Kauno klinikų lopšelyje-darželyje „Lašeliai“ dirbantį anglų kalbos mokytoją-auklėtoją Thomas Rees į Lietuvą atvedė meilės keliai. Trejus metus Lietuvoje gyvenantis vyras sutiko papasakoti, kaip atrodo darbo darželyje kasdienybė ir kaip jaučiasi būdamas vyru sferoje, kuriaoje tokių kaip jis – vienetai.
Iš pirmo žvilgsnio didžiąją dalį savo gyvenimo Jungtinėje Karalystėje praleidęs Thomas Rees neprimena eilinio darželio auklėtojo. Jaunų ir energingų vyrų darželiuose dažnai nesutiksime, o tuo labiau užsieniečių.
Pats Thomas pasakoja, jog dar pradėjus dirbti darželyje Londone, jis buvo vienintelis mokytojas vyras. Tačiau pašnekovo tai nesustabdė – mokytojas pasakoja, jog darbas su mažais vaikais jam visada atrodė patrauklus.
Gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė tuomet, kai dirbdamas Londone jis susipažino su iš Kauno kilusia mergina, kuri vėliau panoro sugrįžti gyventi į gimtinę.
Šiandien Thomas Kaune skaičiuoja jau trečius metus ir pasakoja, jog spėjo pamilti ne tik savo darbą, bet ir Lietuvą – klimatą, žmones, virtuvę.
Pastaruosius kelis metus pašnekovas auklėtoju ir anglų kalbos mokytoju dirba Kauno klinikų lopšelyje-darželyje „Lašeliai“.
Šis darželis veikia nuo 2020 m. rugsėjo ir yra skirtas ligoninės ir LSMU bendruomenės vaikams. Portalo žiniomis, tai pirmasis toks darželis Lietuvoje.
Šiuo darželiu siekiama sudaryti motyvuojančias darbo sąlygas Kauno klinikų darbuotojams, kurie savo vaikus gali palikti kompetentingų ir rūpestingų ugdytojų priežiūroje.
Apie darbo darželyje kasdienybę, šiuolaikinius vaikus ir jų auklėjimą, bei lyčių stereotipais apgaubtą profesiją kalbamės su auklėtoju ir anglų kalbos specialistu Thomas Rees.
– Kaip suprantu, Jūs gimėte Didžiojoje Britanijoje, bet jau porą metų gyvenate Lietuvoje. Taigi, kaip apsigyvenote Lietuvoje?
– Esu iš Velso, ten ir gyvenau didžiąją dalį gyvenimo. Tik vėliau persikėliau į Londoną dirbti darželyje.
Pastaba. Anglų kalboje darželiai dažnai vadinami pre-schools (pažodžiui verčiant – ikimokyklinė įstaiga). Rečiau vartojama darželio (angl. kindergarten) sąvoka.
Londone sutikau savo žmoną (tuometinę merginą) ir ten gyvenome dvejus ar beveik trejus metus. Ir tada ji nusprendė, kad nori grįžti į Lietuvą.
Ji manęs paklausė, ar aš noriu gyventi Lietuvoje, o aš tuo metu beveik nieko nežinojau apie Lietuvą. Tačiau keliavau gana daug ir buvau atviras kelionėms.
Taigi, taip mes persikėlėme gyventi kartu į Lietuvą ir čia gyvename apie tris metus.
– Vadinasi, ji lietuvė, bet studijavo Londone?
– Taip, ji Londone studijavo magistrą. Taip ir susipažinome. Beje, ji taip pat kaunietė.
– Koks buvo gyvenimas Velse, lyginant su dabartiniu gyvenimu Lietuvoje?
– Velsas randasi tolimuose Didžiosios Britanijos vakaruose – arčiau Airijos, nei link Anglijos. Kitaip tariant, gyvenau pačiame pakrantės pakraštyje.
