Lietuvių rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933) domėjosi Egiptu, minėjo jį savo kūryboje ir bendravo su profesionaliosios egiptologijos pradininke Lietuvoje Marija Rudzinskaite-Arcimavičiene. Žinomo lietuvių rašytojo bute iki šiol išliko žalvarinis padėkliukas su Gizos piramidėmis, manoma, kad tai gali būti garsiosios tarpukario egiptologės dovana.
Daugiau sužinoti apie Vaižgantą ir Egiptą šeštadienį pakvietė J. Tumo-Vaižganto bute-muziejuje vykusi paskaita, kurią skaitė muziejaus edukatorius, literatūrologas Remigijus Jakulevičius ir egiptologė, senovės Egipto studijos „Dendera“ įkūrėja Sandra Veprauskienė. Ji susirinkusiuosius pavaišino mėlynojo lotoso arbata, mat būtent mėlynasis lotosas senovės Egipto civilizacijoje buvo vienas gerbiamiausių augalų.
Bendravo su žymia egiptologe
Aleksoto g. 10-4 esančiame bute Juozas Tumas-Vaižgantas gyveno 1920-1933 m. Čia parašė žymiausius savo kūrinius: apysaką „Dėdės ir dėdienės“, apsakymą „Nebylys“, „Pragiedrulių“ II dalį. Beje, Egipto kultūros pėdsakų galima rasti ir „Pragiedruliuose“.
„Vaižgantas – Lietuvos šviesulys, tikėjęs, kad kiekviename žmoguje slypi šviesos ir gerumo grūdas. Jis visur suspėdavo, buvo absoliuti kultūrinio gyvenimo siela. Šiandieniniais terminais kalbant, jį būtų galima vadinti nuomonės formuotoju“, – sakė egiptologė S. Veprauskienė.
Lietuvių rašytojas, dvasininkas J. Tumas-Vaižgantas bendravo su žymia Lietuvos egiptologe Marija Rudzinskaite-Arcimavičiene, jie abu dėstė paskaitas Lietuvos universitete: Vaižgantas – lietuvių literatūros istoriją, o Marija – senovės Egipto istoriją ir hieroglifų raštą. Gali būti, kad universiteto kolegė yra lanksiusis šiame bute.
Iki šių dienų išlikusiame Marijos laiške Vaižgantui, kuris galėjo būti parašytas 1921 m. pab. – 1922 m. pr., į akis krenta egiptietiški hieroglifai, kuriais ji kreipiasi į Vaižgantą: „Puikusis pone/valdove, šlovinamas dievų“. Pasak egiptologės S. Veprauskienės, tai netikėta, mat kiti amžininkai į jį laiškuose kreipdavosi žymiai kukliau: „brangiausias prieteli“, „maloningiausias tautieti“, „gerbiamas pone“ ir pan.
Laiške Marija guodėsi, kad nemoka gimtosios kalbos ir nežino, ką daryti, su jos iš originalų kalbos į lenkų k. išverstu senovės egiptiečių literatūriniu šedevru – apsakymu „Sinuhetas“. Deja, neturima duomenų, ką Vaižgantas jai atrašęs.
Turėjo egiptietiškų daiktų
Vaižgantas 1932 m. iš Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės dovanų gavo knygutę „Egipto hieroglifai“ su dedikacija: „Labai, labai senam pažįstamui, gerbiamajam „Pragiedrulių“ autoriui Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui, garbės kanauninkui, daktarui Tumui-Vaižgantui nuo autorės“.
Muziejuje iki šių dienų išliko žalvarinis padėkliukas, puoštas egiptietiškais simboliais: Gizos piramidėmis, tiesa, ne trijomis, kaip turėtų būti, o dvejomis. Centre – didysis Gizos sfinksas, kairėje pusėje – tekanti saulė su spinduliais, šonuose – du saulės diskai. Tai su Saulės kultu susijęs vizualinis apipavidalinimas.
„Senovės Egipte Saulės kultas buvo ypatingos svarbos, tai pagrindinė ašis, aplink kurią sukosi egiptiečių kasdienis gyvenimas, papročiai, politika, ideologija, mokslas, menas. Noriu tikėti, kad padėkliuką jam padovanojo Marija“, – teigė egiptologė S. Veprauskienė.
Ji pažymėjo, kad senovės egiptiečių tekstai – ištisi himnai, garbinantys saulę, kaip gyvybės, gėrio ir visatos balanso kūrėją. To atgarsių galima lengvai rasti ir kitų kultūrų raštijoje. Nemažai saulės simbolikos galima aptikti ir Vaižganto kūryboje.
