Teksto autorius Šarūnas Jasiukevičius yra keliautojas, publicistas, karo istorijos tyrinėtojas Partijos „Nacionalinis susivienijimas“ tarybos narys, kandidatas į Lietuvos respublikos Seimą Aleksoto –Vilijampolės apygardoje
Prieš maždaug metus Putinas pareiškė, kad Rusija Ukrainoje kariauja su NATO, pavadindamas NATO Rusijos priešu. Na, NATO esame ir mes, taigi Putinas iš esmės mus įvardijo kaip savo priešus.
Prieš kelis mėnesius NATO generalinis sekretorius pareiškė, kad aljansas turi ruoštis ilgalaikei konfrontacijai su Rusija. BILD žurnalistai pranešė apie galimą NATO ir Rusijos konfliktą, remdamiesi neva nutekinta Bundesvero informacija, kurioje numatoma neišvengiama karo su Rusija pradžia 2025 metais. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis pasakė, kad NATO privalo ruoštis kariniam konfliktui su Rusija. Net Estija, įprastai laikoma santūresne, pranešė, kad ruošiasi statyti 600 bunkerių prie savo sienos su Rusija.
Lietuvoje, laimei, buvo pakeistas galimai neefektyvus gynybos ministras, ir pagaliau prasidėjo bent simboliniai žingsniai stiprinant šalies gynybą.
Karo buferinės zonos
Prieš išvardindamas klaidas, būtina prisiminti keletą svarbių dalykų. Reikia suprasti, kad tokios šalys kaip Lietuva, Latvija, Estija ir Ukraina, esančios tarp ideologinių varžovų ir didžiųjų imperijų, laikomos buferinėmis zonomis. Šios zonos egzistuoja tam, kad konflikto tarp Rusijos ir NATO atveju karas vyktų ne Vokietijoje, o Baltijos šalyse. Kariauti svetimoje žemėje visada lengviau. Dėl to Lietuva buvo taip noriai priimta į NATO. Ne todėl, kad NATO šalys altruistiškai trokšta padėti Lietuvai ir siųsti savo sūnus žūti kare su Rusija. Anaiptol. Kiekviena valstybė rūpinasi savo saugumo ir ekonominiais interesais.
Todėl Lietuva turi siekti, kad Baltarusija taptų NATO, o ne Rusijos sąjungininke. Tai yra gyvybiškai svarbu mūsų nacionaliniam saugumui—turime kurti savo buferinę zoną.
Ukraina yra viena iš tokių buferinių zonų, istoriškai artima Rusijai, tačiau vis labiau pereinanti į Vakarų įtaką, taigi tampa nebe Rusijos, o NATO buferiu. O Rusija nori ją susigrąžinti.
JAV didžiausiu grėsme laiko Kiniją, ne Rusiją
Visų pirma, JAV Kiniją laiko pagrindine grėsme, o ne Rusiją. Egzistuoja reali baimė, kad jei Taivanas bus prarastas, Kinija įgaus laisvą kelią dominuoti vandenynuose. Šiuo metu Taivano sąsiauris veikia kaip butelio kaklelis neleidžianti Kinijai panaudoti viso savo milžiniško laivyno. Kinija turi apie 780 karinių laivų, tuo tarpu JAV turi apie 480, iš kurių 2019 metais tik 290 buvo visiškai parengti naudojimui.
Antra, įvairūs karinės analizės ekspertai tvirtina, kad JAV šiuo metu negali kovoti daugiau nei viename dideliame regioniniame konflikte vienu metu. Nepaisant Kinijos ir Rusijos karinio bei ekonominio bendradarbiavimo, santykinai stipri Rusija neleidžia Kinijai dominuoti regione—tai sutampa su JAV interesais.
Kitas svarbus aspektas, kodėl Vakarai nenori visiško Rusijos sutriuškinimo, yra branduoliniai ginklai. Kiek sunku bebūtų derėtis su Putinu, vis dėlto jis kontroliuoja tuos ginklus, ir jis yra vienintelis sprendimų priėmėjas. Jei po režimo griūties Rusija susiskaldytų į penkias ar aštuonias mažesnes valstybes, kiekviena iš jų turėtų prieigą prie branduolinių ginklų, ir Vakarams tektų derėtis su nenuspėjamais veikėjais, galbūt net branduoliniais teroristais.