Ten labai tylu ir vėsu – todėl ir norėjau persikelti į Londoną. Žinai, norėjau patirti tą šurmulingą didmiesčio gyvenimą. O dabar aš esu čia.
– Kaip vertinate gyvenimą Lietuvoje, na jei tiksliau – Kaune?
– Man patinka Lietuva. Patinka lietuviška virtuvė, žmonės, įvairūs metų laikai.
Velse tiesiog daug lyja. O Lietuvoje yra sniego, yra skirtumai tarp pavasario, vasaros ir žiemos.
Vasara čia tikrai karšta, ko, manau, žmonės nesuvokia apie Lietuvą. Kai žmonės galvoja apie Rytų Europą, jie galvoja tik apie šaltą orą ir niūrią žiemą.
Taip, žiemos Lietuvoje palyginus šaltos, bet vasaros taip pat būna labai karštos, o aš tuo mėgaujuosi.
– Ar gyvendamas Didžiojoje Britanijoje dvejojote dėl persikėlimo į Lietuvą? Kaip Didžiojoje Britanijoje vertinami rytų europiečiai?
– Tikrai ne. Kai mano mergina dar gyveno Londone, savo namais dalijomės su kitais lietuviais. Tad iki gyvenimo Kaune jau buvau gyvenęs su lietuviais, jūsų mentalitetas man buvo pažįstamas. Taigi aš visiškai nesijaudinau čia atvykęs.
Iš tikrųjų Lietuvoje bandžiau apsilankyti anksčiau, net tris kartus. Bet tai buvo COVID pandemijos laikotarpiu, todėl mes užsisakėme bilietus, jie buvo atšaukti ir pan.
– Taigi, galima sakyti esate ir mokytojas, ir auklėtojas?
– Londone mano profesija vadinama ikimokyklinio ugdymo mokytoju. Bet dabar aš nežinau, kas aš esu.
Yra įvairių žodžių, kuriuos teko girdėti, turbūt dažniausiai sako „auklėtojas“. Nors oficialiai esu „anglų kalbos specialistas“. Manau, jog galime naudoti abu šiuos žodžius.
– Ar ir anksčiau galvojote apie darbą su ikimokyklinio amžiaus vaikais, ar visgi tai nutiko daugiau spontaniškai?
– Universitete studijavau istoriją, todėl visada norėjau dėstyti istoriją vidurinėje mokykloje.
Tačiau netrukus supratau, kad ypatingai sunku 15-mečius sudominti istorija. Gal pats darbas nėra labai sunkus, bet manau, jog būtent juos sudominti yra sunkiausia dalis.
Taigi nusprendžiau, kad nenoriu būti mokytoju vidurinėje mokykloje, bet man vis tiek patiko dirbti su vaikais, ypač mažais vaikais.
Žmonės man visada sakydavo, kad turiu tinkamą energiją tam. Tuomet, kaip minėjau, persikėliau iš Velso kuriame daug veiklos tuo metu neturėjau ir pradėjau mokytis.
– Kuo šis darbas skiriasi Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje?
– Sakyčiau labai stebina, koks jis panašus. Atsikrausčiau čia nepažindamas šalies, nemokėdamas lietuvių kalbos.
O vaikai yra tokie patys. Trejų metų vaikas Lietuvoje yra toks pats, kaip ir Didžiojoje Britanijoje. Auklėjimo skirtumų tarp skirtingų Europos šalių nėra tiek ir daug.
Akivaizdu, kad yra kultūrinių skirtumų. Yra kultūrinių renginių ir švenčių, kurias švenčia lietuviai, ir man teko priprasti – pavyzdžiui, darželyje švenčiame Užgavėnes.
Taigi man tai bene didžiausias skirtumas – teko pažinti Lietuvos kultūrą. Ir bandyti perprasti tuos dalykus.
– Ar galėtumėte apibūdinti, kaip atrodo įprasta Jūsų darbo diena?
– Na, į darbą dažniausia atvykstu apie 7.30 val. Laukiame atvažiuojančių vaikų, pavalgome pusryčius, susėdame vadinamajam ryto ratui.
