Šį tekstą skiriu amžių lūžiui, tam nepaprastam atsitiktinumui, kai laikas ir erdvė susipynė į neaiškų, tačiau neįtikėtiną vienį. Skiriu laikui, kurį galėjome išplėsti tik mes, regėdami niekada nesibaigiančią dieną, ir visiems, kurie sutiko Virgio Rusecko tapybą, skiriu norintiems būti prie meno ir parodose skaičiuoti, kiek tapyba gali išmušti langų į dangų…
Žingsniai aidi apleistoje Kurpių gatvelėje, nusklendžia kažin kur eterin per bestogius Kauno namus, jų langų kiaurymes ir susigeria į sutrūnijusio tinko pliušu išklotas bromas, greta kulnais įsmigdami į puoselėjamo darželio žemę. Praveriu dirbtuvių duris. Įleidžiu patalpon senamiesčio kvapą – sodrų, tirštą it apleistos bibliotekos dulkės, šiek tiek rūgštų nuo amžinai drėgnų grindų ir sumišusį su pelėsiais, tarytum kas būtų suplakęs lietaus nusiūtus vakarus su senomis istorijomis. Tas kvapas…
Stebiu Virgio kūrybą nuo 1997-ųjų. Pamenu tas profesionaliai sukaltas parodas. Mačiau jo pavienius kūrinius kavinių interjeruose, juose – tą pačią trimis ketvirčiais pasukto daikto idėją, perkeliamą iš drobės į drobę, sekiau kūrybinius menininko periodus ir darbų motyvus tolydžio išnyrančius ir išslystančius iš paveikslų rėmų.
Apžvelkime kūrinių temas tarsi potėpius. Po storais jų sluoksniais paslėptos patirtys kartais atsiveria švelniai, o kartais aštriai rėžia akį. Galbūt suprasime, kas pačiam dailininkui šie potėpiai – gyvenimo atspindžiai ar tiesiog kūrybinis procesas, kai svarbiausia – ne rezultatas, o kelias, kuriuo einama, tai pasiklystant, tai vėl save atrandant.
Atminties monotonija
Matau mudu su Virgiu, sėdinčius, geriančius kavą iš termosinių puodelių. Mano rankos neramiai slenka pradėtų, nebaigtų ir iš parodų sugrįžusių paveikslų stirtomis. Tyrinėju dažų markes, aplinką, tarsi ieškočiau to vienintelio artefakto, kuris atvertų naują pasaulį, – kažką nepažinto, galėsiančio tapti stilistine ašimi arba bent jau būsimos parodos atspirties tašku.
Dirbtuvėse laikas sustingęs iki tobulumo, lyg rūkas senamiesčio gatvėse, kai naktis jau beveik atplyšta nuo fasadų, bet dar laikosi už savo tamsaus eskizo kontūrų. Ore – dažų tvaikas, svaiginantis kaip girtuoklio rytas: žinai, kad galėsi neskubriai įkalti, eliksyras nugurgždės teptuko šeriais gerklėje ir kiekvienas naujas potėpis nuves link to, kas dar neįvardyta, bet neišvengiamai laukia, kol bus atrasta. Taip, man labai patinka menininkų dirbtuvių kvapas.
Rašau tarsi žiūrėčiau į Virgio molbertą, ant kurio kadais šokinėjo pavydi papūga: stebėjo kiekvieną svečią, kapojo durų staktą, persekiojo viešnias ir kakojo visur, išskyrus paletę. Tai įsitaisę dirbtuvės kampuose ant kėdžių, ant lovos ar krėslų, tai stoviniuodami virtuvėje kalbamės. Jis – sau, aš – sau, tarp mūsų tylos dialogas, nebylesnis už mažakalbį Virgį, apsuptą savo kūrinių, kurie it seni draugeliai moja – Ateini čia! – ir įtraukia kiekvieną priartėjusį. Štai jums dar viena tikrovės versija, apie nesumeluotą menininko ir jo tapybos gyvenimą.
Pagaunu save, jog nekalbinu Virgio, tiesiog laukiu, kada esami ir matyti paveikslai prabils, o neiškalbėti dalykai pasislėps kaštoninėje naktyje ar plikledyje atsispaudusios padangos vėžėje.
