„Sveikame kūne – sveika siela“. Tokiu devizu vadovavosi vienas didžiausių sporto mylėtojų Steponas Darius. Amerikoje susidomėjęs krepšiniu, futbolu, boksu, regbiu, beisbolu, lengvąja atletika, Darius teigė, kad sportas grūdina, o užsigrūdinęs žmogus viskam atsparus. Darius buvo už visapusišką sveiką gyvenseną, jis sakydavo: „sportas, skraidymas ir drinkas nesuderinami dalykas“. Pasakojimu apie S. Darių dalinasi Vytauto Didžiojo karo muziejus.
1920 m. liepos 27 d. S. Darius grįžo į Lietuvą, tais pačiai metais įstojo į Karo mokyklą, po kurios buvo paskirtas į aviaciją. Tarnaudamas aviacijoje S. Darius nepamiršo savo didžiausios aistros – sporto. Vos tik grįžęs į Lietuvą, S Darius tapo vienu iš Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos kūrėjų, vėliau ir pirmininku. Dar Mokomojoje eskadrilėje buvo paskirtas Mokomosios komandos gimnastikos instruktoriumi, tai įpareigojo vesti kariams rytinę mankštą. Karo mokykloje visi žinojo, kad jei S. Dariaus tuo metu nėra, jis sportuoja. Jis į šią veiklą įtraukė ir tarnybos draugus.
Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje S. Darius svariai prisidėjo prie Lietuvos sporto plėtros. Tuo metu labai trūko sportinės aprangos, avalynės (kariai sportuodavo su kasdieniais drabužiais ir kariška avalyne) bei įrangos. Ir vėl gelbėjo S. Darius, jis savo draugų iš Amerikos pagalba rinko paramą sporto inventoriui. Sportuoti skirtų vietų trūkumas taip pat buvo nemenka problema. Sportininkai rinkdavosi Ąžuolyne, visai šalia ganyklų, tad su kamuoliu neretai ir karves pavaikydavo. Apie persirengimo vietas ar kitus patogumus nebuvo nė kalbos. S. Dariaus iniciatyva lakūnai įsirengė krepšinio, teniso ir žiemos sportui skirtas vietas. „Nenurimsiu, kol neturėsim stadiono“, – sakydavo S. Darius. Ir nenurimo. Kartu su draugu inžinieriumi Kęstučiu Bulota ėmėsi projektavimo darbų. S. Darius ne tik nuolat ieškojo paramos, organizuodavo sportininkų talkas statant stadioną, bet nemenkai prisidėjo ir finansiškai. Po didelių pastangų 1925 m. Ąžuolyne buvo įrengtas stadionas, dabar puikiai žinomas kaip Dariaus ir Girėno.
„Basketbolas“, „krepšiasvydis“ (taip vadintas krepšinis) buvo viena populiariausių sporto šakų, šiandien vadinama antrąja Lietuvos religija. 1922 m. Darius dirbo instruktoriumi pirmuosiuose Kūno kultūros kursuose, tais pačiai metais įvyko ir pirmosios vyrų krepšinio rungtynės, kuriose rungtyniavo Kauno miesto ir Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) komandos. Pastaroji, kurioje žaidė ir Darius, nugalėjo rezultatu 8:6. Ne tik rezultatas, bet ir rungtynių aprašymas leidinyje „Lietuvos sportas“ priminė labiau futbolo nei krepšinio varžybas: „Įmušė tris taškus golus raudoniesiems“.
Šis gretinimas nekelia nuostabos: krepšinis išrastas 1891 m., o jam žaisti buvo naudojamas futbolo kamuolys, pirmųjų rungtynių rezultatas 1:0. 1922 m. buvo sužaistos 8 oficialios krepšinio rungtynės, o 1923 m. jau 18 vyrų ir 26 moterų oficialios varžybos. 1925 m. Rygoje įvyko ir pirmosios tarptautinės rungtynės su Latvija, baigėsi Lietuvos pralaimėjimu rezultatu 41:20. Turbūt nereiktų stebėtis: žaidimas vyko uždaroje salėje, lietuviai nebuvo prie to pratę, nes žaisdavo išskirtinai tik pavasarį ir rudenį lauko aikštelėse, o ir žaidėjai buvo futbolininkai ar lengvaatlečiai.
S. Darius buvo ir vienas iš pirmųjų krepšinio teisėjų, kuriems suteikta pirmoji, tuo metu aukščiausia, kvalifikacinė kategorija. Būtent teisėjaudamas Lietuvos moterų čempionate jis supažino ir su savo būsima žmona Jaunute Škėmaite. Užfiksavo pražangą – varžovė Jaunutei pakišo koją. Pažintis varžybų metu buvo lemtinga, abiejų domėjimasis sportu sujungė juos ir po poros metų pora susituokė.
S. Darius norėjo, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su krepšiniu, todėl 1926 m. išleido knygelę „Basketbolo žaidimas (krepšiasvydis) ir Lietuvos sporto lygos oficialinės basketbolo taisyklės 1926–1927 metams“. Šioje knygelėje S. Darius aprašė krepšinio taisykles, terminus, žaidimo technikas, surašė net dešimt krepšinio įsakymų. Štai vienas jų: „kramtyk maistą iš lengvo ir smulkiai, mankštinkis ir žaisk ne anksčiau pusantros valandos po valgio“. To meto krepšinio entuziastams tai buvo nepamainomas leidinys.
Futbolas – dar viena sporto šaka, neatsiejama nuo S. Dariaus vardo. S. Darius ne kartą dalyvavo tarptautinėse varžybose, stengėsi, kad ir kiti sportininkai turėtų galimybę tokiu lygiu varžytis. Stepono išvykos nepatiko aviacijos viršininkui gen. Juozui Kraucevičiui, pasak kurio sportas ir tarnyba aviacijoje buvo nesuderinami. Jis futbolininkus netgi vadindavo „šalapojais“. Kol Steponas gyveno Lietuvoje, buvo sužaistos rungtynės su Latvijos, Estijos, Šveicarijos, Egipto komandomis. 1922 m. įvyko Lietuvos futbolo pirmenybės, jose S. Darius atstovavo LFLS komandą. Pirmenybėse žaidė dar trys S. Dariaus suburtos komandos: LFLS Šančių skyrius, „Aviacija“ ir LFLS-2 komandos. Tiesa, komanda „Aviacija“ dėl užduočių tarnyboje iš čempionato pasitraukė kiek anksčiau.
S. Darius buvo puikus Lietuvos rinktinės vartininkas pirmose tarpvalstybinėse rungtynėse tarp Lietuvos ir Estijos. Tiesa, varžybos nebuvo sėkmingos, tačiau, kaip dienraštyje „Lietuva“ buvo rašoma, „Taline dažnai turi užsienio svečių, dažniausiai anglų, kurių, kaip žinom kiekvienas, yra pavyzdingas sportininkas“. Kas paneigs, kad mokytis iš futbolo išradėjų anglų estams neturėjo didelės įtakos žaidžiant prieš dar visai neseniai futbolą žaisti pradėjusią Lietuvą. S. Darius buvo tarp kandidatų ir į Lietuvos olimpinę futbolo rinktinę, tačiau žaidynėse nedalyvavo, priežastys galėjo būti kelios: nesutarimai aviacijos tarnyboje arba S. Dariaus liga – pleuritas. Beje, S. Darius buvo vienas iš Lietuvos futbolo lygos įkūrėjų ir pirmininku, taip pat vienas iš Lietuvos futbolo teisėjų kolegijos kūrėjų.
