2024 metus Seimas ir Vyriausybė paskelbė diplomatų Lozoraičių metais. Lozoraičių šeima – viena įtakingiausių Lietuvos politiniame gyvenime, mat keli šios šeimos nariai užėmė svarbius postus tarpukariu, sovietinės okupacijos ir net nepriklausomos Lietuvos laikotarpiais.
Štai Stasys Lozoraitis vyresnysis (1898-1983 m.) 1934-1938 m. ėjo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro pareigas – pradėjus eiti pareigas, S. Lozoraičiui buvo vos 36 metai ir jis buvo jauniausias tokias pareigas einantis politikas visoje Vidurio ir Vakarų Europoje.
Nors S. Lozoraitis vyresnysis siekė darnių santykių su Europos šalimis, tą darė ne bet kokia kaina – 1938 m. kovo mėnesį Lenkijai pateikus ultimatumą Lietuvai, S. Lozoraitis pateikė prašymą atsistatydinti iš pareigų.
Ne mažiau svarbūs ir jo įpėdinių pasiekimai – štai Stasys Lozoraitis jaunesnysis (1924-1994 m.) ilgus metus ėjo LR nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus pareigas, 1993 m. buvo vienas iš kandidatų pirmuose demokratiškuose prezidento rinkimuose, surengtuose po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.
Kazys Lozoraitis (1929–2007 m.) daugiausiai žinomas dėl pastangų plėtojant santykius su Vatikanu – buvo Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino.
Šeimos metai
Kaip minėjome anksčiau, 2024 metus Lietuvos respublikos Seimas ir Vyriausybė paskelbė diplomatų Lozoraičių metais.
Šių metų rugsėjį Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje taip pat atverta diplomatams Lozoraičiams skirta paroda „Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“.
Šioje parodoje pristatomi asmeniniai šeimos daiktai, muziejaus rinkiniuose saugomos dovanotos Lozoraičių šeimos meno kolekcijos kūriniai, pristatomos Lozoraičių fotografijos.
Parodos kuratorė Kristina Stankaitė pasakoja, jog kalbant apie Lozoraičių šeimą, dažniausiai pradedama kalbėti apie Stasį Lozoraitį vyresnįjį.
„Be abejo, diplomatų ir ministrų yra nemažai, bet S. Lozoraitis vyresnysis yra ypatingas žmogus, nes jis okupacijos metais prisiima pavestą atsakomybę būti diplomatinės tarnybos šefu – jis apjungia užsienyje reziduojančius diplomatus, kurie Lietuvą okupavus sovietams lieka dirbti ir reziduoti.
Jie vedė „vilties diplomatiją“ – taip ją vadino savo dokumentuose. Taip vadinome ir parodą muziejuje“, – pasakoja K. Stankaitė.
Visgi kuratorė siūlo nenuvertinti S. Lozaraičio vyresniojo sūnų indėlio į Lietuvos istoriją.
„Šalia atsiranda ir kitos pavardės – dėl to ir minime juos visus kartu. Taip ir susideda visa diplomatinė istorija. Sūnūs natūraliai perėmė diplomatinį atstovavimą iš tėvo“, – paaiškino parodos kuratorė.
Štai K. Stankaitė pastebi, jog 1983 m. buvo sprendžiamas klausimas, ar išvis išliks diplomatinė tarnyba. Ir svarstant šį klausimą, ypatingą vaidmenį vaidmenį užėmė S. Lozoraičio vyresniojo sūnūs.
„V. Landsbergis yra gražiai išsireiškęs, jog jam labai pasisekė, kad jis turėjo tokius sūnus“, – pridūrė K. Stankaitė.
Anot K. Stankaitės, S. Lozoraičiui vyresniajam teko išgyventi nepriklausomos Lietuvos sunaikinimą ir būtent ši perduota patirtis paskatino jo atžalas rinktis diplomatijos kelius.
„Svarbu prisiminti, kad S. Lozoraitis vyresnysis ir jo žmona Vincenta buvo nepriklausomos Lietuvos statytojų karta. Tie jaunuoliai ir jų tėvai paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Jie kūrė Lietuvą, bet dar jiems būnant gyviems, valstybė buvo likviduota. Tėvų patirtis nenuginčijamai padarė įtaką vaikams“, – pabrėžia parodos kuratorė.
Atkūrė santykius su Vatikanu
Vienas didžiausių S. Lozoraičio vyresniojo pasiekimų – atkurti santykiai su Vatikanu. Vienu metu santykiai buvo kiek pablogėję, mat Vatikano požiūriu, nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys katalikų bendruomenei.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje atvertoje parodoje galima pamatyti ir Vatikanui skirtą dovaną.
„Štai ši dėžutė skirta Vatikanui, atnaujinant valstybės santykius su Vatikanu. Tai įvyko XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Šventasis sostas itin laikosi etiketo – vienas iš tų momentų yra dovanos. Toms dovanoms skirtos dvi Petro Rimšos skulptūros – štai ši viena mažoji dėžutė išliko.