„Aš laukiu. Tai tik laikas eina. Jei nesiseka, vieną dažo sluoksnį keičiu kitu, formuoju paviršių. Turiu susikaupti. Yra ramybės būsena, sruvenimas. Reikia surinkti daug, daug aplinkos atspalvių, kad galėtum vėliau juos išgryninti“, – veikiausiai man pasakytų dailininkas.
Šventė ir miestas
Virgio tapyba gimė Kauno senamiestyje ir kalbėjo apie jį senojo miesto kalba – siaurų, netašytais akmenimis grįstų gatvelių „kiekvieno kampo“ istorijomis. Paveikslų personažai – tokie patys kreivi, kaip ir tas išsikreipliojęs grindinys, susimetę grupėmis. Mažyčiai žmogeliukai, vienur išnyrantys, kitur pradingstantys, laiko balionus it dangaus skliautą, šliaužia, kabinasi į medžius, remia stulpus, geria kavą Vilniaus gatvėje, trinasi prie senų fontanų arba sėdi ant suoliuko prie namo su proziškai aptrupėjusiomis plytomis. Virgio senamiestis iš karto traukia akį, nes yra „su charakteriu“, bemaž tokiu pačiu, kaip ir dailininko – iš pažiūros, niurzgliu, papildytu sniaukrojančiais atodūsiais, introvertišku būviu, abejingu žvilgsniu. Betgi po žemės spalvos patina visada rusenimas, nuolatinis rusenimas! Paveikslai – kaip ką tik gurvuoliais apstingusios lavos paviršius, bet iš po jų, žiūrėk, ir išlenda geltonio blyksnis, koks baltas rėžis, neoninis potėpio dyglys.
Mintyse šmėsteli: Virgio tapyba – tai ne vien šio laikotarpio atspindys, o visa kūryba – tarsi lėtai gyjanti žaizda, dažai – tarsi storas šašas, dengiantis skausmą. Kokį? Mes, menininkai, žiūrovai, kūrybos gerbėjai, savo smalsumu lyg nagais tą šašą krapštome, norėdami patikrinti, ar dar neužgijo. Bet iš tiesų nenorime išgyti, nes trokštame sirgti menu, įgerti jo melancholiją taip, kad ji taptų mūsų esybe. Tad mielai išneriu į pakumpusį, rotondiškai suapvalėjusį miestą, einu ir mėgaujuosi tarpuvarčių baroku – kaip oras tvinsta myžalų, pelėsiais bei erozijos krakeliūromis aptrauktų sienų tvaiku, baro kvapais ir garsais kiemų labirintuose. Tada grįžtu ir vėl stebiu, kaip languose ir namų frontonuose, išpjaustytuose sunkiame paveikslų kolorite, žaidžia ir aušros, ir vakarai, miestas gyvena savo gyvenimą: vėliavos plazda, riebiuose vasaros potėpiuose šypsosi margaspalvė buitis, horizonte liejasi rudens rausva, pavasario mėlis gelia akis, o kažkur kiaurai sienas vaiduokliškai prašvilpia mėnulis… Taip, virgiškasis Kaunas apima matytų miestų ir miestelių vaizdinius. Laiptuotos spalvinių plotų pakopos, trupantis siluetų kontūras, pseudofaktūrinis grūdėtumas sukuria paslapties atmosferą. Iš pažiūros, plokščiose pusiau abstrakcijose, plonomis linijomis, potėpių takšnojimais jis išmūrija miesto kvapą, egzistencinę tekstūrą. Šie kabliukai, taškiukai, dėmelės, pakraigaliojimai, statybinio volelio žymės ir nuvarvėjimai, atrasti anuomet, išlieka drobėse iki šiol kaip puikūs siužeto fragmentų jungtukai, titrai, pasikartojimai, pauzės, nutylėjimai.
