„Sužadėtinis tik spėjo sušukti, kad į mus nežmonišku greičiu atskrieja automobilis. Po kelių sekundžių pajutome nežmoniško stiprumo smūgį ir mus tiesiogine žodžio prasme nušlavė nuo kelio. Mūsų galvos, kūnai trankėsi į visas puses, aplink skraidė daiktai, dužo stiklai, buvo klaikūs visa ko lūžimo garsai. Tada stojo tyla. Pirmi žodžiai, kuriuos išgirdau, buvo „kur vaikas?! Kur vaikas?!“ Šaukė panikos apimti prie mūsų pribėgę žmonės, nešini rastais dukters daiktais. Jie laužė sumaitotas galines automobilio duris, galinės sėdynės nebebuvo. Policija ir medikai sakė, kad po tokių avarijų žmonių kūnus surenka dalimis. Esame laimės kūdikiai, panašu, kad likimas mums paruošė kitą planą“, – neabejoja į siaubingą avariją pakeliui į pajūrį pakliuvusi Ieva.
Nuo pat kelionės pradžios kelyje jautė įtampą
„Ilgąjį Joninių savaitgalį nusprendėme nuvykti pailsėti į Kunigiškes. Buvo penktadienis, nuotaika pakili. Visgi vos tik išvažiavus iš Vilniaus nerimą kiek kėlė pats kelias – buvo daug automobilių, jautėsi, kad visi skuba ištrūkti iš šio miesto, vėliau – Kauno, kitų aplinkinių miestų. Eismas buvo gan chaotiškas: vairuotojai vieni kitiems nuolat mirksėjo šviesomis, ragindami trauktis iš kelio, automobiliai tai greit lėkdavo, tai staigiai sustodavo. Jausdami situaciją, kuri reikalauja didesnio atidumo, važiavome tikrai atsakingai.
Maždaug 30–40 km nuo Kauno vyko kelio remonto darbai. Ženklai rodė kelio susiaurėjimą, tad visi iš dešinės pusės rikiavosi į kairę. Greitis ten buvo minimalus. Prieš mus važiavęs automobilis irgi stabdė, įjungė avarinį kaip įspėjamąjį ženklą, kad mes būtume atidūs. Mes irgi pristabdėme, irgi įjungėme avarinį.
Ir tada netikėtai sužadėtinis pamatė per veidrodėlį, kaip į mus atskrenda automobilis, dar spėjo man tai pasakyti. Pasukau galvą į šoninį veidrodėlį ir mačiau jį parlekiantį nenusakomu greičiu. Draugas pradėjo pypsinti ir metėsi į dešinę juostą, kad išvengtume dar didesnės avarijos, nes jeigu trenktųsi į mus, o mes – į priekyje stovintį automobilį, tada mus suspaustų iš abiejų pusių ir pasekmės būtų dar blogesnės.
Pasukome, tas automobilis taip pat pasuko ir rėžėsi tiesiai į mus. Mes važiavome vos 20–30 km per valandą greičiu. Mūsų žiniomis, tas automobilis atskriejo apie 140 km per valandą greičiu nestabdydamas. Pajutome nežmoniškai stiprų smūgį į galą. Vykstant visam tam siaubui su mumis ir automobiliu po smūgio, vienu akies kampeliu pamačiau, kaip iš galo atskrieja mūsų šuniukas į priekį ir krenta draugui po kojomis. Skriedami nuo kelio pralaužėme šalikelės tvorą, dar paskridę sustojome kažkokiuose kukurūzų laukuose. Automobilyje pradėjo pypsėti aliarmo signalai, užfiksavę avariją, automatiškai skambino pagalbai“, – pasakoja apie patirtį Ieva.
Žmonės paniškai ieškojo vaiko, jiedu nesiorientavo aplinkoje
„Iškart sustojus pribėgo žmonės, man bent taip atrodė. Bet turbūt kažkuriuo momentu buvau praradusi sąmonę, nes tie žmonės juk turėjo sustoti, išlipti iš automobilių, atbėgti iki mūsų, mat mašina nuo kelio nuskrido gana toli. Taigi laiko turėjo tikrai praeiti. Turiu 9 metų dukrą, automobilyje buvo keletas jos daiktų, kurie kartu su kitais iškrito avarijos metu.
Žmonės pradėjo šaukti, kad kažkur yra vaikas, pradėjo paniškai laužti keleivio dureles, kur galimai galėjo sėdėti vaikas; automobilis buvo visiškai sumaitotas, jo galo tiesiog neliko. Kiti žmonės laužė mano duris, nes jos neatsidarė. Išlipau šoko būsenos, žmonės vis šaukė, kad nėra vaiko, laikė rankose dukters daiktus. Apimta panikos vis kartojau, kad nebuvo vaiko. Jie iš pradžių nepatikėjo, matydami, kokios mes buvome būsenos.
