Šešiolika metų pagrindinę Kauno Kalėdų eglę puošusi menininkė Jolanta Šmidtienė šiemet to nebedarys – viešųjų pirkimų konkursą laimėjo kitas projektas. Paklausta, kaip dėl to jaučiasi, menininkė neslėpė, kad „labai keistai“, nes su komanda jau buvo įpratę turėti savo kalėdinę rutiną.
Laimėjo kitas projektas
Nuo 2009-ųjų, išskyrus 2017 m., tai, kaip atrodys pagrindinė Kauno miesto Kalėdų eglė, buvo patikima menininkei J. Šmidtienei su komanda. Tačiau šiemet viešųjų pirkimų konkursą laimėjo kitas projektas.
Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Agnė Augonė „Delfi“ paaiškino, kad šiemet, kaip ir kasmet, buvo paskelbtas viešųjų pirkimų konkursas siekiant įsigyti eglutės puošimo idėjos ir jos įgyvendinimo paslaugas:
„Konkurse dalyvavo keturi tiekėjai. Projektai pagal konkurso taisykles buvo vertinami nežinant tiekėjo pavadinimo. Daugiausia balų surinkęs projektas laimėjo pirmą vietą. Tik įvertinus ir nustačius projekto laimėtoją, buvo identifikuoti tiekėjai. Tada ir paaiškėjo, kad šiais metais daugiausia balų surinkęs projektas – ne Jolantos Šmidtienės.“
Šiemet miestas nutarė, kad Kalėdų eglė bus gyvas medis. Paklausta apie idėjas ir kokią pasiūlė pati, J. Šmidtienė sakė, kad visos eglutės buvo gana panašios, o kalbėdama apie savąją svarstė, kad gal išėjo per santūri: „Aš eglę kurdavau labiau kaip objektą, kaip meno kūrinį. Šį kartą reikalavimas buvo klasikinė eglutė – papuošti gyvą medį. Aš daugiau akcentavau art deco elementus, kurie šiek tiek „kalbėtųsi“ su Prisikėlimo bažnyčios bokštu. Eglutė išėjo tokia grafinė, truputį lengvesnė, gana santūri, tad gal to kalėdinio džiaugsmo komisijai pasirodė per mažai.“
Kalėdinis laikotarpis bus kitoks
Paklausta, kaip jaučiasi dėl to, kad šiemet nebepuoš Kalėdų eglės, J. Šmidtienė juokdamasi patikslino, kad tikrai puoš, tik ne miesto, o savo, ir neslėpė, kad keliolika metų gražiausių švenčių laikotarpis buvo savaip ypatingas, o dabar kažko trūks:
„Šiemet jaučiuosi labai keistai, bet tikrai neverkiu. Tiek daug metų man tas kalėdinis laikotarpis būdavo labai darbingas ir atsakingas. Ir aš tarsi jausdavausi nešanti tą atsakomybę už suteikiamą džiaugsmą. Ir dar turėjau stebinti. Tai šiemet tas jausmas – lyg kažko trūksta, lyg ir gerai, nes pati galėsiu džiaugtis Kalėdomis, nereikės pergyventi, šviečia ten kas ar nešviečia (juokiasi).
Daugiau šia tema
Man tai man, žinote, aš vis tiek turiu savo kūrybines veiklas, bet kuriuo atveju pasidarysime gražias dekoracijas. Bet mano kolektyvas to laikotarpio irgi labai laukdavo, iš anksto žinodavo, kad pasiims neapmokamų atostogų ir eis „daryti“ Kalėdų. Mūsų susirinkdavo apie 20 žmonių ir būdavo tokia kalėdinė rutina. Dabar jie sako: „Tai kaip mes čia nedirbsime, nedarysime to stebuklo?..“ Tai yra tokia nostalgija, bet viskam ateina savas laikas ir šiemet to laiko mes jau neturėsime.“
Pasiteiravus, ar kitąmet planuoja teikti savo pasiūlymą, pašnekovė sakė, kad priklausys, ko reikės miestui, kokios bus sąlygos ir reikalavimai: „Nes aš negaliu konkuruoti su didžiaisiais puošėjais, kurie iš to gyvena visą laiką, puošia visoje Lietuvoje, turi prekybininkus, gamybines bazes ir pan. Mano kūryba yra rankų darbo, o biznio planai yra daug stipresni už mano kūrybinius.“
J. Šmidtienės kurtos Kalėdų eglės
Idėjos sugula į eskizus
Per keliolika metų, kai puošė pagrindinę Kauno Kalėdų eglę, J. Šmidtienė kauniečius ir miesto svečius stebino įvairiais sprendimais. Paklausta, iš kur tos idėjos, kas įkvėpdavo vienokiam ar kitokiam sumanymui, menininkė sakė: „Iš tikrųjų aš tų idėjų turiu be galo daug. Viskas atsiremia į išpildymą. Kokie grožiai, kokie stebuklai galėtų būti, pas mane eskizų prisipiešta be proto. Pasirenku tą, kuris mane tais metais labiausiai sudirgina – ar tai debesys, ar tai angelas, ar tai kokia šventė.