Vieno paveikslo kompozicija tęsiasi gretimame, šio – brandinama trečiame, o kai kurios dalys nukeliauja į dar ir dar, ir dar kitą. Toks literatūriškas laiko atkarpų dėliojimas primena amžinai, nuolat griūvančios ir nesugriūvančios architektūros miražą, kuriame gyviau švysteli tik į jį įsiliejančios naujienos: ryškiaspalviais potėpiais aprėminti medžiai, gatvių ženklai, stogų skardų pašėlęs šokis, nemodernūs langų rėmai, nesamos neoninės iškabos šešėliai.
Bandau pajusti Virgio tapybą, tą prislopintą staugsmą, kai dailininkas teptuko judesiais išrašo vidinius konfliktus. V. Rusecko kūryba yra tokia asmeniška, kad miestą, kurį jis tapė, galima pavadinti vieta ir sykiu būsena – sumišusia, bet visada tikra, it paskutinės cigaretės dūmas prieš dienos pradžią, kai dar nenusprendei, kokia ji taps. Perkošta per nuovargio ir ekstazės filtrą, ji nubanguos dažo keliu iki molberto ir pavirs sava, ant porėmio užtraukta tikrove.
Daiktai ir žmonės iš XX amžiaus
Praleiskime kokius penkerius V. Rusecko kūrybos metus, įšokime į XXI amžių, kai dar nebuvo jutubo ir feisbuko. Ligi tol buvusią tarsi laukimo stadijos tapybą, apgraibomis kurtą „kažką“ V. Ruseckas pagaliau ištraukia iš prietemos, darbus praturtindamas nepaprastai laisvais potėpiais, kurie šliuožia per visą formatą, aprėmina jo centre išskirtą daiktą ar žmogaus figūrą. Anksčiau išskaidyti tapomame interjere, švystelėdavę ryškiomis dėmėmis linijų, trūkčiojančių punktyrų raizgalynėje, dabar jie sudėti ties ryškia horizonto juosta, į tris ketvirčius profilio arba en face.
Jie – iš galvos neišdaužiamų archetipų pusfabrikačiai, kartais DAIKTAI, o kartais patologiški deminutyvai, daikčiukai ir žaisliukai, – atsliūkina iš praeities ir pasilieka visą dailininko gyvenimą. Jų yra ir tavajame interjere, gerbiamas žiūrove. Štai ten, ant lentynos, tarp apatinių, sumestų dar nuo anos vasaros, badmintono rakečių trūkusiomis stygomis, užpelijusių braškių uogienės dėmių… Tįso vaikų kambario nudraskytuose tapetuose, už spintos užkritusiuose popiergaliuose ar fluorescuojančiose kažkieno moters chalato raukšlėse. Regis, tuo chalatu apsisiautusi, į šlepetes įsispyrusi madingoji neviltis bei savigrauža slankioja dulkėtų baldų pakraščiais, kavos tirščių ir padažo faktūromis staltiesėje. Seni daiktai, tie mieli vampyrai, nepalieka mūsų ir lyg subraižyta plokštelė užsikirsdami kartoja ilgesingos melodijos fragmentus: daiktas ir fonas, daiktas ir fonas, daiktas ir fonas…
V. Ruseckas daug dėmesio skiria jiems abiem. Tapytojas skrupulingai formuoja paveikslų paviršius, kloja dažų sluoksnius, lesiruotes, sakytum, „restauruoja“ penkis kartus uždažytą freską… Fonas būna „labai visoks“: pilkšvai turtingų atspalvių arba skaisčiai apmusijęs, arba neįtikėtinai ryškus. Jame susistumdo skaidrūs ir matiniai plotai, akvareliški nuvarvėjimai, atsiranda daug vietos suplokštintam daiktui. Ir, žiūrėk, pagaliau paveikslas ima švytėti („Mano džinsai“, „Mano paltas“). Lempelė, paukščiukas, kanarėlės narvelis, šuo, paltas yra dažnai paryškinami kontrastais – geltono sandūros su mėlynu, žalio su raudonu. Lietuvos tapybos klasikai ekspresionistai tūrinius daiktus specialiai plokštindavo ir abstrahuodavo, kad išgautų kitokią realybę – rėksmingesnę, skaudesnę. Virgis – ne klasikas, ima ir suklijuoja daikto ir fono plokštumas. Suklijuoja kolorito klijais.