Sužadėtinis kažkaip išlipo pats, bet nesiorientavo aplinkoje. Tuo metu buvo neįmanoma suvokti, kas čia vyksta. Aplink buvo daug žmonių, jie nešė mums vandens, bandė padėti, kvietė pagalbą. Viskas vyko kaip per miglą, mačiau, kaip paklaikęs mūsų šuniukas kažkur bėga, kažkas jį bando gaudyti, žmonės bando mus nuraminti, renka visur išmėtytus daiktus“, – prisimena košmariškas akimirkas Ieva.
Dukra nebūtų išgyvenusi, lenkia galvą prieš sustojusius padėti žmones
Ieva pasakoja, kad jai staiga pradėjo stipriai skaudėti galvą, kaklą, nugarą, sustoję padėti žmonės labai išsigando, kad jai nebūtų pažeistas stuburas, todėl liepė atsigulti.
Kol atvažiavo gaisrininkai, medikai, ji gulėjo. Draugas buvo šoko būsenos, bėgiojo tai prie jos, tai prie žmonių, tai prie mašinos, kažko ieškojo, skambino šeimai. Ji sako labai nuoširdžiai norinti padėkoti tiems žmonėms, kurie sustojo jiems padėti: „Tokia žmonių empatija mus graudina iki šiol. Vienas vyresnio amžiaus vyras, nebeatsimenu jo vardo, gal Vytautas ar Viktoras, visą laiką buvo šalia manęs, vis ramino, laikė už rankos, kartojo, kad viskas bus gerai, peržegnojo mane. Jo koja kraujavo, manau, jis ją susižeidė, bandydamas atidaryti dureles.
Kai kurie žmonės siūlėsi priglausti mūsų šuniuką ir rūpintis juo tol, kol reikės.“ Ieva sako per rūką mačiusi besimėtantį lūžusį dukters paspirtuką, jos žaislą, automobilinė jos kėdutė buvo sulinkusi per pusę. „Žiūrėjau į viską aplink ir nenustojau kartojusi, kaip gerai, kad gale nesėdėjo dukra, nes ji nebūtų išgyvenusi. Dėkojame Dievui, Visatai, kadangi abiejų tėčiai yra mirę, tai ir jų angelams, kad patys likome gyvi ir kad dukters nebuvo. O juk vos prieš dvi savaites visi kartu važiavome į pajūrį“, – jautrinasi kalbėdama Ieva.
Paniškai bijojo likti neįgali, ilgiausios 5 valandos ligoninėje, belaukiant rezultatų
Atvykus greitajai pagalbai, pasak moters, viskas vyko labai operatyviai, nes jai įtarė stuburo pažeidimą: „Kaklą įdėjo į įtvarą, neštuvais įkėlė į greitosios automobilį, kur pamatavo svarbiausius rodmenis. Greitoji su mumis abiem ir įjungtais švyturėliais išlėkė į Kauno klinikas. Man tuomet buvo labai labai baisu. Visą laiką, kai važiavome, judinau rankas ir kojas, labai bijojau, kad nebūtų pažeistas stuburas, norėjau jausti, kad vis sugebu jas krutinti, mintis, kad galiu nevaikščioti, buvo nepakeliama. Važiavome, atrodė, visą amžinybę. Atsimenu, vis klausinėjau, kiek liko važiuoti.“
Ieva pasakoja, kad ligoninėje viskas vyko labai profesionaliai, tad labai nori padėkoti medikams, seselėms, visam ligoninės personalui, nes viskas buvo atliekama ne tik greitai, bet ir rūpestingai, švelniai, labai empatiškai.
Moteriai ligoninėje buvo padaryti visi įmanomi tyrimai: galvos ir kaklo MRT, krūtinės, dubens, šonkaulių, nugaros rentgenai, pilvo echoskopija ir daug kitų. Jos sužadėtiniui irgi darė galvos MRT tyrimą. Kadangi skundėsi labai dideliais kojų skausmais ir negalėjo paeiti, jam atliko kojų rentgenus. Jiedu ligoninėje praleido apie 5 valandas, laukdami tyrimų atsakymų. Ieva visą laiką buvo su galvos ir kaklo įtvaru, gulėjo ant lentos.
