Pradėjau rašyti prisiminimus dėl trijų priežasčių. Išėjau į pensiją ir atsirado laisvo laiko, o dirbau daugiau kaip pusšimtį metų, kartais po dvylika valandų ir per kelis darbus. Antra, feisbukas uždraudė skambinti per messengerį, jei neturi paskyros, o žiūrėti į tuščią ir negyvą savo puslapį nenorėjau. Dailininkas Rimantas Bičiūnas paragino būtinai užrašyti užstalės istorijas. Gyvenimas buvo pašėlusiai įdomus ir platus – užimamos pareigos ir visuomeninė veikla suvedė su žymiausiais Lietuvos žmonėmis ir asmenybėmis. Rašau apie viską nuo pat savo gimimo, apie visus, kuriuos sutikau, tik ne visiems skirdamas vaidmenis – kai kurie lieka istorijos statistais. Esu parašęs per du šimtus trumpų istorijų, kai kurias skelbiau feisbuke, jose paminėta apie šimtą rašytojų, dailininkų, kompozitorių, politikos ir visuomenės veikėjų, bus laidotuvių, nesusipratimų, nesąmonių, kuriozų, linksmų istorijų, bus visko, kaip ir yra tikrame gyvenime.
Jonas Liniauskas
(ištraukos iš rašomos prisiminimų knygos)
Apie poetinį Kauną
Visada stebėdavausi, kai gerbėjai bandydavo dainininkus per koncertą paliesti, kitą kartą – ir kokią sagutę išplėšti atminimui, o apsauga gaudydavo scenoje neprašytus svečius ir grūsdavo atgal į salę, – lyg kažin kokie nesveiki fanatikai, besibraunantys prie šventų relikvijų. Na, tikrai nesveiki tie popso gerbėjai, galvodavau, kol į „Poezijos pavasarį“ atvažiavo Bernardas Brazdžionis. Kad kas nors gali būti ne taip kaip visada, pajutome jau Palemone, Lakštingalų slėnyje, – žmonių susirinko begalė. Milicija dar bandė reguliuoti mašinų ir žmonių srautus į slėnį, bet jau susidarė minia. Brazdžionį lyg savo turtą akylai saugojo Vidmantė Jasukaitytė, tuo metu milžinišku tiražu išleidusi jo poezijos rinktinę „Pilnatis“. Nors žmonės lipo vieni kitiems per galvas, norėdami įsigyti rinktinę, dalis su savimi atsinešė ir prieškaryje leistus rinkinius. Ta erzelynė tęsėsi iki renginio pradžios, o tada… dėmesingesnės publikos neteko matyti.
Kiekvienas poeto ar poetės pasirodymas buvo vis audringiau sutinkamas, laukiant kulminacijos, – Brazdžionio vainikavimo „Poezijos pavasario“ laureatu. Atmosferą kaitino choro atlikta „Tautinė giesmė“, Laimono Noreikos perskaityti Brazdžionio eilėraščiai ir plevėsuojančios trispalvės. Buvo 1989-ųjų pavasaris. Vykdomojo komiteto atstovo vainikuotas Brazdžionis kreipėsi į tautą, pabrėždamas kelią į nepriklausomybę, – prakalba truko gal dešimt minučių, oratorius jis buvo puikus. Tada skaitė eilėraščius. Nors aplink sukiojosi Petras Palilionis su Joe Bideno akiniais nuo saulės, visi supratome, kad šventė gali baigtis nelabai gražiai, – minios noras gauti Poeto autografą atrodė begalinis. Padarėme porą ratelių aplink Poetą ir palydėjome iki mašinos.
Minios truputį aplamdytais šonais išlindau parūkyti prieš iškilmingą vakarienę. Susierzinę rūkė dar keli vyrai, kaip supratau, iš Vykdomojo ir Partijos komitetų.
– Na, dabar tai bus. Įdomu, kiek galvų lėks. Matei, viską filmavo, – kodėl leidai?
– Norėjau uždrausti, bet, pasirodo, užsienietis, amerikonas.
– Tada gal ir nieko, gal niekas nesužinos, kas čia vyko… Reikėjo paimti pinigų už filmavimą.
