Tarpukariu Žaliakalnyje planuota įkurdinti Prezidentūros, Seimo ir Vyriausiojo teismo rūmus, o aplink pastatyti vilų kvartalus. Tarp Vydūno alėjos ir Radvilėnų plento buvo suformuotas netaisyklingos trapecijos planas su išskirtinės – puslankio – formos Gėlių ir Minties ratų gatvėmis. Gėlių rato teritorijoje turėjo atsirasti Valstybės rūmai ir kiti vyriausybės pastatai. Nors planas atrodė utopiškas ir valstybės pastatai Žaliakalnyje taip ir neatsirado, iki šių dienų išliko Gėlių ir Minties ratų gatvių vėduoklės, praeivius džiuginančios autentiška tarpukario medine architektūra.
Dideli laikinosios sostinės planai
KTU architektūros ir statybos instituto Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro mokslo darbuotojas dr. Paulius Laurinaitis pasakojo, kad 1923 m. Kauno miesto savivaldybė, vadovaujama burmistro Jono Vileišio, danų inžinieriaus architekto Mariaus Frandseno paprašė parengti Kauno miesto vystymo planą. Jis draugėn pasitelkė kaunietį Antaną Jokimą. Prašyta idėjų, kaip Kaunas galėtų vystytis. Plane, gatvių tinkluose, naudotos įvairios geometrinės formos, tuomet ši tendencija vyravo ir kitose Europos šalyse.
Kauno vystymo plane buvo numatytos didžiulės statybos: Vytauto kalne planuotas universiteto kompleksas, Žaliakalnyje – Prezidentūros, Seimo ir Vyriausiojo teismo rūmai, Aušros g. ir Savanorių pr. sankirtoje planuota pastatyti kareivines ir įrengti aikštę paradams, o aplink vyriausybės įstaigų rūmus įkurdinti vilų kvartalus.
Itin gerai realizuoti pavyko šį sumanymą: Žaliakalnyje tarp Vydūno alėjos ir Radvilėnų plento suformuoti trapeciją primenantį rajoną su puslankio formos Gėlių ir Minties ratų gatvėmis. Rajone buvo pastatyti sodybiniai, daugiausiai mediniai namai, atitraukti nuo gatvių. Kiti didžiuliai planai liko neįgyvendinti.
Utopinis projektas
Laikinąja sostine 1919 m. tapęs Kaunas iš visų jėgų stengėsi iš provincijos miesto tapti pagrindiniu valstybės centru, tad ir 1923 m. miesto vystymo plane siekta didelių pokyčių, nors ir ne visiems jiems buvo lemta realizuotis.
„Kadangi nebuvo geodezinių davinių, reljefo davinių, miesto planas buvo labiau eskizinis. Žaliakalnyje buvo galimybė įgyvendinti tik nedidelę plano dalį – gatvių trapeciją“, – teigė P. Laurinaitis.
„Projektas buvo nerealus, utopiškas, tačiau tuščią ganyklų plotą Žaliakalnyje tarp Vydūno alėjos ir Radvilėnų plento pavyko taisyklingai suplanuoti ir apstatyti sodybiniais namais. Urbanistinė struktūra primena „miesto-sodo“ idėją, tačiau namus kiekvienas savininkas statė pagal savo skonį ir išgales. (…) Dalis namų keliabučiai, statyti nuomai. Iki 1940 m. teritorijoje 80 proc. namų buvo mediniai, dabar tokių 70 proc.“, – rašoma Andriaus Surgailio knygoje „Medinis Kaunas“.
Gėlių rato g. teritorijoje išskirta vieta Valstybės rūmams ir kitiems vyriausybės pastatams liko tuščia. 1926 m. architektas A. Jokimas siūlė čia statyti Prisikėlimo bažnyčią, bet jo idėjai nebuvo pritarta. Sovietmečiu tarp Gėlių rato gatvės ir Vydūno alėjos buvo pastatyti trys studentų bendrabučiai (dab. KTU), į erdvę įsiterpę tarsi architektūriniai svetimkūniai.
Dailios medinės vilos
Žvilgtelkime į puslankio formos Gėlių ir Minties ratų gatves. Įdomu, kad tarpukariu jas buvo svarstoma formuoti abipus Vydūno alėjos, o per ąžuolyno parką turėjo eiti V. Kudirkos ir J. Basanavičiaus alėjos.
„Toje zonoje gatvės turėjo formuoti penkiakampį, ąžuolyno viduryje turėjo atsirasti gatvių ratai. Idėja – žiedų vidury bus valstybės centras su valstybinėmis institucijomis. Finansinė XX a. 3 deš. situacija nebuvo gera, grandiozinio plano atsisakyta, ilgainiui ši miesto zona tapo rezidencinio, gyvenamojo būsto užstatymo vieta“, – teigė P. Laurinaitis.
Teritorijoje Gėlių ir Minties ratų gatvės pradėtos formuoti apie 1924 m., rajonas iki 1932 m. buvo apstatytas mediniais namais, vėliau pasipildė pavieniais mūriniais namais.
Pasak P. Laurinaičio, iki 1932 m. tai buvo atviros statybos rajonas, kur namai statyti atitraukti nuo gatvės, laisvai stovintys sklypuose, o juos supo sodeliai, gėlynai.
„Tarpukariu buvo statomi kelių tipų gyvenamieji namai: mediniai sodybiniai vieno aukšto namai su mezoninais arba mansardomis; nuomojami dviaukščiai mediniai bei kompaktiški mūriniai 2-2,5 aukštų namai; vienos šeimos vilos (medinės arba mūrinės) ir mūriniai kotedžai“, – rašoma Rimantės Tamoliūnienės knygoje „Kauno savasties ženklai“.
Namus šioje Žaliakalnio dalyje projektavo žinomi architektai Feliksas Vizbaras, Edmundas Frykas, Antanas Jokimas ir kt. Gatvių ir takų tinklas išliko autentiškas iki šių dienų. Tiesa, tarpukariu gatvės buvo grįstos akmenimis.
Gyveno daugiausiai lietuviai
Išskirtina, kad šioje Žaliakalnio dalyje iki 1940 m. gyveno vien lietuviai, besiformuojanti Lietuvos vidurinioji klasė, daugiausiai valdininkai.
„Architektų atsiminimuose buvo įvardinta siekiamybė, kad ant kalno formuosis naujas miestas, kur gyvens lietuviai, nes centras tautiniu atžvilgiu buvo mišrus. Panašiai ir gavosi, ten daugiausia gyveno lietuviai“, – sakė P. Laurinaitis.
Tarp žinomų gyventojų – keliautojas Matas Šalčius (Minties rato g. 53), architektas Antanas Jokimas, (Minties rato g. 2), netoliese stovi įdomi dviaukštė matininko Adolfo Jančiausko vila su čerpių stogu (Minties rato g. 51), čia panaudota modernizmo stilistika medžio architektūroje.
Kultūros vertybių registre įrašyti Minties rato g. Nr. 11, Nr. 24 ir Nr. 51 namai.
Šią miesto dalį saugo istorinės Žaliakalnio dalies apsaugos reglamentas.
Projektą „Kauno unikalumas laiko įspauduose ir dabartyje“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
