Grimo ir perukų meistrė. Toks profesijos įvardijimas Manuelos Halligan lūpomis skamba neatsitiktinai – nuo 2015 m. ji dirba su režisieriumi avangardistu Robertu Wilsonu. Šio teatro mago kūrybai būdingi skulptūriškumas ir begalinė precizika, o mizanscenos sudėliotos tarsi paveikslai. M. Halligan yra Lietuvoje R. Wilsono sukurto spektaklio „Dorianas“ bei operos „Turandot“ perukų ir grimo autorė.
Tarp Vokietijos, Prancūzijos ir Brazilijos gyvenanti profesionalė rugsėjį lankėsi Nacionaliniame Kauno dramos teatre ir vedė meistriškumo pamokas Lietuvos teatrų grimo meistrams. Šis vizitas tapo puikia proga pasikalbėti apie jos neeilinį kūrybinį kelią.
Bendradarbiavimas su režisieriumi R. Wilsonu trunka jau 10 metų. Kada įvyko pirmasis kūrybinis susitikimas? Ar pažinojote jį anksčiau? Domėjotės jo kūryba?
1998 m. studijuodama grimo meną aplankiau draugę, grimo meistrę, dirbusią „The Berliner Ensemble“ teatre. Pamenu, tąsyk rodytas R. Wilsono režisuotas spektaklis „Der Ozeanflug“ („The Ocean Flight“). Užlipusi į balkoną ir pažvelgusi į sceną iš viršaus tariau: „Oho!“ Panorau dirbti su juo. Laikas bėgo. Pradėjau grimuotojos karjerą minėtame teatre, o 2014 m. sulaukiau kostiumų dizainerės Julios von Leliwos kvietimo prisijungti prie R. Wilsono statomų „Puškino pasakų“. Premjera įvyko 2015-ųjų birželį Maskvoje. Kadangi šiame pastatyme daug veikėjų, turėjau erdvės išnaudoti visas teatrinio grimo rūšis, netradicinių formų perukus. Vėliau sulaukiau Bobo (R. Wilsono, – red. past.) kvietimo kartu dirbti 2016 m. Pietų Korėjoje statant spektaklį „Einšteinas paplūdimyje“, paskui kuriant gatvės operą „Garrincha“ Brazilijoje. Taip užsimezgė mūsų kūrybinis bendravimas.
Apie R. Wilsono preciziškumą ir atidą smulkiausioms detalėms sklando legendos. Pavyzdžiui, jis, sėdėdamas 500 vietų teatro salės gale, paprašo nuvalyti dulkeles nuo aktoriaus blakstienų ir tęsia repeticiją, kai tai padaroma tinkamai. Kaip jums sekasi įgyvendinti režisieriaus sumanymus?
Taip, R. Wilsonas be galo preciziškas, mato smulkiausius šviesos niuansus, užuolaidos klostes – viską iki menkiausios detalės. O kaip dirbame? Kartais režisierius nupiešia eskizą ir sako: „Manu, pamėgink tai!“ Darbas su Robertu vyksta tarsi formuojant skulptūrą: visą laiką ką nors modeliuoji. Susitikusi su kostiumų dailininku, dalinuosi idėjomis ir pradedu kurti grimo eskizus, perukų modelius, ieškau spalvų, jų derinių. Nupiešiu visų spektaklio veikėjų grimo eskizus, jų variacijas. Kurdama vieno veikėjo eskizą užtrunku dieną. Tada prasideda intensyvus detalaus pasiruošimo laikotarpis, bet gerai pasiruošus man lengviau derinti savo ir Bobo idėjas scenoje. Pamenu jo instaliaciją-parodą „Here Elsewhere“ su „Hermès“ mados namais Niujorke. Jis parinko šviesą, įdomiai įkomponavo baldus, – kai kurie objektai stovėjo, kai kurie kabėjo, – viską suderino taip, kad buvo įdomu, estetiška. Labai svarbu pabrėžti, kad režisierius visada padėkoja už darbą ir bendrą kūrybą. Jis nori, kad visi teatro skyriai dirbtų drauge, jaustųsi svarbūs ir prisidedantys prie rezultato. Visuma yra be galo svarbi, – jeigu kostiumai ar grimas nėra puikūs, toks bus ir bendras paveikslas. Kaip rašė „The New York Times“, Wilsonas yra didžiausias vizionierius teatre. Jis – ir visapusiškai talentingas menininkas, įvaldęs skirtingus žanrus: operą, dramą, miuziklą. Visada išlaiko be galo aukštą lygį ir kelia aukštus reikalavimus sau pačiam.