– Nepagalvojau…
Apie rašytojų ugdymą
Anksčiau rašytojai buvo gerokai draugiškesni, neslėpdavo amato subtilybių, jaunesniuosius pamokydavo ne moralizuodami, o pavyzdžiais, panašiai kaip mokantis šokti baletą, – kiek koją reikia kelti, kad būtų laikoma pakelta. Į pirmą treniruočių stovyklą – Vakarų Lietuvos jaunųjų rašytojų seminarą Klaipėdoje išvykau 1974 metais. Mūsų kūrybą vertino ir aptarinėjo žinomi rašytojai ir kritikai, greta kurių pasijusdavai lyg palaimintas tolesnei kūrybai. Nustebau, kad dar gyvas ir sveikas keturvėjininkas Salys Šemerys, gimęs XIX amžiuje. Tvirtai ir skambiai mums perskaitė savo eilėraštį „Metai“. Pirmą kartą išgirdau Petrą Bražėną: jo mintys šuoliavo tokiu greičiu, kad greitakalbe nespėdavo baigti sakinio, o jau pradėdavo kitą, lyg visi sakiniai baigtųsi ir taip toliau, ir panašiai. Sužavėjo Alekso Dabulskio improvizacijų talentas, – per baigiamąją vakarienę, kai atsistojo gal sakyti tosto ar padėkos žodžio organizatoriams, atsidarė durys ir įėjo Rimantas Černiauskas. Aleksas tik pasisuko į jį:
– Kada duris atidarai,
Darai labai tu negerai.
Rimantas tik susigūžė ir uždarė duris.
– O jeigu jas tu uždarai,
Darai taip pat tu negerai, –
Ant stalo aušta vėdarai…
Rimantas nebežinojo, kur dėtis, – visa kavinė sužiuro į jį. Atsineštus degtinės butelius bandė pasikišti po pažastimis, kad mažiau matytųsi, ir trypčiojo vietoje.
– Net jeigu nieko nedarai,
Degtinė šyla – negerai!
Todėl jau ką tu bedarai,
Bus negerai ir negerai, –
Visai atvėso vėdarai.
Tai neaušindami burnos ir vėdarų ir išgerkime…
Per tą seminarą ir buvo pasiūlyta leisti pirmąją knygą. Tiek buvau apstulbęs, kad nebeprisimenu, kas pasiūlė, – Alfonsas Bukontas, Ona Baliukonytė? Buvau gal vienas išskirtas iš jaunųjų poetų grupelės, nors pasiūlymas tik man toks pasirodė, iš tikro skambėjo taip: galėtų pradėti galvoti apie savo pirmąją knygą.
Kodėl gi ne, o leidykla, leidžianti poeziją, Lietuvoje buvo viena – „Vaga“. Ten priimdavo rankraštį tuomet, kai gaudavai Rašytojų sąjungos lydraštį-rekomendaciją. Jį gaudavai tik tada, kai tave pakonsultuodavo Rašytojų sąjungos Poezijos konsultantas. Pakonsultuodavo ideologine prasme, – tinka, netinka, o šitą iš viso pamiršk, kad parašei. Man teko Albinas Bernotas. Konsultantai, kaip ir gydytojai, turėjo priėmimo valandas. Negalėjai jo kasdien lankyti vos parašęs naują genialų eilėraštį. Man nepasisekė, nes literatūrinis daktaras, kuris turėjo gydyti eilėraščius, o ir poeziją, kažin ko pats sunkiai sirgo.
Ateini į paskirtą konsultaciją – serga, po mėnesio – serga. Pasimatome po pusmečio – šituos eilėraščius išmeti, šituos pataisai. Ir vėl po pusmečio susitinkam. Kažkaip nepagalvojęs leptelėjau, kad per tą laiką parašiau daug naujų, gal net geresnių eilėraščių. Ir užsirūstino mano konsultantas, ir paskleidė tarp rašytojų gandą, kuris iš prigimties erzina kiekvieną rašytoją, – štai atsirado naujas genijus, kuris tik neš savo kūrybą, o vargšas Albinas tik taisys ir taisys. Taip ties mano genialumu ir užstrigome. Po kelerių metų Bernotas gavo kažin kokią premiją ir iš viso atsidėjo vien kūrybai. Man teko naujas konsultantas – Antanas Drilinga. Žmogus buvo paprastas ir konkretus – rinkinys kaip ir yra, bet nepraeis. Nė vieno eilėraščio apie komjaunimą, partiją, Leniną, socialistinę visuomenę ir panašiai. Kol tokių eilėraščių neatsiras, nėra nė ko siūlyti „Vagai“. Išėjau kaip permuštas šuo.
