Penktadienį Lietuvos karininkų ramovėje Kaune daugiau kaip 80-čiai tėvynės sergėtojų buvo įteikti Laisvės gynėjo ženklai bei Laisvės gynėjo teisinio statuso pažymėjimai. Taip siekiama pagerbti Laisvės gynėjus ir jų indėlį ginant bei stiprinant Nepriklausomybę atkūrusią Lietuvos valstybę ir jos institucijas.
Nuo 2021 m., kai buvo priimtas Laisvės gynėjo statuso įstatymas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Laisvės gynėjo teisinio statuso pažymėjimus ir Laisvės gynėjo ženklus įteikė jau 654-iems žmonėms.
Pagerbė daugiau kaip 80 gynėjų
Ceremonijos metu buvo pagerbta daugiau kaip 80 laisvės gynėjų. Keliems gynėjams pažymėjimai įteikti po mirties (atsiėmė artimieji).
Laisvės gynėjais pripažįstami tie, kurie davė priesaiką ir stojo ginti Lietuvos valstybės nuo Sovietų Sąjungos karinės agresijos apibrėžtu laikotarpiu: nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. kovo 11 d. iki pučo Maskvoje žlugimo 1991 m. rugpjūčio 21 d. Jauniausiam savanoriui tebuvo 15 metų.
„Laisvės gynėjai labai reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo“, – renginio metu pabrėžė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.
Savanoriai saugojo ar gynė valstybės sieną, kitus valstybinės svarbos ir ūkio objektus, kūrė krašto apsaugos struktūras, muitines, specifinėmis priemonėmis padėjo atkurti Lietuvos Respublikos valstybingumą, tarnaudamas Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje, Krašto apsaugos departamente prie Vyriausybės ir jo struktūriniuose padaliniuose, Pasienio apsaugos tarnyboje, Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje, Valstybės saugumo departamente, Lietuvos policijoje, Lietuvos šaulių sąjungoje ir prisiekė Lietuvos valstybei iki 1991 m. rugpjūčio 21 d.
Išskirtos šešios gynėjų kategorijos: karys savanoris, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus pareigūnas, Valstybės saugumo departamento pareigūnas, Muitinės departamento pareigūnas, policijos pareigūnas ir Šaulių sąjungos narys.
Lemtingam sprendimui – 15 minučių
LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Pocius prisiminė lemtingas 15 minučių.
„Prisimindamas 1991 m. sausio 11 d., kai vyko priesaikos davimo ceremonija ir buvo duota 15 minučių apsigalvoti, atsirado keli vyrai, kurie išėjo nuleidę galvas. Dabar jiems turėtų būti sunku, kad tada priėmė tokį sprendimą. O kiti, vedini laisvės siekio, drąsiai prisiekė ginti Lietuvą. Ačiū visiems Jums už drąsą, už sprendimą ginti valstybę. Kartu ją apgynėme, pasiekėme labai daug. Nuėjome ilgą kelią, kurdami Lietuvos kariuomenę, Valstybės saugumo departamentą, policiją, kitas institucijas“, – sakė A. Pocius.
Laisvės gynėjo ženklą gavęs Rolandas Milaknis pasakojo, lemtingais tėvynei metais tarnavęs Rokiškio pasienio užkardoje. Sprendimą ginti šalį jis priėmė žaibiškai.
„Buvo 15 minučių apsispręsti. Abejonių nebuvo – tarnauti tėvynės labui! Jau pasienio užkardoje buvome davę priesaiką, Vilniuje ją pakartojome. Turime ginti Lietuvą, kaip kitaip gali būti? Net minties apie kitus pasirinkimus nebuvo. Reikės dabar – stosiu ginti čia pat!“, – kalbėjo R. Milaknis.
Jis pasakojo, kad gynė Spaudos rūmus, televizijos bokštą, Aukščiausiąją Tarybą.
„Buvau visuose trijuose objektuose. Menu, kaip kulkos šaudė prie televizijos bokšto, kaip Spaudos rūmuose pylėme vandenį į besiveržiančius kariškius, kaip mėtėme Molotovo kokteilius. Laiko bijoti nebuvo, reikėjo ginti valstybę“, – dalinosi laisvės gynėjas R. Milaknis.
Prireikus gintų ir vėl
Savo prisiminimais pasidalino dar keli laisvės gynėjai. Panevėžio rinktinėje tuomet tarnavęs Sigitas Pranskūnas pirmiausiai gavo užduotį surinkti savanorius, kurie budėtų Aukščiausioje Taryboje.
„Reikėjo surinkti dešimt žmonių iš Pasvalio ir važiuoti į Aukščiausiąją Tarybą budėti. Labai sunkiai radau. Bijojo žmonės dėl šeimų, dėl savęs. Aš jau auginau tris vaikus, mažiausias buvo gimęs 1989-aisiais, bet vis tiek važiavau, jaučiau atsakomybę. Dešimt dienų budėjome Aukščiausioje Taryboje. Mūsų postas buvo ant stogo. Buvome ginkluoti Molotovo kokteiliais. Jie buvo pagaminti, dėžės sudėtos ir paruoštos mėtyti nuo stogo. Turėjome neleisti desantininkams nusileisti ant stogo. Ačiū Dievui, neteko panaudoti“, – kalbėjo atsargos karininkas S. Pranskūnas.
Laisvės gynėjos Violeta Markuckienė ir Veronika Šalnienė tuo metu dirbo muitinėje.
„Dirbau Kauno muitinėje, auginau trejų metų vaiką. Buvo Rusijos kariuomenė, jautėsi baimė, galvojau, neduok Dieve, įvyks blogiausia. Buvom pasiruošę – gavus ženklą, paimti muitinės įrangą, ją saugoti. Trauktis nebuvo minties, gynėme Lietuvą vieningai. (…) Dabar džiaugiuosi, pažvelkite, kokia šiandien nuostabi mūsų Lietuva!“, – kalbėjo V. Markuckienė ir pridūrė, kad esant grėsmei – vėl eitų ginti valstybės.
Muitinės departamente Vilniuje inspektore dirbusi V. Šalnienė buvo viena pirmųjų tos įstaigos darbuotojų, pradžia nebuvo lengva.
„Neturėjome nieko: nei kėdžių, nei stalų, nei kompiuterių. Dirbo dvi muitinės, viena Lietuvos, kita – sovietinė. 1991-aisiais, kai prasidėjo įvykiai, buvo baimės, nes puolė Krašto apsaugą, o paprastai po to būna puolama ir muitinė. (…) Dabar Lietuva puikiai atrodo, muitinė šiuolaikiška, kompiuterizuota“, – sakė V. Šalnienė.
Per mažai dėmesio partizanams
Ceremonijos metu buvo prisiminti ir kiti laisvės gynėjai – partizanai bei 1949 m. vasario 16 d. partizanų vadų pasirašyta deklaracija.
Buvusi LR Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė sveikinimo kalboje pažymėjo, kad stinga deramo partizanų pagerbimo, dėmesio jiems galėtų būti daugiau.
„Prisimenant partizaninį karą, dar būdami gyvi jie apdovanojimų sulaukė nedaugelis. Gaila, kad iki šių dienų partizanų padovanojimai nėra tos pačios svarbos kaip visi valstybiniai apdovanojimai. Noriu pasiekti, kad partizanus matytume visų garbingų valstybinių apdovanojimų eilėje“, – užsibrėžtą tikslą įvardijo P. Kuzmickienė.