Tada būna koks nors eksperimentas ar veikla – kiekviena savaitė turi skirtingą temą. Taigi jūs laikotės temos, atliekate eksperimentą arba veiklą, priklausomai nuo temos.
Vėliau dažniausiai išeiname į lauką pažaisti valandėlę, pavalgome pietus, pamiegame. Vaikai pabunda, vėl valgo. Mažamečiai vaikai niekada nenustoja valgyti (juokiasi).
Nuo maždaug 15 iki 18 val. vaikai gali daryti ką nori – tuomet laukiame, kol tėvai grįš ir pasiims vaikus po darbo. Vaikai gali kartu žaisti, piešti ir t.t.
– Vedate anglų kalbos pamokas vaikams, taip?
– Pamokas vedu du kartus per savaitę – antradieniais ir trečiadieniais ryte.
Antradieniais mokau jaunesnius vaikus, nuo vienerių metų iki gal dvejų ar dvejų su puse metukų.
Trečiadieniais mokau vyresnius vaikus. Jiems būna suėję kokie treji – penkeri metukai.
– Kiek laiko užtrunka pasiruošimas vienai anglų kalbos pamokai? Ar daug laiko prireikia?
– Tai tikrai neužima daug laiko – aš anksčiau daug ruošdavausi pamokoms, bet gana greitai supratau, kad vidutiniam ketverių metų vaikui nereikia ruošti „Powerpoint“ skaidrių ar pamokų.
Tos pamokos – mokymasis žaidžiant, linksminantis.
Daug dainų dainavimo ir žaidimų, o ne pasakojimo – štai kaip tu pasisveikink, taip sakai. 80 procentų to, ką darau, yra dainų dainavimas kartu su vaikais. Tai geriausias būdas vaikams mokytis. Jie įsimena raštus, labai lengvai perima šiuos įgūdžius.
Taigi anksti sužinojau, kad nėra prasmės man gilintis į gramatiką. Kaip mokytojas, turi pabandyti atrasti tai, kas patinka vaikams. Ir visi vaikai yra skirtingi.
Vieniems vaikams labai patinka viena daina, o kitiems – skirtingos dainos.
– Šiai profesijai ypatingai svarbus kūrybiškumas, tiesa?
– Iš dalies. Bet aš dainuoju jiems dainas, kurias dainavau pats būdamas vaikas. Kai kurie mano vaikai jau laisvai kalba angliškai, o tai neįtikėtina.
Bet matyt sugebėjimus jie atsineša ir iš namų – žiūrint filmus ir pan.
Tačiau buvo vaikų, kurie nekalbėjo angliškai, ir dabar galiu užduoti jiems klausimų (pvz., koks tavo vardas), ir jie atsakys. Jiems tik 3 metai.
– Ar Jums lengva bendrauti su vaikais, kai lietuvių kalba nėra gimtoji? Žinau, kad šiek tiek kalbate lietuviškai.
– Kasdieniame darbe su vaikais kalbu lietuviškai, tačiau anglų kalbos pamoko metu, nuo pat pamokos pradžios, beveik nekalbu lietuviškai.
Vaikai į pamokas atvyksta kiekvieną savaitę, būna šalia manęs kiekvieną savaitę. Taip jie mokosi. Jei jiems pamokos nebūtų smagios, jiems labai greitai nusibostų.
– Nebūna taip, kad vaikai kada nors pradėtų Jus erzinti?
– Taip ir ne. Bet kuris tėvas, skaitantis šį tekstą, žino, ką aš turiu galvoje.
Bet žinote, iš kantrybės manęs vaikai neišveda. Norint dirbti darbą su vaikais, reikia turėti tam tikros, sakyčiau, specifinės kantrybės. Tai bruožas, kurio negalima įgyti – arba jį turi, arba ne.
