„Man plaukai šiaušiasi, kai pagalvoju, kas tavęs laukia“, – šitaip urologais tapti nusprendusius sūnų ir anūką bandė perspėti gydytojas urologas Jonas Mickevičius. Kauno klinikose 51 metus pradirbęs, Urologijos skyriui daugybę metų vadovavęs medikas buvo kokybinio urologijos perversmo iniciatorius, stipriai prisidėjęs prie reikšmingų technologinių pokyčių. 85-ąjį jubiliejų švenčiantis gydytojas toliau stebi urologijos tendencijas ir naujienas, o apie mediciną dažnai diskutuoja su sūnumi ir anūku, nutarusiais sekti jo pėdomis ir pratęsti šeimos urologų dinastiją.
Gydytojo sūnus Ramūnas Mickevičius, patyręs urologas ir medicinos mokslų daktaras, pabrėžia, jog tėčio dėka po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pavyko urologiją Lietuvoje kilstelėti į aukštesnį lygį.
„Mano tėtis tais laikais buvo retas žmogus, gerai mokėjęs anglų kalbą. Tai buvo raktas į pažintis užsienyje, o išvykų, stažuočių, komandiruočių metu jis perimdavo naujas technologijas, parsiveždavo įvairių instrumentų ir įgydavo žinių, kurias pritaikydavo grįžęs namo. Jis įdiegė daug naujų operacijų mūsų skyriuje – endourologines šlapimo pūslės, prostatos operacijas, cystektomijas, radikalias prostatektomijas ir kitas“, – vardija R. Mickevičius.
Konkretaus stimulo, pastūmėjusio tapti mediku, J. Mickevičius negali įvardinti. „Mane žavėjo humanitariniai ir gamtos mokslai, o matematika netraukė, tad žinojau, jog inžinieriumi tikrai nebūsiu“, – pasakoja gydytojas, Kauno medicinos institutą baigęs 1962-aisiais.
Būsimam medikui tuo metu dėstė prieškarinių laikų žvaigždės – tokie profesoriai kaip Vladas Lašas, Tadas Ivanauskas, Pranas Mažylis, Zigmas Januškevičius, Juozas Kupčinskas. „Tai buvo impozantiški, aukštos inteligencijos ir kultūros žmonės, kuriems buvo sunku prisitaikyti prie tarybinių normų. Mums, jauniems studentams, jie darė didelį įspūdį“, – prisimena medikas.
Urologija anuomet ir šiandien: medikų krūviai buvo mažesni
Urologijos specialybę J. Mickevičius pasirinko atsitiktinai: kai 1967-aisiais pradėjo dirbti Kauno klinikose, iš pradžių planavo imtis pilvo chirurgijos, tačiau laisvo etato šiai vietai tuo metu nebuvo. „Man pasiūlė padirbėti Urologijos skyriuje mėnesį, kol atsilaisvins laukiama vieta. Pradėjus dirbti, urologija patraukė savo konkretumu, galimybėmis tiksliau diagnozuoti ligą“, – pasakoja gydytojas.
Nors urologija ir tarybiniais laikais pasižymėjo didesniu konkretumu diagnostikoje, pasak J. Mickevičiaus, lyginant tuometes galimybes su šiandieninėmis, anuomet diagnostika vis tiek buvo skurdi technologinių priemonių atžvilgiu, dažnai tekdavo pasikliauti medicininiu mąstymu.
Mediko krūviai taip pat buvo mažesni nei šiandien: „Šiandien urologo darbas labai intensyvus: kadangi diagnostika ir medicinos technologijos stipriai pažengusios į priekį, ligos diagnozuojamos greičiau, o stacionare ligonių gulėjimo laikas sutrumpėjo. Šiandien urologas per dieną atlieka tris, keturias operacijas, kai mano laikais atlikdavo tik vieną.“
Urologų dinastijos pradžia: savaitgaliniai ligonių lankymai
J. Mickevičiaus pamena, kaip beveik kiekvieną savaitgalį keliaudavo aplankyti savo ligonių, gydomų skyriuje, o kartu dažnai vesdavosi ir sūnų Ramūną. „Jis dažnai matydavo ligonius ir galbūt tai padarė įtaką jo pasirinkimui, tačiau, kai sužinojau, jog sūnus nutarė tapti urologu, perspėjau, jog darbas bus įtemptas ir sunkus. Pamenu, juokaudamas sakiau, jog plaukai šiaušiasi pagalvojus, kas tavęs laukia. Darbas su sergančiuoju yra nelengvas darbas, o ir bendravimo santykiai labai specifiniai“, – pasakoja J. Mickevičius.
Gydytojo sūnus Ramūnas papildo tėtį pridurdamas, jog įtakos specialybės pasirinkimui jis nedarė, tačiau giliai širdyje visad troško, kad sūnus sektų jo pėdomis.
„Visa mano vaikystė buvo susijusi su medicina. Abu tėvai – gydytojai, jie daug dirbo, tad užaugau toje aplinkoje. Lygiai tas pats nutiko ir mano sūnums. Vyresnėlis pasirinko žmonos specialybę ir tapo odontologu, o jaunėlis Lukas pasekė mano pavyzdžiu. Su žmona dažnai pasikalbame apie tai, kad mes, kaip tėvai, atlikome prastą orientavimo darbą ir nesugebėjome savo vaikams parodyti, jog pasaulyje egzistuoja ir kitos, ne tik mediko specialybės“, – juokiasi R. Mickevičius.