Tęsiant grimo temą, smalsu, kaip pavyksta sukurti individualų kelių dešimčių spektaklio personažų grimą ir perukus? Kiek laiko tai užtrunka?
Kadangi tapau, kaip minėjau, sukuriu ir nupiešiu eskizus, o tada juos perduodu teatrui. Perukų gamyba trunka netgi kelis mėnesius – vienam pagaminti rankomis reikia 70–80 valandų. Prieš tai reikia pasidaryti piešinį, išmatuoti aktoriaus galvą, iš tiulio pasiūti pagrindą, kuris turi idealiai atitikti galvos formą, ir prie jo vąšeliu tamburuoti plaukus. Teatro grimuotojai turi mokėti tinkamai užfiksuoti peruką, sumaniai paslėpti natūralius plaukus. Stebiu, kaip sekasi, padedu, rodau. Dirbant su R. Wilsonu, grimas ir perukai naudojami per visas repeticijas! O prasidėjus repeticijoms scenoje, kartu su režisieriumi stebiu ir koreguoju. Kartais jis prašo akis padaryti išraiškingesnes, didesnes arba pataisyti peruko formą. Šio režisieriaus spektakliuose visada kuriamos veikėjų šukuosenos. Tai gali būti rankų darbo natūralių plaukų perukas arba iš paties aktoriaus plaukų suformuota personažo charakterį atitinkanti šukuosena. Grimui naudojamas mimų teatro, nebyliojo kino stilius: balti veidai, ryškios akys. Per visą repeticijų laikotarpį su savimi turiu priemonių dėtuvę, tad lipu į sceną ir šį tą nuvalau, pakoreguoju, kad kartu galėtume įvertinti, ar geriau, ar ta kryptimi einu. Šitie momentai primena darbą kino aikštelėje. Man tai patinka.
Ar kino patirtis padeda teatre?
Sakyčiau, padeda teatro ir kino grimo derinimas. Galiu adaptuoti kino techniką – makiažo priemones mažuose indeliuose ir žvilgčiojimą į kino kamerą, kai stebiu vaizdą iš arti: ar plaukai krenta tinkamai, ar veidas neblizga, ar nėra per daug blyšku ir pan. Kai vaizdo ar fotokameros filmuoja spektaklio scenas iš labai arti, neturi matytis tiulio kraštų, išlindusių plaukų. R. Wilsono reiklumas sutampa su mano noru darbą atlikti ypač gerai. Aktorius turi atrodyti nepakartojamai ir atsitraukus per kelis žingsnius, ir stebint iš pirmos, dešimtos ar paskutinės eilės. Žiūrovai to nusipelno. Šiam efektui naudojama speciali technika – nubalinti veidai ir išryškintos akys, perėjimai iš baltos spalvos į juodą arba iš baltos į tamsiai mėlyną, šešėliavimas, bronzantai ir skaistalai, siaurų lūpų efektas. Matydama rezultatą scenoje ir iš kėdžių pakilusius, nepaliaujamai plojančius žiūrovus, jaučiu begalinį pasitenkinimą.
Grimavimo procesas yra ilgas. Pavyzdžiui, ruošiantis spektakliui „Dorianas“, rodomam Nacionaliniame Kauno dramos teatre, jis trunka apie dvi valandas. Aktoriai turi apsišarvuoti kantrybe.
Su Wilsonu dirbantys aktoriai žino, kad grimas yra labai svarbus ir į grimo kambarį ateina likus dviem ar pusantros valandos prieš spektaklį. Jeigu vienas meistras ruošia du personažus, tai kažkuriam iš aktorių tenka atvykti ir trimis valandomis anksčiau. Wilsono kūryba yra unikali ir aktoriai nesipriešina – žavisi grimuotojo kėdėje įgautu įvaizdžiu ir netgi apgailestauja, kai viską tenka nusivalyti.