Apie debiutantus
Nors tuo laiku mano eilėraščiai jau buvo pasirodę spaudoje, kiekvienas leidinys turėjo savo prabą ir publikacija publikacijai neprilygo. Pradedantieji stengėsi nuo laikraščių pakilti iki savaitraščių, vėliau – iki žurnalų, o tada jau švietėsi Pirmoji knyga. Aukščiausios prabos publikacija buvo „Metuose“, t. y. tuometinėje „Pergalėje“, laipteliu žemiau – „Nemuno“ žurnale. Jame tuo metu poeziją kuravo Robertas Keturakis. Įsidrąsinęs nusiunčiau maždaug dešimt eilėraščių. Gal po trijų mėnesių gavau atsakymą, kad pusė tinka publikacijai, bet reikia daugiau. Nusiunčiau vėl dešimtį eilėraščių ir kai jau buvau pradėjęs galvoti, kad mano laiškas pasimetė pašte, gavau atsakymą, kad pusė – tinka. Jaunesniems nei keturiasdešimties asmenims reikėtų paaiškinti, kad visi tuomet rašėme tušinukais, pieštukais ir parkeriais ant popieriaus lapų, nes jokių kompiuterių nebuvo. Nebuvo ir interneto. Spausdinimo mašinėles turėjo retas ir visos jos buvo registruotos saugumo, kad būtų galima nustatyti, kuria atspausdinti draudžiami dalykai. Dabar sakytume, kad turėjo savo brūkšninius kodus, – tai taškas kiek aukščiau, tai brūkšnelis trumpesnis, tai kokia raidė truputį išskirtinė.
Spausdinimo mašinėlės būdavo tik įstaigose, todėl turėdavai rasti pažįstamą arba pažįstamo pažįstamą sekretorę-mašininkę, kuri laisvu nuo darbo metu, o tokia buvo pietų pertrauka, atspausdintų tavo kūrybą. Kaip dabar labai mėgsta rašyti Dzūkijos skelbimuose, kaina sutartinė, t. y. butelis šampano arba deficitinė saldainių dėžė. Buvo spausdinama trimis egzemplioriais, nes ketvirtas per kalkę nelabai jau įskaitomas. Taigi, atsispausdinęs kūrybą, eidavai į paštą, pirkdavai didelį voką, į kurį tilpdavo pusiau sulenkti mašinraščio lapai, klijuodavai pagal svorį reikiamą kiekį pašto ženklų ir išsiųsdavai. Siuntinys per kelias dienas pasiekdavo Kauną.
Gavęs atsakymą iš Roberto Keturakio labai nudžiugau, – jau dešimt eilėraščių atrinkta publikacijai. Bet prašė dar atsiųsti, kad būtų solidu. Atlikau eilinį kryžiaus žygį: saldainių parduotuvė, sekretorė-mašininkė, paštas, ir po geros savaitės trečias pluoštas eilėraščių iškeliavo į redakciją Kaune. Dar po pusmečio paprašė, kad atsiųsčiau nuotrauką, kitoje pusėje užrašęs savo vardą ir pavardę. Dabar tų nuotraukų daugiau negu įvykių, o tada praktiškai buvo trys fotožanrai. Pasui – su švarku, kaklaraiščiu ir kad ausys matytųsi, nes pasų poskyris kitokių nepriimdavo. Antras žanras – moksleivio, studento ar darbovietės pažymėjimui, bet tos nuotraukytės – pašto ženklo dydžio. Buvo dar toks neformalus žanras – išleistuvės, vestuvės ar laidotuvės. Nemaniau, kad jos tiko poezijos debiutui. Teko eiti į fotoateljė ir po savaitės nuotrauka iškeliavo į Kauną. Ir daugiau – jokių žinių. Beveik po metų kažkas pasakė, kad „Nemune“ gal mano eilėraščių yra. Nustebau: kaip tai „gal“? Arba mano, arba ne mano.