J. Mickevičius priduria, jog anūkas Lukas, paklaustas, kodėl pratęsė urologų dinastiją, dažniausiai atkerta: „O ką dar galėjau daryti, ką dar galėjau rinktis, kai šeimoje nuolat vykdavo pokalbiai apie mediciną?“
Aktyvus medikų laisvalaikis ir Rotary klubas
Vienintelė Luko žmona Inga medikų šeimoje nėra gydytoja. „Ji – mūsų šeimos atgaiva, – priduria L. Mickevičius. – Jeigu ir žmona būtų medikė, neįsivaizduoju, kaip reikėtų suderinti visus budėjimus, vaikų priežiūrą, laisvalaikį. Dabar laisvalaikiu daug sportuojame – nuo vaikystės užsiimu kovos menais, žmona žaidžia tenisą. Taip pat mėgstame išvykas motociklais, stengiamės laisvu laiku ištrūkti iš namų, kažką pamatyti.“
Luko tėtis Ramūnas priduria, jog su žmona laisvo laiko jie turi nedaug: „Žiemą slidinėjame, vasarą keliaujame, važinėjame dviračiais ir motociklais, plaukiojame valtimis, nuo 1997-ųjų ketvirtadieniais šokame pramoginius šokius. Laisvu metu mėgaujamės anūkais. Tad neturime laisvo laiko – kai nedirbame, nuolat kažką veikiame.“
Tuo tarpu vyriausias urologų dinastijos atstovas J. Mickevičius seniau žvejodavo ir žaisdavo krepšinį, o šiandien aktyviai seka „Žalgirio“ rungtynes, kartais nueina pažiūrėti jų gyvai į areną. Vasaras vyras leidžia sode, mėgsta skaityti – mediką traukia biografinės, istorinės knygos.
J. Mickevičius nuo seno paniręs ir į Kauno Rotary klubo veiklą. Inteligentijos elitą vienijančio klubo dėka pavyko aprūpinti KMU Urologijos kliniką brangia aparatūra, išsiųsti stažuotis į užsienį įvairių profilių gabius studentus. Mediko gyvenime Rotary klubas atsirado 1992-aisiais, kai jis stažavosi Švedijoje.
„Mano mentorius, Urologijos skyriaus vedėjas, kuris buvo vietinio Rotary klubo narys, pakvietė nuvažiuoti į jų Rotary klubo posėdį, nors tuomet apie šį klubą nieko nežinojau. Grįžęs į Lietuvą, pradėjau daugiau domėtis, o vėliau prisijungiau prie besikuriančio Kauno Rotary klubo, kuris 1994-aisiais tapo oficialiai pripažintu tarptautinio klubo nariu“, – sako J. Mickevičius.
Diskusijos apie urologiją nesibaigia ir po darbo valandų
Nors J. Mickevičius mediku jau nebedirba, urologijos naujienas jis ir toliau aktyviai seka, mėgsta šia tema padiskutuoti su sūnumi ir anūku.
„Seniau dažnai aptardavome konkrečius pacientus, būdavo, kad nuomonės dėl gydymo taktikų išsiskirdavo. Pasitarę dažniausiai vis tiek prieidavome prie bendros nuomonės, tad dėl vieno ligonio būklės tardavosi net trijų kartų gydytojai. Pasitariame ir dabar, nors jau nebedirbu. Šiandieninė medicina pažengusi gan toli, o mano sūnus ir anūkas gali padaryti daug daugiau nei aš galėjau savo laiku, kadangi atsirado naujos technologijos. Pavyzdžiui, kai buvo pradėtos inkstų transplantacijos, man jau buvo per 60 metų. Šių operacijų pirmas ėmėsi mano sūnus, šiandien jas atlieka ir anūkas Lukas“, – pasakoja J. Mickevičius.
Pasak L. Mickevičiaus, mediko įvaizdis šiandien kinta ne į gerąją pusę: „Pamenu senelio pasakojimus apie anų laikų gydytojus ir žmonių požiūrį į juos. Šiandien dažnai tenka susidurti su išankstiniu neigiamu nusistatymu – kartais žmonėms atrodo, kad gydytojas yra nesuinteresuotas jiems padėti“.
„Nieko nėra geriau, nei galimybė pasitarti su tėčiu – net geriausias kolega nesuteiks tiek žinių, atsidavimo, meilės, neįkvėps tiek profesinės ugnies, kiek tą padaryti gali tėtis, – priduria R. Mickevičius. – Diskusijų metu, be abejo, jaučiame kartų skirtumus – urologija nuo tų laikų, kai pradėjau dirbti, labai suintensyvėjo. Nors stengiuosi po darbo apie urologiją negalvoti, tačiau nepavyksta – kasdien sulaukiu pacientų skambučių, tad atsiriboti tiesiog negaliu.“
Visi trys pašnekovai pabrėžia, jog jų profesinę ugnį kursto, beatodairiškai palaiko ir Mickevičių šeimos moterys, kurių didžioji dauguma – taip pat medikės. Mickevičiai neatmeta galimybės, jog urologų dinastija ties Luku nepasibaigs – auga trys J. Mickevičiaus proanūkiai ir viena proanūkė, tad laikas parodys, kokį profesinį kelią pasirinks ketvirtoji šeimos karta.
