Kauno Palanga: miestiečių poilsis ir laisvalaikis tarpukario Panemunėje – Kas vyksta Kaune

Kauno Palanga: miestiečių poilsis ir laisvalaikis tarpukario Panemunėje

Ugnė Marija Andrijauskaitė, ŽURNALAS „NEMUNAS“ 2024/09/23 11:31
Panemunės paplūdimys, 1930./J. Skrinskio nuotr. iš fotografijų albumo „Kaunas“, Kauno miesto muziejaus archyvas.
Panemunės paplūdimys, 1930./J. Skrinskio nuotr. iš fotografijų albumo „Kaunas“, Kauno miesto muziejaus archyvas.

Pietinėje Kauno miesto dalyje, palei Nemuno vingį, įsikūręs Panemunės rajonas. Šiandien pagrindinėje Vaidoto gatvėje riedanti karinė technika primena apie vietovės susikūrimą ir XIX a. istoriją, o savaitgaliais ir vasaromis į ošiantį šilą plūstantys kauniečiai palaiko kurortines rajono tradicijas, užgimusias drauge su Lietuvos nepriklausomybe. Praėjus daugiau nei šimtui metų, rajonas tebėra unikalus, išlaikęs abi paskirtis – karinę bei rekreacinę. Čia išsitenka ir darniai sugyvena Lietuvos kariuomenė, panemuniečiai bei visi Kauno gyventojai, atvykę pakvėpuoti grynu oru.

Panemunė – karinis miestelis

Panemunės istoriją tenka pradėti nuo karinės vietovės funkcijos: ir viso Kauno miesto, ir šios vietos raida glaudžiai susijusi su XIX a. miesto tvirtovės statyba ir plėtojimu. Iki tol menkai apgyvendinta teritorija 1895–1899 m. išaugo iki karinio miestelio komplekso su daugiau nei 70 objektų ir gerais keliais. XX a. pradžioje statybos tęsėsi: nutiesta siaurojo geležinkelio linija, o 1912 m. pradėjo veikti karinis aerodromas – pirmasis oro uostas Lietuvoje.

Nepriklausomybę paskelbusi Lietuva paveldėjo kareivines, daugiabučius karininkams, sandėlius, laboratoriją, gydytojo namą, valgyklą, pirtį, skalbyklą, rezervuarus, ledaines, kalvę, angarą, kitus ūkinės paskirties statinius ir infrastruktūrą, kurią ėmė naudoti šalies kariuomenės reikmėms. Pirmoji čia imta kurti Lietuvos artilerija, tada atsikėlė 2-asis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo ir 5-asis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulkai, o 1922 m. buvo perkelta Karo mokykla, kurioje vėliau įrengtas vienas geriausių Lietuvos kariuomenės sporto stadionų. Buvusiame oreivystės centre 1936 m. įsikūrė priešlėktuvinės apsaugos rinktinė; nedidelę šios teritorijos dalį Lietuvos ginkluotosios oro pajėgos oro erdvei stebėti naudoja ir šiandien.

Kariai prisidėjo kuriant rajono veidą. Jie leido laiką kareivines supančioje gamtoje, rūpinosi gyvenamąja aplinka: sodino medelius, tiesė takelius pasivaikščioti, užveisė obelų sodą ir gėlių darželius. Tarp civilių gyventojų buvo populiarios ir kitos karių organizuojamos pramogos: teatro kuopelės vaidinimai, šventės, šokiai bei gegužinės J. Basanavičiaus šile. Nors kariai džiaugėsi gamtos teikiamais malonumais, ne ką mažiau reikalingos buvo ir miestietiškos pramogos: 1923 m. įrengtas ir 1928 m. geresne įranga patobulintas kinematografas, kuriame filmus žiūrėjo ne tik kariai, bet ir civiliai vietiniai.

Šaltuoju metų laiku kariai važinėjo rogutėmis, čiuožinėjo, slidinėjo. Jų iniciatyva įrengtos arenos: 1932 m. išlieta čiuožykla buvo pritaikyta čiuožti ir ledo žaidimams, turėjo greta įrengtas nedideles patalpas persirengti ir palikti drabužius, veikė bufetas, o vakarais grodavo dūdų orkestras. Erdvės buvo atviros visiems, tad pritraukdavo ir nemažai svečių, taip Lietuvos kariuomenės ir visuomenės ryšys darėsi glaudesnis.