„Daugelis jo didvyrių, herojų, veikėjų myli saulę. Įdomu, kad dar būdamas vaiku Vaižgantas mėgo nakvoti obely ir tenai pasitikti patekančią saulę, paskui basomis kojomis prabėgti per rytinę rasą ir visomis juslėmis bandyti išjausti saulės pabudintą gamtą“, –pasakojo S. Veprauskienė.
Domėjosi Egiptu, budizmu, teosofija
J. Tumo-Vaižganto buto-muziejaus edukatorius Remigijus Jakulevičius atkreipė dėmesį, kad Vaižgantas buvo atviras įvairioms kultūroms, aplankė nemažai šalių, tarp jų Ameriką, Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Švediją, Latviją ir kt. Jis rašė ir studentams auditorijoje sakė, kad jo pasaulėvaizdis yra dualistinis. Lietuvių literatūros paskaitose jis kalbėjo apie Vilhelmo Storostos-Vydūno kūrybą ir pasaulėžiūrą, studentus supažindino su budizmu, baltų tikėjimu, gilinosi į Jelenos Blavatskajos teosofijos raštus. Nenuostabu, kad ir Vaižganto slapyvardis yra pasiskolintas iš senojo baltų tikėjimo – tai linų ir kanapių dievas.
J. Tumas-Vaižgantas studentams ne tik dėstė apie Vydūno kūrybą, pasaulėžiūrą, bet ir savo bute suorganizavo ir atšventė Vydūno 60-metį. Vegetariškus skanėstus Vydūnui parūpino Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.
Būdamas maždaug 40-ties, knygoje būsimiems kunigams jis rašė: „Rimtumas – tikras brolis autoriteto, lygiagrečiai seka tavo mokslu ir aukštesne tavo išmintimi. Juo jau būsi pilnesnis, juo labiau darysiesi paslapčių pilnas, kaip Aigipto kunigas ir burtininkas, kurio valios klauso galybės ir net gamtos gaivalai“, – Vaižgantą citato muziejaus edukatorius.
„Egipte, deja, nesu buvęs, ir betarpiškų jo senovės davinių nesu pajutęs. Tai didelis man trūkumas, o pasitaisyti jau nėr laiko (tuomet jam buvo 60 m., o mirė sulaukęs 64 m.). Neilgai betrukusč gal ir pats susitiksiu faraonus ir nuplėšiu nuo jų smakrų prilipdytas keturkampas barzdeles. Vis dėlto, Cheopso piramidė – kaip koks kurmrausis, sulyginus su tuo, ką gamtos titanai susikrovę“, – rašė Vaižgantas.
Edukatorius pateikė dar vieną ištrauką su Egipto simbolika.
„Ir piliakalniai virto tėvynės sargais, ir pasidarė Lietuvos piliakalnis toks pat paslaptingas, kaip sfinksas Egipto. Ar jis žiūri tolyn, ar į vidurį savo, ar galvoja, ir ką jis ketina, tu atspėk. Jei atspėsi, daug daug sužinosi, tiek daug, kiek aš kad žinojau“, – rašė J. Tumas-Vaižgantas.
„Saulelės“, „deimančiukai“ ir „pragiedruliukai“
Muziejaus edukatorius R. Jakulevičius pažymėjo, kad Vaižgantas tikėjo, jog saulė ir žemė yra gyvos dvasinės būtybės.
„Jis sakė, kad kiekviena gėlelė kalba savo maldą, kaip žmogus. Jis rašė, kad Lietuva yra Dievo sukurta puokštė“, – vaizdingai kalbėjo edukatorius.
„Vaižgantas sakydavo: meilė yra didžiausia galia. Ne tik šio, bet ir to pasaulio, iš kurio esame atėję“, – prisiminė edukatorius. Anot jo, Vaižganto pasaulis buvo pilnas šviesos, gėrio, meilės, optimizmo, stiprybės, amžinųjų vertybių. Dažnai Vaižgantas sakydavo: „Ieškojau laimės kitiems, ir pats tapau laimingas.“
„Vaižgantas kiekviename žmoguje ieškojo „deimančiukų“, Kūrėjo. Tad ir jūs, mano safyrai, topazai, deimančiukai, saulelės ir pragiedruliukai – eikite į pasaulį ir švieskite!“, – lietuvių klasiko įkvėptas giedrai atsisveikino J. Tumo-Vaižganto muziejaus edukatorius R. Jakulevičius.