Ir tada pradedu daryti eksperimentus kaip tekstilininkė, kaip menininkė, na, teisybę pasakius, išradinėju dviratį, nes ta medžiaga turi būti lengva, skleisti šviesą, nesubliūkšti, jos turi nenupūsti vėjas ir pan. Tai yra labai fainas kūrybinis draivas, nes tu tai savo kūrybos išraiškai ieškai technologijos. Ir, kai tos didelės puošmenos, kurias mes darome savo rankomis, pradeda dėtis į bendrą paveikslą, to jausmo nemoku net nusakyti, turbūt žiūrovas jo tokio, kokį jaučia kūrėjas, ir nejaučia.
Man smagiausia dalis visada yra ta kūrybinė, procesinė, o rezultatas, žinote, vieniems patinka, kitiems nepatinka, tu tada jau bėgioji aplink tą daiktą ir žiūri, kad tik kas nors nenukristų, kad tik kaip reikia stovėtų, šviestų ir pan. Kaip aš sakau, man pačios Kalėdos nelabai būna šventė, nes aš iš esmės dirbu. Bet ta kūrybinė laisvė būdavo labai faina ir aš turbūt esu palaiminta, nes tiek metų turėjau galimybę kaifuoti nuo to, kad galiu kurti ką nors naujo ir stebinti. Tikrai buvo fainas laikas ir jau buvo labai įprasta.“
Vertina profesionalų kritiką
Natūralu, kad visada visiems viskas patikti negali. Miestų Kalėdų eglutės irgi kasmet susilaukia vertinimų. Kai giria – visiems malonu. Pasiteiravus, o kaip reaguoja į neigiamus komentarus, kritiką, J. Šmidtienė teigė, kad dėl to, jog kažkam nepatinka tavo kūryba, nėra ko įsižeisti, ir pridūrė, kad visada stengiasi daryti taip, jog patiktų.
„Iš tikrųjų labai reaguoju į profesionalų kritiką. Pavyzdžiui, mano dėstytojai, kuriuos labai gerbiu, skulptoriai, architektai, jeigu jie ateina ir pasako ką nors konkrečiai ar dėl proporcijos, ar dėl ko kito, į ką atkreipti dėmesį, aš kitais metais jau stengiuosi nedaryti tos klaidos arba netgi su jais pasitarti. Nes aš pati nesu architektė, o architektas labai gražiai gali matyti, kaip objektas „žaidžia“ su architektūra, kaip atkartoja architektūrinį momentą ir pan. Būna kartais tų draugiškų patarimų ir netgi faina, kad žmogus ateina ir pasako, ir pasidžiaugia, ir tuo labiau pasako, ką galima padaryti geriau.
O su eglute Kaune taip ir buvo, kad, kai mes pradėjome tą eglučių dekadą, iš esmės ji tapo ne mano vienos. Ji, ko gero, yra net pačių kauniečių, nes jie netgi ateidavo pas mane prisidėti prie to darbo. Ir jausdavosi, kad ne kažkas nupirko ir pastatė jiems tą eglutę, o mes patys ją darėme. O ta Jolanta – tai jau jų menininkė, kuri kartu su jais ir daro. Tai buvo fenomenas Kaune, dalis kauniečių tuo džiaugėsi ir, aišku, natūralu, kad kažkam to trūks. Bet šventės yra toks dalykas: daug lempučių, daug šviesų, daug gražių idėjų, o su laiku viskas kinta.“