Deja, pasirodo – gal… Nusipirkau centriniame pašte „Nemuną“, Rašytojų sąjungos kavinę pasiėmiau kavutės ir iškilmingai pradėjau vartyti, ieškodamas poezijos. Tikrai maniau, kad penkiolika atrinktų eilėraščių užims ne vieną žurnalo puslapį. Ar iš susijaudinimo, ar iš nekantrumo vis nesisekė rasti – perverčiau vieną kartą, kitą… Turbūt iš trečio karto, versdamas puslapį po puslapio, radau. Radau savo nuotrauką, po kuria parašyta – Valdemaras Kukulas. Šalia, po Valdemaro nuotrauka, aišku buvo parašyta, kad tai aš. Dar nepradėjęs skaityti, ar eilėraščiai priskirti pavardei, ar veidui, staiga supratau: noriu ne kavos, o 50 g krupniko. Kodėl krupniko? Skaniau už degtinę, nereikia užsikąsti, pigiau už konjaką.
Su Valdemaru dalinomės vieną puslapį su nukėlimu. Iš atsirinktų penkiolikos eilėraščių liko gal keturi ir taip „teisingai“ paredaguoti, kad kur mano eilutės, o kur ne mano, atnarpliojau po antros krupniko dozės. Eilutės „Miegot be sapnų, pabust be stebuklo kas rytą“ dabar atrodė taip: „Miegot ir sapnuot, pabusti stebuklui kas rytą.“ Visi eilėraščiai staiga tapo skaidrūs, jaunatviški ir optimistiški. Pasirodė ir Valdemaras, taip pat jau pažymėjęs debiutą „Nemune“, apkaltino, kad pasisavinau jo veidą ir pavogiau kelias eilutes. Jis irgi buvo optimistiškai nuredaguotas. Dar kiek pasiaiškinome, ar nėra supainiotos ne vien nuotraukos, bet ir eilutės, nes ne mūsų rašytų – ne viena. Nusprendėme, kad dėl nuotraukų kaltas ne redaktorius, o maketuotojas, todėl kitame „Nemuno“ numeryje būtinai mūsų atsiprašys. Bet jautėmės įsitikinę, kad keisti eilėraščių prasmę, nederinant su autoriais, na, vis dėlto…
Buvome naivūs, jauni garbėtroškos kaip neapsiplunksnavę paukščiukai, kedenantys kelias dešimtis savo eilėraščių, ir vienas kitame matantys genialias metaforas, tropus, naujai pulsuojančią eilėdarą. Niekas mūsų už nieką neatsiprašė. Gal po pusmečio Keturakio jaunųjų kūrybos apžvalgoje galėjome numanyti, kad kalbama ir apie mus. Mintis maždaug tokia: debiutas yra debiutas ir reikia džiaugtis žengus pirmuosius žingsnius kūryboje, o jeigu kas nors pamokina, kaip tvirčiau dėti kojas, reikia tik dėkoti. Tad dėkui…
Apie autorių teises
Seniai, seniai, labai seniai, kai dar kiekvienuose namuose, kuriuose sukiodavosi mažylių, dažnai lankydavosi „Genys“, niekas niekam neaiškindavo apie kūrybiškumo ugdymą. Tas kūrybiškumas atsirasdavo savaime, tiesiog užsikrečiant nuo draugų ir aplinkinių – nereikėjo jokių nuotolinių kursų ir sertifikatų. Arba esi kūrybingas, arba ne ir, kaip mėgdavo per pamokas cituoti Juozą Baltušį mano literatūros mokytoja, arba yra duobutė smakre, arba jos nėra, ir gali nebandyti prasigremžti su vinimi, tiktai nušaši. Taigi, vaikučiai, atsivertę „Genio“ žurnalą, pamatydavo, kad spausdinama pirmos ketvirtos klasių moksleivių kūryba, kartais ir dar jaunesnių, ir susirūpindavo, o kodėl ne jo? Jis mokantis dar gražiau. Tiesa, suprasdavo, kad dar nieko neparašė ir niekam nenusiuntė. Tada paimdavo švarų popieriaus lapą ir plunksnakočiu gražiai parašydavo eilėraštį. Kodėl gražiai? Todėl, kad visi buvo baigę tokią discipliną kaip dailyraštis. Privalomai nuo pirmos klasės, net dalyvaudavo mokyklos varžytuvėse ir būdavo įvertinami diplomais, o ne vien pažymiais.