Pagrindinis Vakarų tikslas yra susilpninti Rusiją Ukrainos sąskaita iki tokio lygio, kad ji nebekeltų grėsmės. Tačiau šis planas pradeda strigti, nes Rusija, nepaisant lėto ekonominio nuosmukio, sparčiai stiprėja karine prasme. Rusijos karinis biudžetas oficialiai išaugo nuo 6% BVP iki 10%. Neoficialiai visa pramonė dabar skirta karinės produkcijos gamybai.
Turint tai omenyje, galime grįžti prie pagrindinių klaidų vertinant ir prognozuojant Rusijos veiksmus.
Kas yra Rusija?
Vakarų politikai, siekdami sustabdyti Rusiją, stengiasi pateikti įvairius taikos pasiūlymus—griežtinti sankcijas, siūlyti jas švelninti, jei Rusija atsitrauks iš Ukrainos. Tačiau jie pamiršta vieną esminį dalyką, kurį jiems sunku suprasti. Tai, ką mes, gyvendami po Rusijos okupacija, suprantame intuityviai: Rusijos mąstysena yra kitokia. Karas rusams nėra tragedija, kaip daugeliui civilizuoto pasaulio. Rusams karas yra natūrali būsena. Pati karo eiga yra Rusijos tikslas, o ne kokia nors strateginė pergalė. Žudyti tuos, kurie gyvena geriau ir atsisako pripažinti Rusijos valdžią—sunaikinti jų pasiekimus—tai yra tikslas.
Karo pradžioje sociologinės apklausos rodė, kad 85% rusų palaiko invaziją į taikią, suverenią valstybę. Net po to, kai paaiškėjo apie žiaurumus Irpinėje ir Bučoje, parama nesumažėjo. Priešingai, dar labiau išaugo neapykanta nužudytiems ir kankintiems ukrainiečiams kaip ir augo moralinė parama smurtautojams iš Buriatijos.
Tai nėra nauja. Kiekvienas, bent minimaliai pažįstantis istoriją, turėtų prisiminti rusų kareivių elgesį Pasauliniuose karuose. Tam nereikia būti istorijos mokslų daktaru—visa tai mokoma mokykloje. Yra daugybė knygų, aprašančių vokiečių ir rusų kareivių elgesį, o skirtumas akivaizdus. Vokiečių kareiviai neliesdavo civilių, jei jie nesipriešino. Jei jie paimdavo maisto, palikdavo kvitus, kuriuos buvo galima iškeisti į pinigus karinėse vadovybėse.
Tuo tarpu rusų kareiviai grobė, prievartavo, kankino ir žudė. Kaimai, per kuriuos perėjo rusų kariai, dažnai ilgai kentėjo nuo sifilio ir kitų venerinių ligų.
Praėjo beveik 100 metų, bet niekas nepasikeitė. Tualetų vagystės tapo šiuolaikinės rusų kariuomenės skiriamuoju ženklu.
Ir tai yra tauta, su kuria mes turime reikalų.
Politikai, pasikliaujantys karinėmis rekomendacijomis
Antra didelė klaida, kurią daro politikai, yra visiškas pasikliovimas kariniais patarimais priimant sprendimus. Nesupraskite klaidingai—su kariuomene reikia konsultuotis. Be jų žvalgybos, strateginių žinių ir karo supratimo negalima priimti jokių nacionalinio saugumo sprendimų. Tačiau politikai neturėtų remtis jais 100%.
Visų pirma, mes matėme, kaip Izraelio karinė žvalgyba nesugebėjo užkirsti kelio beveik netrukdomiems Hamas išpuoliams prieš civilius.
