Per 400 metų vienintelė Kaune renesanso stiliaus Švč. Trejybės bažnyčia išgyveno daugybę permainų: pakito interjeras, sumažėjo altorių, iškeliavo meno vertybės. Rugpjūčio 28 d. dalis meninio paveldo laikinai sugrįžo į Kauną ir yra eksponuojama senojo meno parodoje „Kauno Švč. Trejybės (bernardinių) bažnyčios palikimas“.
Kauno arkivyskupijos muziejuje paroda surengta šįmet minint svarbias progas: 400 m. nuo Kauno Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinių vienuolyno statybų pradžios bei 390 m. nuo Kauno pavieto maršalkos, Minsko vaivados Aleksandro Masalskio ir jo žmonos Apolonijos Jasinskytės-Masalskienės bernardinėms suteiktos fundacijos, jų vienturtei dukrai Klarai įstojus į šią vienuoliją.
Griežta regula
Parodos sumanytojas Kauno arkivyskupijos muziejaus direktorius dr. Darius Žukauskas pasakojo, kad Kauno Švč. Trejybės bažnyčia ir aplinkinių pastatų kompleksas, kur dabar įsikūrusi Kauno kunigų seminarija, buvo pastatytas seserims bernardinėms.
Pasak muziejininkų, moterys XVII-XVIII a. turėjo du pasirinkimus: tapti žmona arba vienuole. Moterų gyvenimas vienuolyne buvo labai uždaras. Jos gyveno pagal Šv. Pranciškaus trečiojo ordino regulą, numatančią daugybę griežtų bausmių už prasižengimus. Vienuolės duodavo amžinuosius neturto, skaistumo ir klusnumo įžadus.
Į vienuolyną buvo priimamos vyresnės nei 15 m., turinčios pašaukimą, kilmingos merginos/moterys. Jos privalėjo atsinešti ne mažesnį, nei 1 tūkst. auksinų kraitį. Norinčiųjų stoti į vienuolyną buvo daug, o vietų iki 20. Galimybių daugiau buvo turinčioms gražų balsą. „Visos bernardinės buvo bajoraitės, kilusios iš turtingų šeimų, gyvenant vienuolyne reikėjo daug melstis, materialiniai dalykai joms neturėjo rūpėti. Šalia gyveno tarnai, aptarnaujantį kolektyvą sudarė keliasdešimt žmonių“, – sakė parodos kuratorė Kauno arkivyskupijos muziejaus vyr. rinkinių saugotoja dr. Rima Valinčiūtė-Varnė.
Bernardinės visą gyvenimą praleisdavo vienuolyne, tik retkarčiais išvykdavo viena pas kitą. Jos rūpinosi mergaičių auklėjimu, užsiėmė į dvasines ir materialines bėdas patekusių moterų globa.
Prof. V. Kamuntavičienė iš viso identifikavo 148 Kauno bernardines.
Aukšta tvora – nuo pasaulio pasislėpti
Pasauliečiai vienuoles galėjo tik išgirsti, nes jos labai gražiai giedodavo pamaldose. Tiesa, sėdėdavo už bažnyčios grotų, tad jų veidų nebuvo galima įžiūrėti.
Kodėl vienuolyną juosė tokia aukšta tvora? „Bernardinės taip slėpėsi nuo pasaulio. Jų vienuolija – klauzūrinė, t.y. uždara, tad jos stengėsi neturėti ryšio su pasauliu, beveik visą laiką skirdavo maldai“, – sakė dr. D. Žukauskas.
Aukšta tvora buvo skirta ir apsaugai nuo įsiveržimų. „Napoleono laikais tvora apsaugojo, kad kareiviai nepatektų į vidų, neužpultų vienuolių, neišniokotų ir nenusiaubtų vienuolyno“, – pridūrė parodą kuruojanti Kauno arkivyskupijos muziejaus vyr. rinkinių saugotoja dr. Rima Valinčiūtė-Varnė.