Jo kūriniai nesprendžia nei pasaulio, nei kasdienių problemų. Tai nėra meditacija, skirta popieriaus gniužului, ar daiktų mistifikavimas – tik paprastas aplinkos stebėjimas. Tiesa, drobės subtiliai erzina, primindamos apie prarastą laiką, jose vėl ir vėl ritmiškai kartojasi daiktai, tarsi pakibę spalvų portale. Štai čia – cigaretėmis pradeginta maikė, naftalininis meškutis, seni džinsai, gramofonas, agurkų sloikai ar paprasčiausias skalbinių segtukas.
Tam tikras vaizdų ritmas, daiktų išdėstymo schema – jais Virgis sąžiningai ir netgi dailiai fiksuoja kasdienybės rutiną. Depresyvu? Ir kai jau beveik pajunti tarp potėpių šmėžuojantį liūdesį, staiga menininkas atsigauna – geriausiose šio periodo parodose (maždaug 2005–2015 m.) puikiai suderina ekspresyvią meistrystę ir saloninės dailės imitaciją. Šio laikotarpio daiktiškieji motyvai pulsuoja lengvu, dusliu alsavimu, apgaubti pseudoprabangos šydu, antikvarinių relikvijų švytėjimu, kai net menkiausias buities trupinėlis įgyja neįtikėtinos svarbos. Beveik monochrominiame fone minėtas monotoniškumas suveikia kaip gyva kartotė, o paveiksle regime tarsi iš naujo gimusį tą patį, bet kitos emocijos paliestą daiktą. Gal tai būdas užkalbėti žiūrovą – pasakoti istorijas, kur kasdienybė yra, tiesiog yra, nei gera, nei bloga, nei labai nuobodi, nei intriguojanti. Ji tiesiog yra. Kiekvienas tapytas gyvūnas, drabužis, sausų svogūnų kasa, malkų rietuvė – tai ne pasakojimas apie ką nors, o ilgesys, prisiminimas, nuovargis ir galiausiai grožio paieška ten, kur niekas jo nesitiki rasti.
Jos siluetas
Ryškiausia V. Rusecko siužetų takoskyra įvyksta apie 2005 m., kai išryškėja savarankiški minėti daiktų, taip pat moters, peizažo, apleistų erdvių, veidų ciklai.
Dažniausiai sutinkamas V. Rusecko tapybos motyvas yra moteris. Klystumėte, jei įsivaizduotumėte „figūrą“, kurią galima sutikti gatvėje, darbe, bare. Ji – ne pozuotoja ir ne poza, ne nuogas kūnas ir ne siela, o veikiau substancija, mama-dukra-gyvatė-balerina, gimusi iš idealizuoto troškimo, o jis atkeliauja iš mitologinio praėjusio amžiaus, laikų, kai kiekvienas mostas ir brūkšnys drobėje reiškė bandymą sugriebti svajonę, pasiekti, kas visada šiek tiek toliau nei tavo galimybės, vingiuoja tarsi traukinio uodega, žvelgiant nuo tilto, nuo kurio nenušokai. Vien linija išpieštõs, it gręžiami plaukai ar skalbiniai persuktos, paveikslo centre įkomponuotos moters siluetas metų metais sugrįžta į tapytojo drobes, pasitinka kreivų, raudonu kontūru apvedžiotų batelių ir blauzdų šokiu, kviečia keliauti kartu.