„Kai atėjo gydytoja ir pasakė, kad tuoj man nuims įtvarą, nes sužalojimų stubure nerado, kad mudviem nėra rimtų sužalojimų ir galėsime toliau gydytis namuose, tai buvo vienos stebuklingiausių žinių, kokias tik galėjome tuo metu išgirsti, – nusišypso Ieva. – Kai mano brolis nuvyko į įvykio vietą atgabenti automobilio į Vilnių, kalbėjosi su policininkais, kurie buvo ten. Kai jie išgirdo, kad mes išgyvenome be daugybinių sužalojimų, negalėjo tuo patikėti, o jie matę daug. Pasakojo, kaip dalimis po tokių avarijų tenka kūnus surinkti. Visi kiti avarijos liudininkai matė, kas liko iš automobilio, taip pat vis kartojo, kad tai stebuklas, jog viskas taip laimingai baigėsi.
Aišku, mūsų kūnai buvo mėlyni, dideli vidiniai sumušimai, jautėme skausmus, aš galvos net milimetrą negalėjau pasukti. Visą savaitę buvau su įtvaru. Jaučiau viso kūno įtampą, jis buvo lyg surakintas. Visą savaitę po įvykio nedirbome, buvome namuose, daugiausiai gulėjome, stengėmės kuo greičiau atsigauti ne tik fiziškai, bet ir emociškai“.
Liūdinantis avarijos kaltininko elgesys: nei pasiūlė padėti, nei atsiprašė
„Avarijos kaltininkas, 19-metis vaikinas, sakė, kad važiavo įjungęs autopilotą, vairavo BMW markės automobilį, turi klevo lapo ženklą. Panašu į klasiką“, – pastebi Ieva.
Moteris sako, kad esmė turbūt ne amžius ir ne mašinos markė, bet žmogaus atsakingumas ir suvokimas, ką padarei: „Įvykus avarijai, jis išlipo iš mašinos ir atsisėdo pievoje atskirai. Jis net nepriėjo prie mūsų, nepadėjo mums išsikapstyti iš mašinos, net nepaklausė, kaip jaučiamės, gal kuo padėti reikia, iškviesti pagalbą, juolab kad pats nepatyrė sužalojimų, tik nubrozdinimų. Liūdna, kad visuomenėje yra tokių žmonių, kurie ne tik neprisiima atsakomybės, bet yra nejautrūs kito skausmui, kurį patys sukelia.
Jis taip pat buvo atvežtas į klinikas, ten buvo padaryti tyrimai, jį paleido po valandos. Jaunuolio palata buvo netoli mūsų. Jis ir ten neatėjo paklausti, kaip mes, neatsiprašė. Sužadėtinis pats nuėjo pas jį, kalbėjo su juo ir mano brolis. Jaunuolis abiem kartojo, kad yra nekaltas, kad važiavo leistinu greičiu. Jie paklausė to vaikino, ar jis įsivaizduoja, kas būtų, jei gale būtų sėdėjęs vaikas, tai jis atsakė, kad juk nebuvo, tai ko čia jaudintis.
Pasakius jam, kad neapgalvotu elgesiu galėjo sužlugdyti kelių žmonių gyvenimus, vėlgi atsakė, kad juk nieko neatsitiko, kodėl mes čia taip jaudinamės. Jautėsi apatija, net agresija. Štai toks jauno žmogaus požiūris į nelaimę. Nežinau, kokia jam gresia atsakomybė, keleriems metams turbūt atims teises, bet didelis klausimas, ar toks žmogus pasimokys. O jei nepasimokys, tai kitą kartą toje galinėje sėdynėje galbūt sėdės keli vaikai ir jis juos užmuš, nejausdamas savo kaltės.“
Dukrai nupirko pačią saugiausią automobilinę kėdutę, ieško tik saugaus automobilio
„Iš pradžių galvojau, kad apie nelaimę dukrai nepasakosime, bet kadangi ji yra labai nuovoki, tai buvo 15 minučių klausimas, kad suprastų, kas įvyko, vos tik susitikome, juolab kad buvo matyti mėlynės, nubrozdinimai. Tuomet jai papasakojome, kas įvyko, aišku, ne viską, be nuotraukų, dozavome informaciją, bet ji visą savaitę vis sugrįždavo į tą situaciją su naujais klausimais.
Turėdama didelį empatijos jausmą, nuoširdžiai jaudinosi, vis klausinėjo, kaip mano kaklas, kaip miegojau, ar nieko neskauda. Manau, kad jai dar stipriau užsifiksavo saugumo verdiktas. Nors visuomet visi segamės diržus, nesvarbu, kur besėdėtume, priekyje ar gale, kėdutės reikalingumo klausimas dukrai, kuriai 9 metai, buvo iškilęs, be to, vis užsimindavo, kad nori važiuoti priekinėje sėdynėje.
Po avarijos neliko klausimų ar svarstymų dėl šių dviejų klausimų. Parduotuvėje mes jai išrinkome įmanomą saugiausią kėdutę. Ji priėmė tai kaip faktą, kaip ir tai, kad dar nevažiuos priekyje“, – sako Ieva.