Vienuolyną fundavo Masalskiai
Parodą sudaro keturios dalys, atskleidžiančios Kauno Švč. Trejybės bažnyčios raidos etapus.
Bernardinių ordiną įkūrė Šv. Pranciškus Asyžietis. Ilgasis šios kongregacijos pavadinimas – Šv. Pranciškaus trečiojo ordino seserys. Kaune jos įsikūrė XV a. 1624-1634 m. fundatoriaus A. Masalskio lėšomis buvo pastatyta Švč. Trejybės bažnyčia ir vienuolynas.
Prof. V. Kamuntavičienė pažymėjo, kad Masalskiai buvo didikai, svarbi LDK giminė, kilusi iš dab. Ukrainos, Černihivo. Fundatorius A. Masalskis prie Kauno turėjo įsigijęs dideles valdas, prie Rotušės aikštės turėjo namų. Su žmona lenke Apolonija Jasinskyte-Masalskiene jie užaugino dukrą Klarą, kuri panoro tapti vienuole, tad XVII a. pr. jos tėtis visą palikimą – 6 tūkst. auksinų, žemės valdas – skyrė Kauno bernardinių vienuolynui.
Vienuolyno fundatoriai Masalskiai buvo palaidoti Švč. Trejybės bažnyčioje.
Vertybės išsisklaidė po Lietuvą
Parodos turinį sudaro XVII-XX a. vertybės, anksčiau priklausiusios Kauno Švč. Trejybės bažnyčiai. Barokinis turtas XX a. buvo išsklaidytas, dalis jo pateko į tris bažnyčias: Daukšių (Marijampolė), Alksninės (Vilkaviškis) ir Išlaužo (Prienai). Paroda suteikia galimybę po šias bažnyčias pakeliauti virtualiai.
Kita dalis vertybių pateko į Kauno arkivyskupijos muziejų, Kauno kunigų seminariją, Vilkaviškio vyskupijos istorijos ir meno muziejų bei Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedrą baziliką. Manoma, kad iki šiol surasta tik pusė bažnyčios vertybių.
Istorinę parodos dalį tyrinėjo prof. Daiva Kamuntavičienė, menotyrininkė dr. Aušra Vasiliauskienė. Eksponatus restauravo, konservavo ir parengė eksponuoti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Restauravimo dirbtuvės.
Tarp eksponatų – Šv. Jono Bosko relikvija
Parodoje eksponuojamas gausus meninis palikimas iš Švč. Trejybės bažnyčios: Aleksandro Masalskio portretas, keli akcentai iš Kristaus Kančios altoriaus – Šv. Apolonijos ir Šv. Aleksandro skulptūros. Taip pat galima išvysti frontoną, kuriame vaizduojama Apvaizdos akis.
Parodoje eksponuojamas vienas garsiausių paveikslų Lietuvoje – „Pivašiūnų Dievo Motina su Kūdikiu“, jį 1943 m. nutapė Jonas Mackevičius. Tai tiksli Pivašiūnų stebuklingo atvaizdo kopija.
Į muziejų pateko paveikslai: Šv. Jonas Evangelistas, Švč. Mergelė Marija įteikia Porciunkulę Šv. Pranciškui Asyžiečiui (XIX a.), Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu. Juos tapė dailininkas iš Kauno Matas Bučinskis. Ekspozicijoje – ir Juozo Ignatavičiaus tarpukariu nutapytas paveikslas „Angelas sargas“.
Bernardinės kruopščiai siuvo ir siuvinėjo liturginius drabužius, vienas jų – sidabru ir perlais puoštas arnotas – rodomas parodoje. Muziejininkai pažymėjo, kad šios vienuolės išsiskyrė siuvinėjimu aukso ir sidabro siūlais.