Naujoji V. Rusecko tapybinė kalba – elastinga, nedaug sveria ir yra nebanaliai dekoratyvi. Virgis drąsiai naudoja asimetriją, nukirstas detales, už darbo ribų išeinančius fragmentus. Kitaip tariant, autorius pirma apgalvoja paveikslo struktūrą, o tik vėliau įkomponuoja joje motyvą. Aiškus geometrinis karkasas plazda, apipintas virgiškais brūkšneliais ir laisva potėpių raizgalyne, plokštumoje modeliuojamos dėmės ir linijos. Nedailios formos lyg išskaptuotos buku peiliu ar mastichinu iš koloristinių tirščių, primena senų nuplėšytų plakatų koliažą. Iš šios spūsties tasai femme fatale siluetas vis išnyra, it trintųsi tarpdury, bandydamas pabėgti, sukiodamasis ir sugrįždamas. Juk tai daugiau nei paprasta figūra meno šachmatų lentoje, ji sava, net kai ėda rėmuo, išgertas visas vanduo beigi kai kas daugiau, o cigarečių pakelyje baigiasi druska. V. Ruseckas, manding, fiksuoja, kas kinta ir išnyksta bemaž vienu laiku, o tu stebi, kaip susilieja dažas su laku. Idėja, miražas, siluetas – trys sudedamosios dalys, kurioms užtenka vienintelio pavidalo, sekančio, persekiojančio menininką tarsi šešėlis, tarsi nenutrūkstamas sapnas ir jame susilieja dukters kontūrai, moterų, su kuriomis dalintasi viskuo, veidai… Jie visi susipina į vieną, į tą amžinąjį prototipą. Chimeriški klonuojamos figūros atvaizdai – tai pasakojimas apie tėkmę iš šiandienos į praeitį ir vice versa, amžinosios deivės prototipo tąsą autoriaus kūryboje ir gyvenime. Šis nuolat pasikartojantis motyvas darbuose yra raktas į dailininko vidinį pasaulį, kuriame susitinka svajonės ir tikrovė, o realybė išsisklaido į dulkes, palikdama tylų JOS ilgesį, autoriaus girdimą kiekvieną kartą palietus drobę.
Pabėgimai. Stacijos ir situacijos
V. Ruseckas bėga ilgą menininko distanciją, vejamas persekiojančių motyvų, o nutapydamas situaciją, jis sustabdo informacinę griūtį, užmūrija išlaužtas duris, sienas, užpila perkastus griovius, atstato vienuolyno freską, užpučia žvakigalius muzikantų rankose, paaukština dirbtuvių horizontą, kad galėtų tįsodamas stebėti, kaip smilksta ir sudyla vaizduotėje tapomi kambariai, situacijos, interjerai, erdvės, peizažai… Jei anksčiau regėjome namus iš išorės su grubiomis sienomis, apšepusiomis gatvėmis, dabar galime pažvelgti į vidų – išdidintą menininko dirbtuvių atmosferos išklotinę. Liūdno, violetinio ir gelsvai pilkšvo kolorito erdvėse šeimininkauja civilizacijos liekanų natiurmortą dekoruojantys potėpių vijokliai – laidas, virvagaliai, skarmalai, tarp baldų liekanų sėdinėjantys ir stoviniuojantys būsimi pakaruokliai, šalia – beveik epitafija, kurią po palange išpurškė kažkoks šmaikštuolis: „Spalvos buvo ryškios grynos… liko dulkių kokainas…“
Šiek tiek daugiau atgaivos peizažuose. Galima paganyti akis iki artimiausios kaimyno tvoros ar paupių sąvašynų, varnalėšų ir krūmus puošiančių ledo pelerinų. Virgio peizažai – tvirti, rūsčiai ir negrabiai sukalti, lyg būtų tapyti moliu apkibusiomis rankomis. Jam svarbiau ne vaizdą pertekti, o priartinti tą keistą skirtumų panašumą – zonas, kuriose dangus ir žemė, šviesa ir tamsa ištirpsta ties žemai užlaužtu horizontu. Tu stovi prieš jo drobes ir nori ieškoti kažin ko daugiau – to žaros pagraužto, vienu ypu ištapyto kelmo, medžio kamieno, gulinčio it Andreos Mantegnos Kristus, rūškano rudens rusvumo – jie išgelbsti kūrinį, kad nebūtų per daug gražu. Šviesos ruožai, šešėliai, kaitros išdegintos lygumos su vienišais krūmų kuokštais, debesų pluoštai virš galvos – visa susilieja, o iš sodrių kolorito korių besismelkianti lyrika teikia norimo kontrasto.