Aukštoji Panemunė virsta Kauno miesto kurortu 

Panemunė buvo Kauno priemiesčiu, kurį laiką atlikusiu tik karinio miestelio funkciją, tačiau dėl gamtinių sąlygų – upės, kalvų, pušyno – ji tapo miestiečių mėgstama vieta pasivaikščioti, leisti laisvalaikį ir maudytis. 1923 m. kovą atidarius naują siaurojo geležinkelio atkarpą, sujungusią Panemunės šilą su Kauno miestu, jis tapo lengviau pasiekiamas ir greitai ėmė konkuruoti su miesto žaliosiomis teritorijomis – Ąžuolynu, Vytauto parku, Mickevičiaus slėniu. „Tai yra iš visų Kauno apylinkių gražiausia, sveikiausia ir gegužinėms patogiausia vieta. Pušyne prie Nemuno – gražiausias amfiteatras, kurį sudaro baterijos kalneliai, prieš karą rankomis supilti, dabar jau pušimis apaugę.

Amfiteatro arenoje yra didelė šokių salė, bufetas. Jauties ne gegužinėje, bet kokiame tai pasakos miško teatre. Žali kalneliai aplinkui pilni žmonių, apačioje muzika, šokiai, bufetas gryname ore pušų pavėsyje, kiekvienas žmogus visų matomas ir pats visus gali matyti. Linksma, gražu, sveika ir malonu. Tikras rojus!“ – 1926 m. rašė dienraštis „Lietuva“.

Pušų kvapo prisotintas šilo oras buvo tinkamas ne tik pramogoms, bet ir sveikatai. To meto visuomenė vis dar kovojo su sparčiai plintančios tuberkuliozės problema, o ja sergantieji vykdavo gydytis oru į kalnuotas ar miškingas vietoves. Tad ir greta Kauno, Panemunėje, XX a. 3–4 dešimtmečiais ėmė kilti sanatorijos: buvo pastatytos ir atidarytos Raudonojo Kryžiaus sanatorija, Kazio Griniaus sanatorija vaikams bei kitos gydyklos, padėjusios miestiečiams kovoti su užkrečiama liga ir leidusios bent kiek atstatyti nualintą sveikatą. Toks gydymas turėjo teigiamų pasekmių: mirštančių nuo tuberkuliozės skaičius mažėjo, o po sanatorinio gydymo didžiajai daliai pacientų atvira tuberkuliozės forma tapdavo uždara.

Panemunės, kaip kurorto, raidai itin svarbūs du įvykiai: 1931 m. prie Kauno prijungiama Aukštoji Panemunė, o 1933 m. jai suteiktas kurorto statusas. Populiarumo nestokojanti vieta ėmė dar sparčiau keistis: joje kilo turtingų miestiečių medinės vilos, dygo daugiabučiai namai, skirti nuolatiniams gyventojams ir vasarotojams. Kitaip nei gretimame Žemųjų Šančių rajone, čia statyboms skirti sklypai buvo dideli, gausiai apželdinti, derantys prie rekreacinės rajono funkcijos. Panemunei tapus miesto dalimi, atsirado nauja praktika: šiltuoju metų laiku čia persikeldavo gyventi pasiturintys verslininkai ir valstybės tarnautojai su šeimomis. Nors ir pabėgo nuo miesto triukšmo, dulkių ir gyveno kitapus Nemuno įsikūrusiame kurorte, jie prisireikus galėjo nuvykti į miestą darbo reikalais.

1933 m. „Lietuvos aidas“ Panemunę ir J. Basanavičiaus šilą pavadino Kauno Palanga ir pastebėjo: „…jau pernai ten gryno oro kad ir apsčiai buvo, bet sausesnėse šilo vietose ramybę rasti buvo sunku. Gerąsias vietas turėjo išsirinkę nuolatiniai Panemunės vasarotojai ir su savo šeimomis jas okupavę. Vasarotojų neokupuotąsias vietas sekmadieniais arba šiokiadieniais popiečiais nuguldavo atvykėlių iš miesto ir priemiesčių būriai, tad gražaus Panemunės miško sausesnės ir tinkamesnės poilsiui vietos buvo panašios daugiau į liaudies pramogų sodą, kur linksma ir triukšminga, savotiškai gražu ir smagu, bet ramiai pailsėti ir susikaupti nelabai galima.“ Skaičiuojama, jog XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje šiame kurorte vasaromis apsilankydavo net iki 35 000 poilsiautojų, tad ši miesto teritorija priminė atostogų sostine įvardijamą Palangą.