Po kiekvienos premjeros, nesvarbu, ar ji vyktų Italijoje, Graikijoje ar Ispanijoje, grimavimo techniką, perukus perleidžiate į vietos teatro grimuotojų rankas. Tai labai atsakinga užduotis, tiesa?
Man patinka dirbti komandoje ir dalintis žiniomis, kurti šį tą nauja. Sunku nebent tada, kai žmogus, su kuriuo dirbu, nėra talentingas arba, užuot mėgavęsis procesu, bodisi. Bet dažniausiai vyksta apsikeitimas. Diuseldorfe, kur įvyko „Doriano“ pirmoji premjera, turėjome tris Dorianus: Dainių Svoboną, Mantą Zemlecką ir Christianą Friedelį, kuris, skirtingai nei Kaune, vaidina vienas. „D’haus“ teatre susipažinau su Nacionalinio Kauno dramos teatro grimuotoja Monika Bertule ir išmokiau ją grimavimo technikos bei darbo su perukais per savaitę, nes į premjerą Lietuvoje atvykti negalėjau. Įprastai vyksta intensyvus darbas. Turiu pasiruošti grimo priemones, perukus. Pradedu dirbti 8 arba 9 val. ryte, baigiu vidurnaktį. Gal ir nepatikėsite, bet mėgstu šį etapą.
Visas pokalbis sukosi apie teatrą, bet norisi nepraleisti ir kitos jūsų aistros – kino. Kokius darbus išskirtumėte iš gausios kino grimo kolekcijos?
Paminėsiu naujausią, kino ekranuose rodytą režisieriaus Nikolai Arcelio filmą „Pažadėtoji žemė“ (2023) su aktoriumi Madsu Mikkelsenu. Puikus darbas. Filmuota nuostabioje Jutlandijos, Danijos gamtoje, Čekijos sostinėje Prahoje ir jos apylinkėse, nedidelė dalis scenų buvo filmuojama Vokietijoje. Filme labai daug istorinių šukuosenų, grimo, kostiumų. Susirinko šauni komanda, buvo daug darbo, prireikė netgi teatro grimo įgūdžių. Veido bruožų grožį atskleisti subtiliomis priemonėmis taip pat reikalinga didelė meistrystė. Kartais sužaidžia smulkios detalės: sušukuoti antakiai, paryškintos lūpos, keletas priklijuotų blakstienų. Net mažais potėpiais galima sukurti įspūdingą efektą, jeigu jį išryškins teisinga šviesa. O šviesa labai svarbi kine, – netinkamai apšviesta jauna moteris gali atrodyti kaip šimtametė. Tai atskiras menas. Teko grimuoti „Netflix“ serialo „Imperatorė“ aktorę Meliką Foroutan, kuri įkūnijo imperatoriaus motiną Sofiją. Išties malonūs šio proceso prisiminimai. Kine labai įsitraukę visi skyriai: siuvykla, kostiumų dizaineriai, grimuotojai. Žiūrovai net neįsivaizduoja, kiek žmonių dirba, kad sukurtų įspūdingą rezultatą ekrane.
Šį rugsėjį buvote pakviesta Nacionaliniame Kauno dramos teatre vesti grimo meistriškumo pamokas Lietuvos teatrų meistrams. Ar dažnai sulaukiate tokių prašymų?
Sulaukiu prašymų rengti grimavimo ar perukų gamybos pamokų, bet visada trūksta laiko. Su puikia meistre ir bičiule iš Oslo planuojame teminių mokymų kursą, skirtą grimo, šukuosenų ir perukų gamybai. Kaune vykusiuose kursuose demonstravau Wilsono spektaklių grimo techniką, tad meistrai buvo susidomėję ir daug klausinėjo.
Ar turite laiko sau, pomėgiams, ar visas jūsų laikas bėga teatro scenose ir filmavimo aikštelėse?
Dabar gyvenu kiek ramiau. Stengiuosi susidėlioti prioritetus: mėgstu tapyti, groti gitara ir dainuoti, patinka užsiimti sodininkyste, siūti drabužius, skaityti. Mokausi portugalų ir prancūzų kalbų. Kartais pykstu, kad para turi tik 24 valandas. Yra daug dalykų, kuriuos noriu išbandyti, ir vietų, kurias noriu aplankyti.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2024, Nr. 12).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau tekstų skaitykite čia.