Linksmiausia šitoje istorijoje, kad maži vaikai nesupranta: ką turi ir moka, gali būti ne jų. Todėl, kaip guodėsi dirbę „Genyje“, atsiusdavo Anzelmo Matučio, Martyno Vainilaičio bei kitų autorių eilėraščių ir stebėdavosi apkaltinti plagiatu: „Kaip? Tą eilėraštį moku mintinai, jis mano galvoje, pats jį dailyraščiu užrašiau, kaip jis gali būti ne mano?“
Kita istorijos dalis kiek naujesnė. Anksčiau sau patinkančius atstovus į Seimo narius išrinkdavo žmonės, o ne elektoratas, ir Seime būdavo daugiau žmogiškumo. Ir pamatė nariai, kad per daug demokratijos, neįmanoma nei susitarti, nei nutarti: vienos atstovauja moterims, kiti – vyrams, vieni – jaunimui, kiti – bočiams, dar kiti – dainininkams, žemdirbiams, prekybininkams… Kiek profesijų – tiek atstovų ir dar pasiskirsčiusių pagal viską, dėl ko negalima diskriminuoti: religiją, amžių, tautiškumą, belytę orientaciją ir t. t. Vieni rėkia – reikia stadiono, kiti – pirma baseinai, treti – krepšinio mes šalis… Vieni reikalauja prie kiekvieno kampo ligoninės, antriems reikia paštų ir bibliotekų, yra manančių, kad būtų geriausia grįžti į daraktorių laikus, kai mokytojas gyveno kiekviename kaime.
Pritariu tiems, kurie, kaip ir Antanas Šurna, manė, kad atlyginimus reikia mokėti tik grynaisiais ir tik pasirašytinai. O tada, kur nori, ten ir dedi savo pinigus: į stiklainį, kojinę ar banką. Seimas nebegalėjo sekti ir pildyti visų žmonių pageidavimų, todėl nusprendė tapti savotiška sekta. Pirma nusprendė, kad reikia atstovauti ne žmonių, o partijų interesams, todėl sąrašai, reitingai ir apklausos turi būti tik pagal partiškumą, kad nesikartotų tokios nesąmonės, esą Lietuvai geriausiai atstovauja Justinas Marcinkevičius. Tada nariams liepdavo iškilmingai prisiekti, kad šie klausys tik partijos vado ir jo žodžio, antraip lėks į gatvę. Dar juos psichologiškai paruošdavo ir lyg užhipnotizuodavo, išduodami pažymėjimą su įrašu „Tautos išrinktasis“.
Kadaise, kai Darius Jasaitis dar buvo paprastas žmogus, nesusitepęs biografijos partiškumais, sėdėjome jo kieme ir vakarieniavome. Kad nebūtų nyku, Darius papasakojo tokią istoriją:
– Vos atgavus nepriklausomybę, mano kolegai (Darius tuo metu lyg ir dirbo miškų ūkyje, – aut. past.) paskambino jo antros eilės pusbrolis iš Amerikos. Pasidžiaugė, kaip nuostabu, kad galima skambinti ne per Maskvą, dabar galėsime dažniau bendrauti ir ne laiškais. Kuo dirbi?
– Eiguliu…
– O kokie žvėrys pas jus?
– Na, visko yra: ir briedžių, ir stirnų, ir šernų, ir vilkų…
– O meškų?
– Retkarčiais užklysta.
– Kaip gaila. Pas mus meškų licencijos tokios brangios, daugiau kaip dešimt tūkstančių. Jeigu pas jus būtų meškų ir būtų galima nusišauti už penkis, visi Amerikos medžiotojai skraidytų, nes net ir su kelione apsimokėtų.
– Galiu paieškoti meškų, pasiklausinėti kolegų, gal kur laikosi.
Sutarė, kad pusbrolis perveda avansą – tūkstantį dolerių, nes reikia apmokėti meškos paieškas, o likutį – po medžioklės. Gavo eigulys avansą ir užgėrė kaip niekad gyvenime, nes tais laikais doleris buvo brangesnis už auksą: už penkis dolerius galėjai ūžti su kompanija per naktį. Po mėnesio vėl skambutis:
– Kur meška, kaip sekasi?