Laimei, aš turiu tokios kantrybės. Iš tikrųjų tai nėra sudėtinga – kai vaikai elgiasi netinkamai, tereikia jų paklausti, ar jie nori žaisti kartu su savo klasiokais, ar ginčytis su manimi. Atsakymas visada būna toks pat.
– Kaip Jus sutinka vaikai? Turiu omenyje, Jus kaip vyrą darželyje, ir užsienietį?
– Tiesą sakant, turėjau keletą atvejų, kai vaikai manęs bijojo. Ypač mergaitės.
Jie labai išsigąsta, bet tėvai man visada aiškina, kad taip būna visur. Buvo viena mergina, kuri dvejus metus bijojo savo senelio. Lietuvoje motinystės atostogos tikrai puikios, todėl vaikai daug laiko praleidžia su mamomis. O kai tenka susipažinti su nepažįstamais žmonėmis, jiems būna keista.
Tačiau tereikia kantrybės. Jie čia ateina kiekvieną darbo dieną, laikui bėgant susiformuoja santykiai.
Sakyčiau, kad darželio auklėtiniai yra mano geriausi draugai.
Viena mergaitė manęs labai išsigando – negaliu net žodžiais paaiškinti, kaip ji manęs bijo. Bet po dviejų mėnesių esame kaip geriausi draugai. Ji nori palaikyti mane už rankos, sėdėti ant kelių ir pan.
Svarbiausia kantrybė ir anksti nepasiduoti.
– Ar Jums, kaip užsieniečiui, lengva susikalbėti su lietuviais tėvais? Galiu įsivaizduoti, kad jų dalyvavimas ugdymo procese yra gana svarbus.
– Man labai pasisekė, kad lietuviai yra tokie išsilavinę žmonės – bent vienas iš vaikų tėvų kalba angliškai.
Ir ne tik šiek tiek moka anglų kalbą, bet kalbama gana laisvai.
Nors dažniausiai aš su jais bendrauju lietuviškai. Turėjau keletą lietuvių kalbos pamokų, bet kalbos iš esmės išmokau tiesiog būdamas čia. Tiesa, pastaruoju metu kiekvieną savaitę einu į privačias pamokas pas korepetitorių – šiuo metu man tai yra tarsi prioritetas numeris vienas.
Tikrai apmaudu, kad aš daug ką suprantu, bet negaliu suformuoti gero sakinio atsakymui.
Grįžtant prie ankstesnio klausimo – labai svarbu, kad tėvai dalyvautų savo vaikų ugdyme. Kartais būna labai akivaizdu, kai tėvai nori mokyti savo vaikus. Spalvos, skaičiai ir formos – šių dalykų išmokstama namuose.
Aišku, to mokomės ir darželyje. Tačiau yra keletas sugebėjimų, kuriems tėvai turi skirti papildomą dėmesį.
Negalima tiesiog sakyti – gerai, tu mokytojas, visko juos išmokyk.
– O kaip sekasi sutarti su bendradarbiais?
– Iš pradžių buvo neįprasta visiems. Šiaip visi mano bendradarbiai yra labai malonūs ir palaikantys. Manau, kad jiems patinka, kai esu šalia, visgi atnešu kitokią perspektyvą ir energiją.
Buvo kilę klausimų – kaip jis čia dirbs, juk kalba tik angliškai.
Bet vėliau jie pamatė, kaip aš bendrauju su vaikais, kaip klostosi mano santykiai su jais ir jie suprato, kad tai puiku mums visiems.
Žinote, aš manau, kad mano klasėje vaikai nemokamai mokosi anglų kalbos. Dažnai ką nors pasakau lietuviškai, o paskui kartoju angliškai.
Taigi, pasakau „gerai vaikai, eime praustis rankų“ ir pakartoju tą pačią frazę angliškai. Taip vaikai supranta, ką jiems sakau.
Tiesa, darželyje yra dar viena mokytoja, kuri taip pat dėsto anglų kalbą, bet ji lietuvė. Jos pamokos yra neprivalomos.
