Atėjus pensijai daugelis žmonių susiduria su klausimu, kaip toliau išnaudoti savo gyvenimo patirtį ir jaustis reikalingiems. Šį klausimą dažnai girdėjo ir „Senjorų pasaulio“ įkūrėja Vida Greičiuvienė, o iš to visai neseniai gimė graži iniciatyva – senjorus įtraukianti į savanorystę. „Kiek daug spalvų tai suteikė gyvenimams, o ir dovanojo daug gražių istorijų“, – šypsosi ji.
Idėja gimė netikėtai
Nors savanorystę daugelis sieja su savęs ieškančiu jaunimu, šių dienų realybė atskleidžia kiek kitokias tendencijas – į savanorystę vis dažniau leidžiasi vyresnio amžiaus žmonės. Pasak V. Greičiuvienės, savanorystė senjorams suteikia ne tik galimybę padėti kitiems, bet ir prasmės jausmą, padeda kovoti su vienišumo jausmu.
„Kiekvienam žmogui gyvenime svarbu jaustis reikalingam. Neretai išėjus į pensiją kasdienybėje atsiranda tuštuma – kyla klausimas, ką dabar daryti, kaip įprasminti savo laiką ir išnaudoti sukauptą gyvenimo patirtį. Savanorystė tampa puikia galimybe paįvairinti gyvenimą naujomis spalvomis. Ji ne tik leidžia padėti kitiems, bet ir suteikia prasmės, nes jaučiamės reikalingi, galintys dalytis savo žiniomis ir prisidėti prie bendruomenės“, – sako Vida Greičiuvienė.
Kaip pasakoja V. Greičiuvienė, pirmieji žingsniai link senjorų savanorystės skatinimo iniciatyvos buvo žengti prieš kelerius metus. „Senjorų pasaulio“ komanda jau ilgą laiką į savo veiklą įtraukdavo savanorius senjorus, kurie padėjo organizuoti renginius, rūpinosi komunikacija, marketingu ir įvairiais kitais klausimais.
„Vienu metu pastebėjome, kad norinčių savanoriauti buvo daugiau, nei turėjome veiklų. Būdavo, ateina pas mane moterys ir klausia: „Vida, ką mes galime daryti? Kur galime prisidėti?“ O aš ir suku galvą, ką pasiūlyti“, – prisimena ji.
Supratusi, kad negali visų norinčių „priglausti“ savo organizacijoje, Vida ir jos komanda pradėjo ieškoti kitų organizacijų, prie kurių veiklos galėtų prisidėti senjorai. Galimybių ėmė rastis viena po kitos – kai kurie senjorai pradėjo savanoriauti „Sidabrinėje linijoje“, kiti teikia pagalbą globos įstaigoje „Senevita“, dar kiti – dramos teatre.
„Šiuo metu tariamės ir su ansambliu „Lietuva“, kuris kviečia mūsų senjorus prisijungti prie vaikams skirto spektaklio „Pelėda Drulija“. Čia senjorai pasitiks vaikus ir palydės juos į salę. Džiugu, nes tai ne tik pagalba, bet ir bendravimas tarp kartų, kuris yra labai svarbus. Nemaža dalis senjorų turi anūkus, kurie gyvena užsienyje, tad kai kuriems to bendravimo su mažaisiais stinga“, – sako „Senjorų pasaulio“ įkūrėja.
Tiesa, šypsosi pašnekovė, senjorų savanorystė neapsiriboja tik organizacijomis – kai kurie vyresnieji teikia pagalbą net ir savo kaimynams. „Turime vieną močiutę, gyvenančią Vilniaus senamiestyje, kuri dažnai vedžioja kaimynų šuniukus. Ji nejaučia, kad tai būtų savanorystė, ir tik sako: „Aš jiems tik padedu, man tai smagu.“ Tai puikiai parodo, kad vyresnio amžiaus žmonės, nors ir prisideda prie bendruomenės, dažnai nelaiko savo pagalbos savanoryste“, – sako pašnekovė.
Dėl savanorystės – į išankstinę pensiją
Nors senjorų įsitraukimas į savanorystę Lietuvoje auga, šis vis dar nėra toks didelis, kaip kai kuriose užsienio šalyse. Pasak V. Greičiuvienės, taip gali būti todėl, kad nemaža dalis senjorų apskritai nežino apie tokią galimybę ir neturi aiškios informacijos, kaip tai daryti.
„Žinome, kad daug žmonių nori savanoriauti, bet ne visi žino, nuo ko pradėti. Mūsų tikslas – suteikti jiems pagalbą ir rasti vietą, kur jie jaustų pilnatvę, galėtų būti naudingi savo gyvenimiška patirtimi. Pensinis amžius – puikus metas užsiimti prasminga veikla“, – sako Vida ir priduria, kad tuo įsitikinti netrunka matant sėkmingus pavyzdžius. O jų tikrai nestinga!
„Turime net tokių pavyzdžių, kai žmonės dėl savanorystės išeina net į išankstinę pensiją. Viena mūsų ypatinga senjorė, kuri po ilgų darbo metų banke, išėjo į pensiją, pasakojo, kad išėjusi iš darbo sulaukė kolegės klausimo: „Tai ką tu dabar veiksi?“. Tuomet ji atsakė: „Eisiu savanoriauti.“ Ji seniai svajojo apie savanorystę, tai buvo vienas iš jos tikslų. Ir ką manote – dabar ji yra prisijungusi prie mūsų komandos, savanoriauja, padeda su apskaita, atsako į skambučius ir aktyviai dalyvauja įvairiose veiklose, prisideda prie bendruomenės gyvenimo. Tokios istorijos išies labai įkvepia“, – šypsosi V. Greičiuvienė.
Svarbu, kad veikla būtų ne tik prasminga
Prie visuomeninio gyvenimo prisidėti norintys senjorai ieško ne tik prasmingos, bet ir asmeninius interesus atspindinčios veiklos. V. Greičiuvienė pastebi, kad dėl šios priežasties, jie neretai susiduria su sunkumu – rasti savanorius priimančią organizaciją, kuri „atlieptų“ senjoro gyvenimišką patirtį.
„Susidomėjimas savanoryste išties yra nemažas, tačiau savanorystė savanorystei nėra lygu. Tai puikiai iliustruoja viena situacija: vieno susitikimo Klaipėdoje metu pasakojau moterims, kaip Vilniuje senjorai savanoriauja senelių globos namuose. Pamačiau, kaip jų akys nušvito, nemaža dalis norėjo prisidėti prie tokios savanorystės, tačiau viena moteris netikėtai pasakė: „Aš dešimt metų slaugiau savo mamą, nenoriu to daugiau daryti.“
Girdėdama panašias istorijas, V. Greičiuvienė pradėjo ieškoti skirtingų organizacijų, prie kurių veiklos galėtų savanoriškai prisidėti senjorai. „Matome, kokie skirtingi mūsų senjorų interesai – vieni nori darbuotis teatre, kiti padėti vaikams, rūpintis gyvūnais ar tiesiog bendrauti su žmonėmis. Svarbiausia – leisti jiems pasirinkti, kaip ir kur prisidėti. Dėl šios priežasties užsibrėžėme tikslą – surinkti dešimt organizacijų, į kurias galėtume pakviesti savanoriauti senjorus Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. Kviečiame visus prisidėti“, – ragina „Senjorų pasaulio“ įkūrėja.
Savanoriauti norinčius senjorus ir juos priimti galinčias organizacijas V. Greičiuvienė ragina kreiptis elektroniniu paštu: [email protected]
Aktuali informacija pateikiama čia.