Kauno autobusas Nr. 13, kursavęs maršrutu Rotušė–Panemunė, XX a. 3-iasis dešimtmetis. Nežinomo fotografo nuotrauka iš Kauno miesto muziejaus archyvo.

Kurorto problemos: susisiekimas

Panemunę nuo Kauno skiria natūralus barjeras – Nemunas. Ilgai abu upės krantus jungė laikini pontoniniai tiltai, 1916 m. tarp Panemunės ir Žemųjų Šančių pastatytas medinis, o 1927–1928 m. – gelžbetoninis tiltas, prijungęs priemiestį prie Kauno ir labai pagerinęs kauniečių susisiekimą su pamėgta laisvalaikio leidimo bei vasaros rezidencijų vieta. Kurį laiką iki Panemunės nuo Aleksoto tilto stoties per Šančius važiavo siaurojo geležinkelio traukiniai. Nuo 1924 m. maršrutu Rotušė–Panemunė ėmė kursuoti autobusas; 1925 m. bilieto kaina siekė 25 centus. 4-ajame dešimtmetyje vienkartinio bilieto kaina paaugo, todėl daug kam kelionė autobusu tapo per brangi. „Sakykim, gyvendamas A. Panemunėje, galėtum, žmogus, ten pigesnį butą gauti. Bet kai pridėsi susisiekimo išlaidas, tai išeina tas pats. Juk visiems suprantama, kad tarnaujant Kaune ir turint reikalą bet 1 ar 2 kartu atvykti į Kauną iš Panemunės, tai tas traukinėliu kainuoja apie 40–50 Lt/mėn., o autobusu – dar brangiau. Jei tuos kelionės pinigus pridėsi, tai butą ir Laisvės alėjoj gausi nebrangiau“, – samprotavo „Lietuvos žinios“. Situacija nesikeitė ir netgi blogėjo: 1935 m. vasarą likviduotas siaurojo geležinkelio traukinėlis, o autobuso bilietas į abi puses kainavo 1,2 Lt, tad vienai šeimai nuvykti pailsėti į Panemunę ir grįžti kainuodavo 4–5 litus – daliai kauniečių buvo per brangu. Todėl norėdami sutaupyti miestiečiai eidavo per Ąžuolyną link geležinkelio tunelio, kur buvo galima į kitą Nemuno pusę nusigauti keltuvu – bilietas tekainavo 15 centų į vieną pusę.

Iki pat 4-ojo dešimtmečio pabaigos Panemunė „nesiintegravo“ ir netapo „pilnaverte“ miesto dalimi, mat susisiekimas su miestu vis dar išliko problemiškas, o ir infrastruktūra nebuvo gerai išvystyta. „Dr. Jono Basanavičiaus parke vedamos naujos alėjos, takai. Visas parkas valomas, tvarkomas. Birutės gatvės šaligatviai šiais metais numatoma sutvarkyti. Vaidilos ir Gailutės gatves numatoma apsodinti eglaitėmis. Iki šiolei vis dar nepatogus su vasarviete susisiekimas. Prezidento Antano Smetonos alėja, kuri eina nuo pat Aukštosios Panemunės tilto iki vasarvietės, dar neišgrįsta. Dabar ta gatve ne tik važiuotiems, bet ir pėstiems susisiekimas nepatogus. Šaligatvių nėra; pati gatvė vietomis dėl esamo smėlio nepravažiuojama. Norint susisiekti su vasarviete, tenka vykti aplink per A. Panemunę, o paskui daryti didelį vingį Birutės ar kita gatve. Prieš tunelį kas vasarą per Nemuną kauniečius kelia primityvus keltas. Tuo būdu kauniečiai sutaupo gerą pusvalandį. Tačiau automobilių šiuo keltu perkelti negalima“, – 1938 m. dėstė „Lietuvos aidas“. Vis dėlto, nepaisant šių nepatogumų, kurorto populiarumas ir svarba miestui bei miestiečiams buvo didžiuliai.

Panemunėje į vandenį šoka Lietuvos bokso čempionas Stasys Peleckis, 1936. Iš Lietuvos sporto muziejaus archyvo.