Istorija yra labai įdomi – kuomet Kauno santykiai su Vatikanu nutrūko dėl Vatikano išreikšto nepasitenkinimo, nesklandumų religinės bendruomenės atžvilgiu, Vatikanas, laikydamasis protokolo, mažąją skulptūrą su dėžute gražino, kaip nepasitenkinimo išraišką. Vėliau būtent S. Lozoraitis vyresnysis buvo siunčiamas tuos santykius pataisyti ir tie santykiai buvo užmegzti“, – pasakoja kuratorė dr. Iveta Dabašinskienė.
Kaip pasakoja dr. Iveta Dabašinskienė, santykiai su Roma Lozoraičiams visada buvo itin svarbūs.
„Lozoraičiams buvo svarbūs du poliai. Roma ir Vašingtonas, arba atstovybė prie šventojo sosto ir atsakomybė prie Vašingtono. Romoje jų gyvenimas vyko nuo 1940 metų, o Vašingtonas tapo labai svarbus jau artėjant nepriklausomybei. Su tuo momentu matyt yra susiję Kovo 11-osios įvykiai“, – tvirtina pašnekovė.
Anot mokslų daktarės, mezgant ryšius su Vatikanu, itin didelę reikšmę turėjo ir K. Lozoraitis.
„Atsiskleidžia ir Kazys Lozoraitis, kuris dažnai yra tarsi pamirštas. Jis ilgą laiką dirbo Vatikano radijuje, per jo rankas praeidavo katalikų kronikos leidiniai.
Apskritai, jis tokia įdomi asmenybė – jei jo brolis Stasys jaunesnysis buvo ypatingai charizmatiška asmenybė, tai Kazys buvo gal ne tiek reikalaujantis dėmesio, bet mokantis priversti žiūrovą sutelkti dėmesį“, – pabrėžė dr. Iveta Dabašinskienė.
Siūlo nepamiršti ir moterų
Nors daug kalbama apie šeimos vyrus, abi pašnekovės skatina nepamiršti ir stiprių moterų, kurios lydėjo savo vyrus nelengvame diplomatiniame kelyje. Štai už S. Lozoraičio vyresniojo ištekėjusi V. Lozoraitienė itin daug dėmesio skyrė išeivijos spaudai.
„Didelį darbą nudirbo Vincenta Lozoraitienė, mat daug rašė spaudoje. Išeivijos spaudą galima palyginti su dabartiniu „Instagram“ ar „Facebook“. Savo straipsniais ji surinkdavo po visą pasaulį išsibarsčiusią Lietuvą“, – teigė dr. Iveta Dabašinskienė.
O štai S. Lozoraičio jaunesniojo žmona Daniela D’Ercole Lozoraitienė finansiškai išlaikė savo vyrą, mat šis didelę dalį savo gyvenimo dirbo be atlygio.
„Tokia yra egzilinės diplomatijos realybė“, – pasakoja parodos kuratorė K. Stankaitė.
Siekis tapti prezidentu
Diplomatai Lozoraičiai įtaką Lietuvos politiniame gyvenime turėjo ir valstybei atgavus nepriklausomybę. 1993 m. surengti pirmieji demokratiniai prezidento rinkimai, kuriuose susikovė buvęs Lietuvos komunistų partijos (tada persivadinusios į LDDP) vadovas Algirdas Mykolas Brazauskas ir 50 metų egzilinėje diplomatijoje dirbęs S. Lozoraitis jaunesnysis.
Tuomet A. Brazauskas laimėjo nemaža persvara – surinko 60,1 proc balsų. S. Lozoraičiui tuomet atiteko 38,1 proc. balsų, mat pirmame ture kandidatavo tik šie du kandidatai.
K. Stankaitė tvirtina, jog tuometinis Lietuvos emocinis ir politinis klimatas buvo itin komplikuotas.
„Buvo ir nuo sistemos nukentėjusių, ir prisitaikiusių, kolaboravusių žmonių. Ir naujoje, nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, reikėjo visiems sugyventi.
Galbūt žmonėms reikėjo, kad kažkas įpūstų tos vilties, netgi stebuklingai išspręstų tas milžiniškas problemas. Ir visgi akys nukrypo į S. Lozoraitį jaunesnįjį. Iš pradžių jis neplanavo kandidatuoti, bet grįžęs savo bendradarbiams Lietuvos ambasadoje Vašingtone pasakė, kad visgi kandidatuos“, – rinkimų kazusus apibūdino K. Stankaitė.
„Tos 6 savaitės kai vyko rinkiminė kampanija, tai buvo sukoncentruotas tuometinio Lietuvos laikmečio vaizdas – Lietuvos socialinio ir ekonominio gyvenimo, gal netgi dvasinio“, – reziumavo pašnekovė.
Projektą „Kauno unikalumas laiko įspauduose ir dabartyje“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