Antra, kariniai protai dažnai viską vertina per karo prizmę, remdamiesi karine logika—skaičiuodami išteklius ir nustatydami, ko reikia užduočiai įvykdyti. Prieš Rusijos plataus masto invaziją į Ukrainą, karinės ekspertai skaičiavo Rusijos pajėgas ir tikino, kad invazija nėra reali. Jie užtikrino, kad Rusija neįsiverš į Ukrainą, nes naujai užimtų teritorijų nebūtų neįmanoma išlaikyti.
Tačiau visi klydo. Nepaisant karinės logikos, Rusija puolė Ukrainą ne tam, kad laimėtų ar okupuotų teritoriją, bet todėl, kad jie turėjo žmogiškųjų išteklių. Netekti pusės milijono vyrų Rusijai nieko nereiškia.
Dabar daugelis sako, kad Rusija negali atidaryti antro fronto, ypač prieš NATO. Remiantis karine logika, jie teisūs—Rusija neturi jokių šansų laimėti. Bet kas, jei Rusijai nė nereikia laimėti? Ką daryti, jei viskas, ko ji nori, yra žudyti?
Netekti 500,000 vyrų Rusijai būtų nereikšminga, ypač todėl, kad daugelis tų, kuriuos siunčia mirti, nėra etniniai rusai. Tai buriatai, jakutai, čečėnai, dagestaniečiai, o pastaruoju metu—afrikiečių ir nepaliečių samdiniai. Siųsdama nusikaltėlius mirti Ukrainoje, Rusija išvalinėja savo genofondą.
Tuo tarpu Ukrainos netektis 500,000 aktyvių, patriotiškų, sveikų vyrų būtų milžiniškas smūgis. Ukrainos genofondui atsistatyti gali prireikti dviejų ar trijų kartų.
O ką reikštų 500,000 vyrų praradimas Lietuvai?
NATO 5-ojo straipsnio aktyvavimas
Nenoriu gadinti geros istorijos faktais, bet ar manote, kad lengva aktyvuoti NATO 5-ąjį straipsnį dėl kolektyvinės gynybos? Ar žinote, kad NATO sprendimai turi būti patvirtinti visų narių vienbalsiai? Jūs tikriausiai girdėjote, kaip Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas, Putino draugas, pasinaudojo veto teise, kad sulėtintų Švedijos stojimo į NATO procesą. Laimei, sugebėjome susitarti su kitu Putino draugu—autoritariniu Turkijos lyderiu Erdoğanu. O nepamirškime Slovakijos prorusiško premjero Fico.
Be to, kad galėtų būti piktnaudžiaujama veto teise, yra ir daugybė kitų sąlygų NATO 5-ojo straipsnio aktyvavimui. Kaip matėme su raketomis, kurios nukrito Lenkijoje ir Rumunijoje, net to nepakako. Pasirodo, reikia daugiau. Turi būti aiškus karo aktas—akivaizdi antžeminė invazija su reikšmingomis aukomis ir bandymu užimti teritoriją.
O ką, jei vietoj to Lietuvoje veiktų privati karinė grupė, tokia kaip Wagner? Sudaryta ne iš oficialios kariuomenės, o galbūt iš kai kurių iš 60,000 baltarusių, kurie į Lietuvą pateko neaiškiomis aplinkybėmis? Ką daryti, jei jie būtų „ekonominiai migrantai”, kurie iš tikrųjų neieško darbo? Kai kurie iš šių kovotojų jau yra Ukrainoje, kovojantys už Rusiją. Ar tai būtų laikoma invazija, ar tiesiog vidine Lietuvos problema?
Net jei gautume visus „taip” balsus, prireiktų laiko, kol procedūros būtų įvykdytos ir sąjungininkai atvyktų. Klausimas tik, ar tuo metu Vilnius dar egzistuotų?
Dabar, kai pamatėme platesnį vaizdą, akivaizdu, kad Lietuvai NATO 5-ojo straipsnio aktyvavimas yra Planas A. O koks mūsų planas B?
Politinė reklama. Bus apmokėta iš Nacionalinio susivienijimo politinės kampanijos sąskaitos. Pagal sutartį Nr. KVK- 20240911-NS-SJ