Vasarotojų poilsis ir pramogos 

Turbūt jokia vasara neįsivaizduojama be maudynių. Kauniečiai tarpukariu galėjo džiaugtis vandens pramogomis oficialiuose prižiūrimuose pliažuose, juose budėdavo gelbėtojai. Du iš jų buvo įrengti Aukštojoje Panemunėje: vienas Smetonos al. greta šilo, kitas – arčiau Vičiūnų. Pirmasis turėjo geresnę infrastruktūrą, o antrasis buvo „arčiau gamtos“ – garsėjo smėliu ir grynu pušyno oru. Pliažuose poilsiautojai ne tik maudėsi ar mėgavosi saulės voniomis (specialiai degintis pastatytose kabinose), bet ir pramogavo: išradingesnieji atsiveždavo patefonų, iš kurių leisdavo muziką ir šokdavo. Buvo populiaru žaisti kamuoliu, nerti nuo tramplyno į vandenį, plaukioti baidarėmis.

Ši kauniečių mėgstama poilsio vieta buvo nuolatos tobulinama, joje dygo vis daugiau miestiečių laisvalaikiui reikalingų pastatų: paplūdimiuose atsirado persirengimo kabinų, greta pušyno – vaikų žaidimų aikštelių, įrengta plaukimo mokykla. 1935 m. J. Basanavičiaus šile pastatytas medinis modernus architekto Stasio Kudoko projektuotas kurhauzas su didele sale, bufetu, erdvia veranda ir žiemos sporto stotimi; iki mūsų dienų neišliko. Kitas greta pliažo buvęs svarbus statinys – „Pienocentro“ bufetas, kur išalkę poilsiautojai galėjo įsigyti užkandžių ir gėrimų.

Nieko keisto, jog dėl išaugusio lankytojų skaičiaus Panemunės pliaže ir miške kildavo įvairių problemų: visų pirma, ne visi poilsiautojai rinkosi blaivų poilsį. „Lietuvos aidas“ 1938 m. pastebėjo, kad kauniečiai vis dar nemoka tinkamai iškylauti: „…iš ryto žmonės, kaip žmonės: šnekučiuojasi, žaidžia, ilsisi. Tačiau atėjus užkandžio metui, poilsis dažniausiai stipriai aplaistomas. Pavakariu iškylautojai būna jau įsilinksminę; ūžia Basanavičiaus šilas, skamba kartais ne visai švarios bei lietuviškos dainuškos. Tai iškylautojai rodo savo „poilsio“ pabaigą.“ Būta bėdų dėl švaros ir tvarkos: kai kur į Nemuną tekėdavo kanalizacijų srutos, paplūdimiuose ir šile trūko šiukšliadėžių. Nors šilui tvarkyti 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Kauno miesto savivaldybė kasmet skirdavo apie 5000 litų, tokios nemažos sumos populiariai laisvalaikio vietai prižiūrėti nepakako.

Fizinio lavinimo mokytojų kursai Panemunėje, XX a. I pusė. Nežinomo fotografo nuotrauka iš Lietuvos švietimo muziejaus fotografijų rinkinio.

 Kurortinė architektūra ir paminklai

Panemunė išgyveno kelis augimo šuolius: XIX–XX a. sandūroje virto karinio miestelio kompleksu, XX a. 4-ajame dešimtmetyje – kurortu, o sovietmečiu, vėl didėjant karinei rajono reikšmei, čia ėmė dygti pastatai, kūrėsi nauji gyventojai. Šiandien Panemunė geriausiai žinoma dėl medinio modernizmo – tarpukariu išdygusių medinių vasarnamių. A. Smetonos alėjoje ir kitose rajono vietose išlikusios vieno arba dviejų aukštų vilos kuklumu ir formomis atitinka laikotarpio modernizmo dvasią, ir tiek pastatymo metais, tiek ir dabar puikiai dera prie ramios Panemunės aplinkos. Jų statusas tam tikra prasme dviprasmis: Kauno naujamiestį ir jo teritorijoje esančius modernistinės architektūros statinius pripažinus UNESCO paveldu, medinės Panemunės vilos nesaugomos kaip architektūrinė vertybė.

Nemaža dalis vilų priklausė į Panemunę XX a. 3–4 dešimtmečiais persikėlusiems karininkams, valstybės tarnautojams ir verslininkams; čia vasaromis ar nuolatos gyveno nemažai garsių to meto žmonių. Pavyzdžiui, 1932 m. Gailutės g. namą pasistatęs Lietuvos kariuomenės savanoris, istorikas, bibliotekininkas ir vertėjas Juozas Galvydis, jame įsteigė ištaigingą, sodo apsuptą pensioną; čia vasaromis ilsėdavosi Lietuvos krepšinio rinktinė. Sovietmečiu vila buvo išplėsta: pristatytas antras aukštas, o neseniai ji restauruota išlaikant autentiškumą ir vėl kviečia poilsiautojus. Dalis tarpukario Panemunės vilų ir kitų kurorto medinių statinių sovietmečiu kurortui praradus savo reikšmę, sulaukė liūdno likimo: vilos perplanuotos į kelių butų namus, jų vidus ir išorė suniokoti neatsižvelgiant į architektūrą, kai kurios, kaip ir kurhauzas, sunyko dėl nepriežiūros ar buvo nugriautos. 1926 m. Gailutės gatvėje pastatytas bene įspūdingiausias triaukštis vasarnamis su kupolo formos bokšteliais, įstiklintomis galerijomis ir atviru balkonu mansardiniame aukšte, sovietmečiu buvo pertvarkytas į daugiabutį, vėliau apleistas. 2016 m. pastatas buvo apgadintas gaisro, o vėliau nugriautas ir atstatytas.