Faktūros anatomija
Beveik penkerius metus (nuo 2018 m.) V. Rusecko plėtota portretų tema drąsiai vadintina išspaustų dažų pliūpsniais į ką tik aprašytus kasdienybės peizažus. Kaip kitaip įvardyti tas galvas, akių guzus, burnas, raudono skaisčio brūkšnius – skruostus, kurie rungiasi su juodų plaukų kupeta, sakytum, išlipdyta iš dažų gumulų, nutėkštų nuo paletės? Šios stilistikos pradininku laikomas britų dailininkas Frankas Auerbachas – jo kūryba pasižymi intensyviais, faktūriškais ir emocionaliais potėpiais mentele. Ekspresyviose ir gestiškose Virgio miniatiūrose, kuriose viskas dekonstruojama ir komponuojama iš naujo, dominuoja beveidžiai personažai. Nors netekę individualumo ir tapatybės, jie perteikia stiprų vidinį nerimą bei įtampą. Portretai išsiskiria padrabstytais spalvų sluoksniais, „galvos“ regisi kaip redukuoti JOS siluetai, kolapsavę miestai ir miesteliai, kondensuoti peizažai, susitraukusios dirbtuvių erdvės… Taip, tai fantazmai, ilgainiui išnykstantys už mūsų suvokimo ribų, tačiau paliekantys ilgalaikį įspūdį dėl agresyvumo, atgrasumo, šlykštumo, nesaugos jausmo. Virgis šiuo tęstiniu ciklu įgyja alibi, kad tapo ne vien tik nostalgiškus ar sentimentalius dalykus, o geba keliais rankos mostais pavaizduoti suknistai depresyviai, neromantiškai universalias žmogaus būsenas, ir stori dažų sluoksniai savaime tampa kūriniu.
Sujauktas grožis
Koks kompromisas yra menininko gyvenimas, jei pasižiūrėtume į jį įdėmiau, pakiltume virš dirbtuvių, biografijų ir atvejo studijų, molbertų, piešinių, kompiuterių ir knygų! Paveikslai tėra tos banalios (da / iš / pra / per / su / nu)gyventos akimirkos suintensyvinimas, kai formos ir spalvos „siūlo“ patirti sujauktą grožį. Taip, sutinku – keista sąvoka, tačiau „sujaukto grožio“ estetiką galima laikyti V. Rusecko kūrybos vizitine kortele. Šis estetinis principas galėtų remtis paradoksalia idėja, kad grožio gali turėti netvarka, chaosas ir netgi iš pirmo žvilgsnio neharmoningi vaizdai, sukuriantys specifinę ruseckišką, apatiškai haliucinogeninę, kartais trikdančią, tačiau savaip patrauklią atmosferą.
Virgio kūryba kaip geras gėrimas įgauna daugiau skonio kiekvieną kartą sugrįžus prie jo drobių. Atrodo, laikas dirbtuvėse tiksi kitaip – gilyn, į plotį, tik ne taip, kaip esame įpratę skaičiuoti. Jo kūriniuose laikas lyg tyki, gili upė, vingiuojanti neįtikėtinomis kryptimis, kartais išsisklaidanti į platų slėnį, kartais srauniai tuksenanti tavo, žiūrove, širdies ritmu… Ir regint, juolab šiek tiek daugiau pažįstant šį keistą autoriaus pasaulį, sunku tiksliai pasakyti, kur riba, kai dabartis pataps praeitimi, o ateitis – pavirs jos atspindžiu. Tai lyg neužbaigtas pokalbis, teptuko potėpis, kuris, rodos, tuoj, tuoj lies drobės kampą, bet vis tiek pakimba ore, tačiau netrukus atvaizduos kažin ką tikro ir pažįstamo – tai, ko neįmanoma išrauti iš minčių, kaip užsilikusios asociacijos su… Et, nesvarbu, su kuo… Man regis, Virgis visą gyvenimą tapo vieną paveikslą: pieva, gėlėti tapetai, pliušinis, o gal tikras augintinis, sena slyva, komoda arba miestas, JOS figūra. Menininkas tapo šventę, kurioje mūsų nėra.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2024, Nr. 10).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau tekstų skaitykite čia.
