Trečiadienį Vaikų literatūros muziejuje Kaune apsilankiusi poetė Zita Gaižauskaitė mažiesiems teatralizuotai pristatė kelias kalėdinės tematikos knygas. Sunkią vaikystę išgyvenusi rašytoja atskleidė, kad kalbėti pradėjo tik sulaukusi 9-erių, o vos prašnekusi iškart ėmė rimuoti eiles.
Tapo našlaite
Raseinių rajone, Padargupių kaime augusi Zita Gaižauskaitė vaikams prasitarė, kad augo be tėvų – anksti tapo našlaite. Ją augino seneliai. Ji vėlai pradėjo kalbėti – sulaukusi 9-erių – bet prakalbusi iškart ėmė kurti eilėraščius, šį talentą netruko pastebėti mokytoja, padrąsino toliau kurti. Vėliau gero žodžio negailėjo jos mokykloje apsilankęs poetas Anzelmas Matutis bei Vilniuje aplankytas poetas Martynas Vainilaitis.
Per gyvenimą Z. Gaižauskaitė parašė apie 70 knygų, daugumą jų – vaikams. Artėjant žiemos šventėms poetė prisiminė, kaip pati švęsdavo Kalėdas.
„Labai kukliai švęsdavome vaikystėje, Kalėdų eglutė buvo puošiama tik gruodžio 23 d., dar menu tą stiprų spyglių kvapą. Ant žaliaskarės kabindavome savo rankomis pagamintus žaisliukus: obuoliukus, saldainių popierėlius. „Babytė“ iškepdavo skanių sausainukų su skylutėmis. Kaip to pasiilgstu! Eglutę patys pargabendavome, nes gyvenome šalia miško. Vaikams būdavo didelė šventė, nes eglutę uždėdavome ant rogių, kurias traukdavo arkliukas. Neturėjau mamos, tėtės, mane su pusbroliais, pussesere augino seneliai. Kai neturi tėvų – vaikystė nėra lengva…“, – kalbėjo Z. Gaižauskaitė.
Pusnys – iki pat stogo
Rašytojos veidas nušvinta prisiminus vaikystės žiemas. „O kiek sniego būdavo! Iš namų eidavome iškastais didžiausiais tuneliais, užsnigdavo ir namų langus, kartais beveik iki pat trobos stogo. Dabartiniai vaikai, veikiausiai, jau nebežino, kas yra didžiulės pusnys. Prieš daugiau kaip 60 metų jos laikydavosi iki balandžio mėnesio, žiemą ir šalčiai būdavo labai dideli. Į mokyklą vaikai keliaudavo su rogėmis“, – pasakojo Z. Gaižauskaitė.
Žiemos grožio įkvėpta, rašytoja sukūrė knygas „Kalėdų žvaigždelė“, „Kalėdų eglutė“, „Laiškas Kalėdų seneliui“, „Kalėdų senelio lauktuvės“.
„Kuriu tik džiaugsmingai, juk vaikystė turi būti graži, vaikai turi viskuo džiaugtis. Kalėdos – džiaugsmo šventė, tądien svarbiausia yra nuotaika, kurią patys ir kuriame: jei tu liūdnas, piktas tokios bus ir šventės. Stenkimės šventes nušviesti džiugiais prisiminimais“, – ragino rašytoja ir pridūrė, kad geriausia Kalėdų dovana – artimųjų susėdimas prie bendro stalo ir pabuvimas kartu.
Aplanko šimtus darželių, mokyklų, bibliotekų
Rašytoja Z. Gaižauskaitė itin daug keliauja, kas savaitę bent 2-3 kartus vyksta pas mažuosius savo skaitytojus, lanko darželius, mokyklas, bibliotekas, įvairias bendruomenes.
„Daug keliaudama matau, kad Lietuvos vaikai yra nuostabūs, labai šaunūs. Širdį sušildo, kai mane atvirai priima, apkabina, žiūri į akis, paglosto rankas, parašo padėkos laiškelius – vadinasi, kažką gero padariau“, – sakė pašnekovė ir ragino vaikus augti su knyga rankose.
Beje, ir ji pati daug skaito: domisi biografijomis, skaito literatūrą, kur pateikiami faktai.
Žinoti ne tik užsienio, bet ir lietuvių pasakas
Vaikų literatūros muziejuje (K. Donelaičio g. 13) vyks ir daugiau žiemos šventėms skirtų renginių: šį penktadienį kūrybinėse dirbtuvėse mažieji gamins popierines eglutes ir jas puoš karoliukais, saldainių popierėliais, karpiniais. Nuolat vyksta įvairios edukacijos, muziejaus darbuotojos su linksmaisiais lagaminais atvyksta į darželius sekti pasakų.
Muziejaus edukatorė Vilma Petrikienė kalėdiniu laikotarpiu vaikams rekomendavo perskaityti laiko patikrintą literatūrą: bent vieną Vytautės Žilinskaitės knygą, galbūt populiariąją „Kelionę į Tandadriką“, kurią ji rašė 17 metų. Muziejuje yra ir šioje pasakoje minimas kosminis laivas. Rekomenduojama skaityti Martyno Vainilaičio, Zitos Gaižauskaitės kūrybą, į rankas paimti Vytauto Petkevičiaus knygą „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“.
„Vaikų literatūros muziejus yra vienintelis toks Lietuvoje, skirtas mažųjų rašytojams. Šis pasakų namas jau daugiau kaip trisdešimt metų stovi Kaune. Stokholme žinome Astridos Lindgren, Tuvės Jansson muziejus, Kopenhagoje – Hanso Christiano Anderseno ir kt., o Lietuvoje turime Vaikų literatūros muziejų. (…) Lietuvoje vaikai atpažįsta užsienio pasakų veikėjus, o ar žino lietuviškus? Įdomus juk ne tik užsienyje kurtas Haris Poteris, bet ir mūsiškė Kakė Makė, galybė kitų lietuvių pasakų personažų“, – šypsodamasi kalbėjo Vaikų literatūros muziejaus edukatorė Vilma Petrikienė.