Kadangi ji lietuvių kalbą moka geriau už mane, gali būti konkretesnė ir mokyti vaikus nuo 3 iki 5 metų. O mano pamokos skirtos visiems.
– Galbūt šis klausimas bus aktualesnis specialistams, dirbantiems su vyresniais vaikais. Bet visgi pabandykime – kaip apibūdintumėte jaunąją kartą (vaikus, kurie dabar lanko darželius)?
– Sunku komentuoti, nes jie dar tokie maži. Sakyčiau, kad šiais laikais vaikai turi daug daugiau laisvės.
Jie turi daug daugiau laisvės daryti ką nori, kas kartais nėra taip ir puiku. Na, kaip čia pasakius, žinoma, laisvė nėra blogai.
Galbūt šiuo atžvilgiu Didžiojoje Britanijoje ir yra truputį kitaip – turėjau daug vaikų, kurie darželyje kaip angelai, jie yra tobuli.
Tačiau vos tik tėvai atvyksta jų pasiimti – jie šaukia ant tėvų, rėkia NE.
Ir galvoju – oho, man jie niekada taip nepasakytų. Nes yra pasekmės – jei pykstiesi su manimi, sėsi ant laiptelio ir negalėsi dalyvauti linksmybėse su visais kitais vaikais.
O darželyje yra visai kitokia psichologinė atmosfera. Egzistuoja taisyklės ir tam tikros ribos, kurių reikia laikytis. O namuose būna buitinė aplinka ir vaikai gali elgtis visiškai kitaip.
– Bent jau Lietuvoje, tikrai daug daugiau moterų dirba darželiuose. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Manau, kad tai daugiausia dėl stereotipų. Tai tikrai nėra tik Lietuvos problema – ir Didžiojoje Britanijoje pokyčiai tapo pastebimi tik prieš keletą metų. Didžiojoje Britanijoje dirbau dviejose ikimokyklinėse įstaigose, o pirmojoje buvau vienintelis vyras.
Kai nuėjau į antrą ikimokyklinę įstaigą, ten dirbo kitas vyras. Tas darželis priklausė šeimai, kuri dar turėjo ir kitą darželį. Tame darželyje dirbo net keturi vyrai.
Tuo metu buvau priblokštas – kaip tai įmanoma. Bet nuvažiavęs pamatai, kad nėra jokios priežasties, kodėl vyras negalėtų dirbti darželyje.
Pagalvokime apie buitinę aplinką – nors kiekviena šeima skirtinga, bet tėtis vaiku gali rūpintis tiek pat, kiek mama.
Aš manau vaikams svarbus abiejų lyčių vaidmuo, pavyzdžiui berniukams patinka, kai esu šalia, nes galiu su jais žaisti kiek šiurkščiau. Galite bėgioti su jais, šokinėti ant daiktų. Jiems tai labai patinka.
Tačiau kitų vaikų darželiuose dirbančių ikimokyklinio ugdymo pedagogų vyrų nepažįstu – neradau nei vieno darželio Kaune, kuriame dirbtų vyrai. Nesakau, kad jų nėra, bet aš jų nežinau.
– Ar sutiktumėte, kad vyrų šioje srityje reta dėl šio stereotipo, kad vyrai turi mažiau empatijos?
– Taip, žmonės tikrai taip galvoja. Tai gana apmaudu, bet padėtis keičiasi visuose darbuose. Dabar vyrai gali būti slaugytojais, moterys inžinierėmis. Tai nebėra toks didelis išsišokimas, koks buvo anksčiau.
– Ką patartumėte tiems, kurie svarsto apie panašų darbą?
– Geros nuotaikos ir geležinės kantrybės. Svarbiausia būti linksmam ir nepriimti visko taip rimtai.
Visgi tiems vaikams yra treji metai, jie dar mokysis visą likusį gyvenimą. Jei kažko neišmoks dabar – tai ne pasaulio pabaiga.
