džiunglėse, karštligiškai mėgindamos pasislėpti nuo jiems ant kulnų lipančių, jokių stabdžių nepripažįstančių žvėrių – čia neveikia įstatymai, toli gražiu nepakankamai efektyviai dirba policija, prokuratūra, teismai, socialinės ar kitos atsakingos tarnybos, kurių pristeigta nemažai, bet daug naudos išspausti nepavyksta.
Ir nukentėjusieji – anaiptol ne asocialūs, degradavę, pagalbos priimti nenorintys žmonės. Daugelis jų kreipiasi į teisėsaugą, bando kovoti, tačiau atsimuša į storą, gremėzdišką biurokratijos ir abejingumo sieną. Kiti, atsidūrę ties palūžimo riba, patys kautis jau nepajėgia – tuomet, vėlgi, turėtų įsikišti institucijos, visomis išgalėmis tempti silpnuosius iš smurto liūno, bet kol vyksta susirašinėjimai ir atsirašinėjimai, neretai šios istorijos baigiasi tragiškai. Bėga metai, dešimtmečiai, bet padėtis, deja, nesikeičia.
Viena tokių sukrečiančių istorijų 2023 metų rugsėjį įvyko Kaune, Žaliakalnio mikrorajone – nusikaltimas priminė Matuko iš Kėdainių nužudymą 2017 metų sausį, kuomet 4 metų vaikui motina su savo sugyventiniu sudavė 135 smūgius. Skirtumas čia tik tas, kad šįkart auka tapo suaugęs žmogus.
43 metų Tomas Narijauskas savo gyvenimo draugei Studentų gatvėje smogė net 44 kartus, o po to ją pasmaugė. Be galo skaudi ne tik pati žmogžudystė, bet ir jos priešistorė: 7 kartus anksčiau teistas smurtautojas ir iki mirtinų smūgių mušdavo šią moterį, 2021 metais buvo nuteistas, bet tačiau kadangi sužalojimai nebuvo sunkūs, „atsipirko“ laisvės apribojimu.
Kai kas gali apkaltinti moterį, kodėl ji liko kartu gyventi su monstru, tačiau vertėtų susivokti svarbų psichologinį aspektą – nuolat gniuždomos, grasinimus ir šantažą patiriančios aukos dažnai nebeturi jėgų pasipriešinti terorizuotojams, ištrūkti iš jų gniaužtų.
Tuomet pagalbos ranką turi ištiesti institucijos – siūlyti aukai socialinę pastogę, psichologinę pagalbą, kokios nors specialybės kursus, kurie ateityje sudarytų sąlygas susirasti darbą, taip pat tikrinti, ar smurtas nesikartoja (lankytis namuose, bendrauti su kaimynais), izoliuoti siaubūną.
Tam yra policija, teismai, kurie kartojantis smurtui turėtų skirti suėmimus, Probacijos tarnyba, krizių centrai, kitos įstaigos, kurios privalo stengtis, kad naujiems nusikaltimams būtų užkirstas kelias, o nukentusieji galėtų pradėti naują, savarankišką gyvenimo etapą.
Šiuo atveju niekas laiku nesureagavo, nors T. Narijausko polinkis į smurtą seniai buvo žinomas. Dar 2013-2015 metais jis sulaukė net 3 nuosprendžių už smurtą prieš kitą moterį – ankstesnę savo gyvenimo draugę. Tokiems recidyvams turi būti skirtas padidintas teisėsaugos dėmesys, bet vietoje užkardymo pamatėme naują, negrįžtamas pasekmes sukėlusį nusikaltimą.
Kad rūdžių suėsti apsaugos mechanizmai nesuveikia, liudija ir kitos kaunietės pavyzdys – 40 metų moteris patyrė pragarą, susidūrusi su keleriais metais vyresniu už save Pranu G., anksčiau dirbusiu „Bolt“ pavežėju. Jiedu kurį laiką gyveno kartu, tačiau pats baisiausias laikotarpis prasidėjo 2019 metais po skyrybų, kuomet paliktas vyras ėmė kuo nuožmiausiai persekioti buvusią gyvenimo draugę, o institucijų elgesys priminė vėžlišką, sveiku protu nesuvokiamą reakciją.
Moters košmaras tęsėsi 4 metus – tiek laiko valstybės išlaikomi valdininkai, teisėjai ir pareigūnai leido monstrui siautėti, apsiribodami pernelyg švelniomis, „popierinėmis“, visiškai neefektyviomis nuobaudomis.
Iš pradžių, 2019 metų rugsėjį moteris žiauriai sumušama viešoje vietoje, V. Krėvės prospekte esančioje automobilių aikštelėje prie „Maximos“ – Pranas G. ją smaugė, spyrė į koją, pagrasinęs paleisti žarnas ir nuskusti plaukus ir pereiškęs,, jog jei ji nebus su juo, tai nebus daugiau su niekuo.
Po moters pareiškimo teisėsaugai buvo iškelta baudžiamoji byla, Kauno apylinkės teismas 2020 metų rugpjūtį smurtautojui skyrė lygtinį 1 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimą, tačiau praėjus vos keliems mėnesiams nuo verdikto paskelbimo jis slapta įtaisė buvusios draugės automobilyje sekimo įrangą, kad galėtų stebėti jos maršrutus.