Moteris sako, kad šeima šiuo metu renkasi naują automobilį, ir pats pirmas kriterijus yra jo saugumas: „Nenorime savęs programuoti, kas būtų, jei vėl tai pasikartotų, bet renkamės didesnį automobilį, saugesnį. Visgi, niekada negali žinoti, kas laukia už kito kampo, kaip kad ir mūsų atveju – važiuoji į atostogas skaityti knygų, mėgautis jūra ir iki jos ne tik nenuvažiuoji, bet ir per laimingą atsitiktinumą išlieki gyvas. Tai verčia susimąstyti.“
Įsitikino dar kartą, kad pasirinko tinkamą gyvenimo partnerį
„Ieškojome ir toliau ieškome prasmės, kodėl taip nutiko, kokią žinią mums nešė ši nelaimė. Galbūt išgelbėjome šeimą, kuri važiavo visu ekipažu, nes juk jei ne mes, tai būtų nukentėjęs kažkas kitas tolimesniame kelyje. Galbūt patys privalome daugiau vertinti tai, ką turime. Fiziniai skausmai po truputį praeina, bet atsigauti emociškai reikės daugiau laiko.
Turėjau jau ir su psichologe vieną sesiją, nes yra nemažai trauminių dalykų, vienas jų – stiprus susidūrimas su mirtimi iš arti: atsirado daug baimių, skausmo viduje per šoko būseną. Nors jau po truputį vairuoju, bet prie vairo dar sėdu su didžiule įtampa ir jeigu pasitaiko netikėtumas kelyje, kur reikia staigiau stabdyti, tai visą kūną tarsi surakina, užspaudžia galvą. Jaučiasi didelis stresas. Atšaukėme kelias ilgesnes šeimos planuotas keliones automobiliu, nes dar reikia saugumo jausmo, pasitikėjimo, patikėjimo, kad viskas bus gerai“, – nuoširdžiai kalba Ieva.
Moteris atvira, kad kiekvieną vakarą po įvykio galvoja apie savo 33 nugyventus metus. Ir jeigu būtų mirusi, ar tikrai tie metai buvo tokie, kad galėtų ramiai išeiti. „Daug minčių, apmąstymų apie vertybes, kas yra reikšminga, kas – ne, bet mes bandome padaryti, kad tai būtų svarbu. Kiekvieną vakarą užmiegu su šiomis mintimis ir galvoju apie duotą antrą šansą, kaip jį turėčiau išnaudoti. Žinau, kad, visų pirma, turėtų būti daugiau džiaugsmo ir vertinimo to, ką turi.
Neieškoti problemų lygioje vietoje ir suprasti, kad niekas gyvenime nevyksta šiaip sau. Juk kai turi, tai nevertini, vis ko nors trūksta, vis ko nors negana, nori dar ir dar: daugiau pinigų, daugiau darbų, daugiau veiklų. Tuomet nebelieki toje akimirkoje, kad galėtum padėkoti už tai, ką turi, suprasti, kas yra iš tikrųjų yra svarbiausia mūsų gyvenimuose, – šeima, sveikata, santykiai, vertybės, draugai, kolegos, aplinka, kuri tave supa. Sulaukiau labai daug palaikymo iš visų pusių. Supratau, koks iš tiesų esu turtingas žmogus, turėdamas tiek nuostabių žmonių aplink. Kalbu dabar ir šiurpas eina per kūną, kokia esu visiems dėkinga“, – graudinasi Ieva.
Moteris atvira, kad abu su sužadėtiniu pasikalba ir kad visa tai buvo jiems, kaip porai, labai didelis ženklas bei pamoka; per meditacijas, psichologiją galima dar labiau suprasti, ką turi išmokti, ką iš šios istorijos išsinešti: „Gal visa tai atsitiko ir dėl to, kad vienas kitą dar kartą atrastume.
Artėja mūsų vestuvės, ir tai buvo ženklas, įrodantis, kad šis žmogus tikrai yra tas, su kuriuo nori būti. Visuomet gerai, kai aplink viskas nuostabu, pasaulis gražus, spalvotas, planuoji vestuves, keliauji, pramogauji, skaniai valgai, kuri planus ir – štai toks sukrėtimas. Tuomet pamatai, koks žmogus šalia tavęs, kaip jis reaguoja, kaip rūpinasi, kaip išgyvena, kaip meldžiasi, kaip verkia šalia tavęs, kai tu guli surakintas ir galbūt niekada nevaikščiosi. Labai aiškiai supranti, kad tai tikrai tavo žmogus, už kurio nori tekėti ir kurti šeimą. Tai nuostabus, dar gilesnis jausmas.“
Daugiau skaitykite čia.