Ekspozicijoje matyti ir Šv. Jono Bosko relikvijorius, kurio viduje – šio šventojo relikvija. Pažymėtina, kad krikščionybėje itin svarbus šventųjų asmenų relikvijų pagerbimas, malda prie jų prašant užtarimo.
Buvo 10 altorių
Parodoje matyti kaip atrodė Švč. Trejybės bažnyčia bernardinių laikais. Ant sienos eksponuojama reprodukuota nuotrauka, čia užfiksuotas bažnyčios interjeras iki 1926 m.
Bažnyčia stipriai pasikeitė: XVII-XVIII a. sandūroje buvo įrengta dešimt medinių brandžiojo baroko altorių: Didysis Švč. Trejybės, šoniniai – Šv. Juozapo ir Šv. Antano, šoninėse navose buvo Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų Padguodos, kitoj pusėj – Kristaus Kančios, dar buvo Šv. Klaros, Šv. Pranciškaus, Šv. Elžbietos, Jėzaus prie stulpo bei Sopulingosios Dievo Motinos.
„Altoriai buvo sunaikinti XX a. viduryje. Keli elementai pateko į mūsų muziejų, tai Šv. Antano Paduviečio skulptūra ir drožinėtas Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos altoriaus sparnas“, – pasakojo muziejaus vyr. rinkinių saugotoja dr. Rima Valinčiūtė-Varnė.
Parodoje eksponuojamas ažūrinis kalvio kryžius su IHS monograma, puošęs bažnyčią.
Tarpukariu sunaikino barokinį interjerą
Kauno klestėjimo laiku – tarpukariu – Švč. Trejybės bažnyčios barokinis interjeras buvo sunaikintas.
„Neįtikėtina, kad brandžiojo baroko bažnyčios interjeras buvo sunaikintas tarpukariu, 1939-1940 m. renovacijos metu. Juk Kaunas tuomet klestėjo“, – stebėjosi parodos kuratorė dr. Rima Valinčiūtė-Varnė.
Ji pažymėjo, kad tarpukariu senoji dailė buvo laikoma neskoningu lenkų palikimu, tad nebranginta. Buvo palikti tik trys altoriai: Didysis, Marijos ir Kristaus Kančios.
Sovietų okupuotoje Lietuvoje 1948 m. buvo nutraukta vienuolijų veikla, Švč. Trejybės bažnyčia perduota kunigų seminarijai. 1963 m. seminarijai buvo nurodyta apleisti bažnyčią, palikti ją tuščią. Šv. Elžbietos altorius buvo išvežtas į Išlaužo bažnyčią, Didysis altorius, sakyklos skulptūros ir Kristaus Kančios altorius iškeliavo į Daukšių bažnyčią, o į Alksninės bažnyčią buvo išvežtas Marijos altorius. Pačioje Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje liko vos keli senosios dailės elementai: „Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos“ XVII a. tapytas paveikslas, garsėjantis stebuklais, Šv. Juozapo paveikslas ir Šv. Antano skulptūra.
1979 m. seminarijai vėl leista naudotis bažnyčia. Tuščioje bažnyčioje įrengtas naujas interjeras, atitinkantis Vatikano II Susirinkimo liturgijos nuostatas.
Panaikino vienuolyną Kaune
Kauno bernardinių vienuolynas 1864 m. buvo panaikintas, tuomet pastatus jos turėjo perduoti Žemaičių vyskupijai. Į pastatą buvo atkeltas vyskupas Motiejus Valančius, čia veikė Žemaičių vyskupijos kurija, o Žemaičių kunigų seminarija buvo įkurdinta vyrų bernardinų patalpose.
Vienuolės buvo iškeltos į kitus moterų vienuolynus: Kauno benediktinių, Krakių kotryniečių ir Kražių benediktinių.
Parodą „Kauno Švč. Trejybės (bernardinių) bažnyčios palikimas“ Kaune planuojama eksponuoti iki 2025 m. vasaros.
Projektą „Kauno unikalumas laiko įspauduose ir dabartyje“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