Aptikus įrangą, persekiojimas tęsėsi – Pranas G. tykodavo moters prie jos darbovietės, namų, masiškai siųsdavo žinutes, grasindamas nužudyti, vydavosi automobiliu gatvėse. Vieną sykį auka buvo sumušta prie degalinės, kitą kartą subadyti jos automobilio ratai, trečią kartą persekiota daugiabučių kvartale.
Kai ji, pasislėpusi tarp namų, kartą paskambino policijai, atvykę pareigūnai net nedėjo pastangų, kad netoliese besisukiojantis smurtautojas būtų sulaikytas – apskritai kėlė nuostabą faktai, kad nesibaigus teistumui iškėlus naują baudžiamąją bylą, teisėsaugos institucijoms nesikreipė į teismą, jog dėl naujų nusikalstamų epizodų virtibės įkliuvusiam vyram būtų panaikintas bausmės atidėjimas ir jis realiai būtų patupdytas už grotų jau pagal pirmąjį nuosprendį.
Antras procesas 2022 metų pabaigoje taip pat baigėsi lygtinėmis bausmėmis, kuriomis apribojo Kauno apylinkės ir apygardos teismai – teisėjams buvo nė motais, jog terorizavimas kartojosi vis žiauresnėmis formomis, o persekiotojas toliau „budi“ prie nukentėjusios darbovietės, įkyriais skambučiais reikalaudamas atnaujinti draugystę.
Pranui G. po antro verdikto toliau nepaisant teismų įpareigojimų, Probacijos tarnyba šiaip ne taip pasiekė, kad jis 2023 metų rugpjūtį visgi būtų uždarytas į kalėjimą, ir tai tik iš ketvirto karto – prieš tai tris teikimus Kauno apylinkės teismas buvo atmetęs.
Bausmę jis atlieka iki šiol, bet jeigu iš pat pradžių atsakingos institucijos nebūtų demonstravusios savo vangumo, smurtautojas grotuotoje „sanatorijoje“ būtų atsidūręs daug anksčiau, o auka būtų apginta, netempiant gumos šitiek metų.
Dar galima prisiminti už masinio nepilnamečių tvirkinimo atvejus teisiamą kaunietį Algimantą Ulvidą, kuriam ilgą laiką niekaip nepavykdavo taikyti suėmimo, nors inkriminuojami nusikaltimai kartodavosi, o teismų skirti įpareigojimai nebendrauti su paauglėmis būdavo įžūliai paminami.
Tad siekiant sutramdyti siautėjančius „blogiukus“ pirmiausiai reikia keisti suėmimų skyrimo pagrindus, nes ikiteisminių tyrimų metu net ir tęsiantis nusikaltimams, jeigu jie nėra sunkūs, taikyti šios griežčiausios kardomosios priemonės nėra galimybės. Skamba keistai ir paradoksaliai, tačiau taip yra.
Pavyzdžiui, A. Ulvidas, net ir nepaisydamas įpareigojimų nebendrauti su vaikais, suėmimų išvengdavo, nes vaikų tvirkinimas formaliai nėra priskiriamas sunkiems nusikaltimams.
Tuo tarpu jeigu suėmimai būtų skiriami nepriklausomai nuo nusikaltimų rūšies (sunkumo), o atsižvelgiant į piktybišką teismo sąlygų nepaisymą, naujų nusikaltimų darymą, ne tik pavyktų užkirsti kelius naujiems smurto atvejams, bet ir pasiekti realų teisingumą.
Tas pats turėtų galioti ir tiems, kurie po nuosprendžių dar netgi neišnykus teistumams daro naujus nusikaltimus, piktybiškai pažeidinėja teismų įpareigojimus: po kiekvieno pasikartojančio atvejo lygtinės bausmės turi virsti realiomis, panaikinant bet kokius jų atidėjimus ir skiriant sankcijas, artimas maksimalioms.
Vertinant platesne prasme, neturtinės žalos aukoms piktybiškai neatlyginantys nusikaltėliai, ypač recidyvistai, turėtų taip pat atsidurti cypėje, taikant atitinkamus sumų paskaičiavimus už kiekvieną belangėje praleistą dieną – realybėje tai dabar nėra taikoma, ir mes matome teisingumo parodiją, kuomet dvasiškai ir fiziškai suluošinti nukentėjusieji negauna jokios kompensacijos, o jų skriaudikai, oficialiai niekur nedirbantys, gyvenantys iš šešėlio, vaikšto aukštai iškeltomis galvomis.
Nūdienos nuostata, kad išlaikyti net ir į besaikį recidyvą linkusius nuteistuosius įkalinimo įstaigose valstybei yra per brangu, tad geriau juos laikyti laisvėje, jų aukoms ir visai padoriai, nusikalsti nelinkusiai visuomenei smogia bumerangu taip, kad mažai tikrai nepasirodo.
Uždėjus viską ant svarstyklių (vienoje pusėje – piktybiško, į įstatymus ir „perauklėjimo“ programas įžūliai spjaunančio kalinio išlaikymas, kitoje – aukų išgyvenimai, turtiniai nuostoliai, institucijų darbo sąnaudos, piliečių pasitikėjimas valstybe) nūdienos nuolaidžiavimų fone matome daug didesnę žalą – tiek moraliniu, tiek ir materialiniu pavidalu.