– Tuoj, tuoj, jau sakė, kad viename rajone pėdsakus matė, dabar seka…
O pats į tarnybinį gaziką ir į Rygos zoologijos sodą – pirkti meškos. Neparduoda už jokius pinigus, net per ekonominę blokadą. Kaliningrado zoosodas – irgi. Šiaip ne taip gavo Minsko cirke, tiesa, jau išėjusią į užtarnautą poilsį, vis dėlto – mešką. Įtaisė ją ant užpakalinės sėdynės ir miškais, miškais grįžo – sienos tuomet buvo skylėtos. Gauruotąją uždarė į buvusio kolūkio daržinę laukuose, o už poros kilometrų, miško pakraštyje, medyje, iš lentų sukalė aikštelę, kopėčias pastatė. Kas vakarą pradėjo vedžioti mešką prie to medžio ir šerti, kol ši suprato, kur visada laukia skani vakarienė, ir pati noriai pradėjo ten risnoti.
Atvažiavo tas svetimšalis medžiotojas ir pusbrolis už vertėją. Nuvedė abu į medžioklės vietą, prisakė laukti, sėdėti tyliai, o pats – namo ruošti vakarienės – reikės gi mešką aplaistyti, sėkmingą medžioklę pažymėti. Iš tikro per aplink apvažiavo, paleido mešką ir tada namo. Meška tikrai žinojo, kur laukia vakarienė. Bėda, kad pusiaukelėje pasipainiojo moteris, dviračiu važiuojanti melžti karvės. Pamačiusi mešką metė dviratį ir bėgte namo, kad vyras ją ir karvę gelbėtų, kol meška nesuėdė. O toji, visą gyvenimą cirke mynusi dviratį, labai apsidžiaugė, kad dar ir skanėstų gaus: sėdo ant dviračio ir numynė link vakarienės. Amerikonas, pamatęs mešką ant dviračio, iškrito iš medžio ir susilaužė raktikaulį, pusbroliui neatlaikė viduriai. Vargšą eigulį apkaltino dar negirdėtais dalykais, kad čia – machinacija, afera, ir prigrasino tarptautiniais teismais. Eigulys nepasidavė:
– Meška buvo? Buvo! O iš kur galėjau žinoti, kad atvažiuos, o ne ateis? Nenorėjote šauti – jūsų problemos, mokėkite sutartą likutį.
Likučio, aišku, negavo, ir amerikietiškas biznis baigėsi vos prasidėjęs, visi išsiskirstė pikti ir nelaimingi…
Taip juokiausi iš tos medžioklės, jog, atrodė, tuoj plyš žandai. Įdomiausia, kad ir visiems kitiems, kuriems pasakodavau šią istoriją nurodydamas pirminį šaltinį – Darių, – ji atrodė juokinga, negirdėta, netikėta, kol atsirado vienas estas, pareiškęs:
– Jo, žinau, čia pas mus Estijoje visi laikraščiai rašė, dar teismas buvo. Jo, beveik prieš dvidešimt metų…
Po tokio pareiškimo pasakodamas nurodydavau dvi autorystes – Dariaus ir estų spaudos, – kol vėl „užsiroviau“. Po kažin kokio susirinkimo Rašytojų sąjungoje pasakoju šią istoriją, visi žvengia, o toks klaipėdietis rašytojas, visuomenės ir politinis veikėjas, dukart Seimo narys Vytautas Čepas žiūri į mane lyg į nusikaltėlį ir nė šypt. Tada, nuėjęs į biblioteką už sienos, atnešė savo romaną, atvertė reikiamą puslapį, – skaityk. Na, istorija tikrai panaši, tik autoriaus parašyta moksliniu stiliumi, psichologiškai argumentuojant kiekvieną veikėjų poelgį, todėl užsitęsusi per penkis puslapius. Nusispjoviau į tą meškos medžioklės istoriją ir niekam nebepasakoju, tuo labiau kad visi, kam reikėjo, jau žino. O man aiškintis šitų visuomenės veikėjų autorystės nėra noro ir niekam neįdomu. Bet jeigu kam labai svarbu pirminiai šaltiniai, tai istoriją pasakojo Dariaus tėvas…
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2024, Nr. 12).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