Greta išskirtinės kurortinės architektūros tarpukariu Panemunėje pastatyti du Lietuvos valstybingumui svarbūs monumentai. Turbūt visiems puikiai žinomas Kaune, Laisvės al., šalia miesto savivaldybės, stovintis Vytautas Didysis – tai 1932 m. Panemunėje, greta Vytauto Didžiojo karininkų kursų, skulptoriaus Vinco Grybo sukurto paminklo kopija. Bronzinis kūrinio originalas 1952 m. buvo sugriautas okupantų ir atstatytas naujoje vietoje 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Panemunės šilo pakraštyje, Birutės g., 1935 m. rugsėjį atidengtas Antano Aleksandravičiaus sukurtas J. Basanavičiaus biustas. Sovietmečiu ši Lietuvos nepriklausomybės kūrėjui skirta skulptūra nebuvo sunaikinta.

Kurhauzas Aukštosios Panemunės miške, XX a. 4-asis dešimtmetis. Kazimiero Dudėno nuotrauka iš Kauno miesto muziejaus archyvo.

Panemunė, likusi tik planuose

Laikinojoje sostinėje nuolat gimdavo įvairiausių idėjų, būdingų moderniai visuomenei ir valstybei: judėjimą mieste palengvinę net 7 funikulieriai, „miesto karūna“ turėjusi tapti Prisikėlimo bažnyčia, planai nugriauti Soborą kaip carinio laikotarpio reliktą. Panemunė turėjo svarbią vietą kauniečių vizijose, ir ši erdvė atrodė tinkama įgyvendinti keliems dideliems miesto ar net valstybės svarbos projektams.

1938 m. Ąžuolyne, prie Mickevičiaus slėnio, gamtininko Tado Ivanausko iniciatyva atidarytas zoologijos sodas, tačiau iš pradžių jam tinkama vieta regėta Panemunė ir J. Basanavičiaus šilas. „Didelis šilo plotas lengvai sutalpins žvėryną, ne tik nesiaurindamas vasarotojams ir šventadieninio poilsio ieškantiems galimumų ilsėtis ir ramumu naudotis, bet dar labiau patrauks šilui kauniečių dėmesį ir simpatijas“, – 1934 m. rašė „Lietuvos aidas“. Zoologijos sode numatyta laikyti daugiausia ne egzotinius, o vietinius gyvūnus, kurių jaunikliai randami pavasariais Lietuvos miškuose. Vis dėlto buvo pasirinktas 15 ha sklypas greta Girstupio upelio, o žvėrynas Panemunės šile taip ir liko tik idėja.

Šiandien visiems puikiai žinomas ir gausiai lankomas Lietuvos etnografijos muziejus (buv. Lietuvos liaudies buities muziejus) Rumšiškėse priešistorę taip pat mena Kauno Panemunėje. XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo kilusi idėja čia įsteigti oro arba tėviškės muziejų, kurio tikslas – išsaugoti ir suteikti galimybę pamatyti, kaip atrodo senosios lietuvių sodybos. Kitaip nei su zoologijos sodu, oro muziejus Panemunėje jau turėjo kiek ryškesnį planą: „Įsteigus oro muziejų, ten bus perkelti mūsų kaimo seni pastatai ir kultūros muziejaus etnografinio skyriaus eksponatai. Muziejus turės keturis pagrindinius skyrius: Suvalkijos, Dzūkijos, Aukštaitijos ir Žemaitijos. Juose bus surinkti būdingiausi tų Lietuvos kraštų liaudies pastatai“, – 1937 m. skelbė „Lietuvos žinios“. Tačiau nepriklausomoje Lietuvoje toks muziejus taip pat liko neįsteigtas.

 

Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2024, Nr. 9).

Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA