Vos pora savaičių liko iki to vakaro, kai Kaune, atgimusiame Dainų slėnyje, po šimtamečiais ąžuolais nuskambės Lietuvos Jubiliejinės dainų šventės pirmieji akordai. Šimtą metų šiemet Lietuvoje mininčią šventę (bendru pavadinimu „Kad giria žaliuotų“) Kaunui patikėta pradėti Dainų diena. Renginio išvakarėse naujienų portalas „Kas vyksta Kaune“ trumpam nuo intensyvaus darbo atitraukė Dainų dienos „Miškais kalnai žaliuoja“ režisierę Viktoriją Streičą ir paprašė atsakyti į keletą klausimų.
1924-aisiais pirmojoje Lietuvos dainų šventėje (Dainų dienoje), kuri įvyko Kauno Žaliakalnyje buvusioje Parodų aikštėje (greta dabartinės Ledo arenos), dalyvavo apie 3000 dainininkų. Dabar, birželio 29-ąją Dainų slėnyje jų bus 4000, o prie šių dalyvių prisijungs ir svečiai iš Latvijos bei Estijos. Neabejotina, kad visi jie – geri atlikėjai ir jų repertuaras – taipogi.
– Kaip Jūs, būdama garsi menininkė – aktorė, dainininkė ir puiki režisierė, ypač išgarsėjusi Kauno valstybiniame muzikiniame teatre miuziklų pastatymais, visa tą „medžiagą” ketinate sujungti į publikai pasigėrėjimą keliančią visumą?
– Dainų šventė – ypatingas renginys, kurio esmė yra daina. Ne režisūra, bet daina yra tai, kas sujungia visus dalyvius į vieną didingą visumą. Šio renginio pavadinimas – Dainų šventė – kalba pats už save. Geriausia, ką mes, tauta, galime kartu daryti, tai – dainuoti. Daina padeda mums prisiminti praeitį, džiaugtis dabartimi, ji įkvepia ateičiai.
Režisūra šiame kontekste nėra dominuojanti ir matoma, ji yra subtili, nepastebima, nes šventės esmė – tai bendrystė per dainą. Puikiai viename interviu yra pasakiusi kompozitorė Zita Bružaitė: „Dainų šventė ne Eurovizija“ – čia nereikia tikėtis šou. Tai -kultūrinė patirtis, kurioje atsiskleidžia mūsų bendros šaknys ir kultūrinis paveldas.
Kaip režisierės, mano tikslas yra suteikti dainoms erdvę skleistis ir atsiskleisti jų grožiui. Kiekvienas choras, kiekvienas dalyvis turi savo unikalų balsą ir istoriją, kurią reikia išryškinti bei sujungti į harmoningą visumą. Svarbiausia yra suprasti ir pajusti, ką kiekviena daina nori perduoti, ir leisti jai skambėti taip, kad ji paliestų kiekvieno klausytojo širdį.
Kiekvienas dalyvis turi jaustis komandos dalimi ir žinoti, jog jis yra neatsiejama šio didingo renginio dalis. Muzika ir daina taps dar stipresnės, kai jas lydės šviesos, scenografija, kiti vizualiniai elementai, kurie padės sukurti įsimintiną atmosferą tiek dalyviams, tiek žiūrovams.
Visgi, režisūra čia yra tik fonas, tik rėmai, kuriuose gali skleistis dainų grožis. Dainų šventė – tai ne šou, bet gilus kultūrinis įvykis, kuris parodo, kaip muzika gali sujungti žmones, nepaisant jų skirtumų.
– Tikriausiai Jums, gimusiai ir ilgą laiką gyvenusiai Latvijoje, kur dainų švenčių tradicija dar senesnė nei Lietuvoje, teko savo gimtinėje panašioje šventėje pačiai dalyvauti. Ką iš tos patirties, iš savo šeimos, kurioje augote ir rinkotės gyvenimo kelią, dabar prisiminėte, rengdama šventę Kaune?
– Esu pusiau lietuvė ir pusiau latvė, todėl jaučiuosi dvigubai turtinga – mano širdyje telpa abi tautos, abiejų tautų tradicijos ir šaknys. Šis dvigubas paveldas mane labai praturtina.
Latvijoje Dainų ir šokių šventėse dalyvavau nuo ketverių metų – šokau liaudies šokių ansamblyje, o vėliau su mokyklos choru dainavau dainų šventėje. Latviams nėra didingesnės ir labiau laukiamos šventės, todėl man šis reiškinys yra toks pat šventas kaip religija. Galėčiau valandų valandas kalbėti apie tai.
Dainų šventės tradicija Latvijoje yra labai sena ir gili. Ji – neatsiejama mūsų kultūros dalis, o dalyvavimas tokiose šventėse man įdiegė svarbiausias vertybes ir supratimą apie bendrystę per muziką. Iš šios patirties, kaip ir iš savo šeimos, kurioje augau bei pasirinkau savo gyvenimo kelią, supratau vieną esminį dalyką – nereikia nieko išgalvoti ar specialiai daryti, nebūtina išradinėti dviračio.
Reikia tiesiog būti, eiti pasroviui, dainuoti kartu ir leisti, kad bendrystė ir daina tavo dvasią pakeltų virš žemės, o iš kojų pajaustum šaknis, nusidriekusias į praeitį.
Rengiant šventę Kaune, stengiuosi perduoti šią pajautą. Tai yra paprastumas ir autentiškumas, kurie sukuria tikrąją dainų šventės esmę. Leiskime dainai natūraliai skambėti, leiskime žmonėms tiesiog būti kartu ir dalytis tuo, kas jiems brangiausia, – savo balsais, savo istorijomis, savo dvasia.
– UNESCO Dainų švenčių tradiciją yra paskelbusi žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru. Suprantama, kad šventės dalyviams bei jos rengėjams toks pripažinimas yra džiaugsmas, kartu – ir atsakomybė. Nors turbūt – ne visiems. Šiandien gyvename jau kitokiu tempu nei tai tradicijai užgimus, ir neretai ji gali likti „nepastebėta“. Keičiasi kartos – keičiasi dainos. Kaip įmanoma suderinti paveldą su modernumu, liaudies dainų pagrindu sudarytoje šventės programoje, ar Dainų dienos režisierė ėmėsi tokios užduoties?
– UNESCO Dainų švenčių tradicijos paskelbimas kultūros paveldo šedevru yra ne tik didžiulis pripažinimas, bet ir didžiulė atsakomybė mums visiems – tiek dalyviams, tiek rengėjams. Tiesa, šiandien gyvename kitu tempu nei anuomet, kai šventės tradicija užgimė, todėl ji gali likti nepastebėta ar neįvertinta jaunų kartų.
Keičiasi kartos, keičiasi dainos, bet dainų švenčių esmė lieka ta pati – bendrystė per dainą, kuri sujungia žmones ir jų širdis. Suderinti paveldą su modernumu yra subtilus, tačiau būtinas uždavinys. Liaudies dainų pagrindu sudarytoje šventės programoje siekiu išlaikyti tradicijos dvasią, kartu suteikiant jai šiuolaikinį atspalvį.
Kaip Dainų dienos režisierė, šią užduotį sprendžiu įvairiais būdais. Pirmiausia, siekiu, kad liaudies dainos skambėtų taip, kad jos būtų aktualios ir suprantamos šiandienos klausytojui. Tai gali būti pasiekta per šiuolaikinę aranžuotę, naujus instrumentinius sprendimus ar netgi per kūrybišką scenografiją, kuri atspindi modernias temas ir idėjas.
Taip pat, manau, kad svarbu įtraukti jaunus atlikėjus, kurie savo energija ir entuziazmu praturtina šventę. Jaunimas gali atrasti naujas prasmes ir interpretacijas senose dainose, suteikti joms naują gyvybę ir spalvą. Šis dialogas tarp senosios bei naujosios kartos – gyvybiškai svarbus tradicijos tęstinumui.
Režisūra šiuo atveju tampa tiltu tarp praeities ir dabarties. Tiltu, kuris leistų tradicijai natūraliai skleistis ir evoliucionuoti. Mano tikslas yra sukurti aplinką, kurioje tradicinės liaudies dainos ir modernūs elementai galėtų egzistuoti harmoningai, papildydami vieni kitus ir kartu kurdami naują, įkvepiančią patirtį.
– Savaime aišku, jog šventės metu visas dėmesys bus sutelktas į dainą, bet „piešiant bendrą paveikslą“, gal pravers ir šiuolaikinės technologijos. Jei taip, tai kokios?
– „Piešiant bendrą paveikslą“, šiuolaikinės technologijos gali tapti puikiu įrankiu, padedančiu sustiprinti bendrą įspūdį ir įtraukti žiūrovus į dar gilesnę patirtį.
Šiuolaikinės technologijos suteikia begalę galimybių praturtinti tradicinę dainų šventę. Vienas iš būdų – naudojant apšvietimo techniką, kuri leidžia sukurti atmosferą. Planuojame naudoti didelius ekranus, kurie leis rodyti tiesioginius vaizdus iš scenos, taip pat – vaizdo įrašus ar animacijas, susijusias su dainų tematika. Tokie vaizdiniai elementai gali papildyti dainas, suteikdami joms papildomą prasmę ir gylį, bei padėti auditorijai geriau suprasti ir pajusti atliekamą kūrinį.
Dar vienas svarbus aspektas yra garso technologijos. Naudodami modernias garso sistemas, galime užtikrinti, kad kiekvienas dainininkas būtų puikiai girdimas, o garsas būtų skaidrus ir kokybiškas. Tai itin svarbu, siekiant, kad kiekvienas dainos niuansas pasiektų klausytojų ausis ir širdis.
Galiausiai, socialinės medijos, internetinės transliacijos suteikia galimybę šventei būti prieinamesnei platesnei auditorijai. Tiesioginės transliacijos ir įrašai leidžia ne tik dalyviams, bet ir visiems norintiems, netgi esantiems toli nuo Kauno, dalyvauti šventėje, išgyventi jos akimirkas ir dalytis jomis su kitais.
– Anksčiau tokią šventę režisavęs aktorius, Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas šių eilučių autorei yra sakęs: „Dainoje telpa visas mūsų gyvenimas, tad norėtųsi, jog žiūrovai prisijungtų prie atlikėjų ir drauge trauktų širdis virpinančias dainas“. Ar šiuo požiūriu Jūsų kūrybiniai norai (sumanymai) sutampa, o gal šventėje žiūrovai galės ne vien „širdis pavirpinti“, bet ir kažkaip kitaip bus įtraukti į Dainų dienos kūrimo procesą?
– Aš visada kartoju: dainų šventė tai- tautos bendrystės mišios, kuriose mes kartu turime melstis Dievui už tai, kad jis mūsų tautai dovanotų dar šimtus metų. Dainų šventė yra daugiau nei tik muzikinis renginys, – tai gili ir šventa akimirka, kai tauta susivienija per dainą, išreiškia savo sielą ir tikėjimą bendryste. Tai tarsi mūsų tautos malda, kurioje mes kartu prašome Dievo globos ir palaiminimo mūsų žmonėms, kultūrai, ateičiai.
Visos jubiliejinės šimtmečio dainų šventės pagrindinė tema yra ekologija. Tačiau šią temą matau ne tik kaip rūpinimąsi aplinka, bet ir kaip sielos ekologiją. Buvimas kartu, dainavimas kartu turi išvalyti mūsų sielas bei tautinę savimonę, kaip malda ir išpažintis mus išvalo bažnyčioj.
Ši dainų šventė – jau penktoji, kurią režisuoju kartu su mūsų komanda: meno vadove – Danguole Beinaryte, scenografu- Vaidotu Jakučiu ir vizualizacijų dailininku – Arvydu Strimaičiu. Nuo pirmosios savo režisuotos Kauno dainų šventės 2016 metais įnešiau naują tradiciją – ekranuose rodyti dainų tekstus, kad visi, nebijodami pamiršti žodžių, galėtų dainuoti kartu. Žiūrovų įtraukimas į šį procesą man visada buvo ypatingai svarbus.
Dar visus kviesime pasilikti po šventės ir, susimaišius su choristais, dainuoti kartu iki ryto. Šis momentas – tai tikra dainų šventės kulminacija, kurioje išnyksta ribos tarp atlikėjų ir žiūrovų. Šiuo požiūriu, šventė tampa ne tik reginiu, bet ir bendru patyrimu, kurio metu mes visi, stovėdami petys į petį, dalinamės savo istorijomis, emocijomis ir svajonėmis.
Dainuodami kartu iki ryto, mes ne tik švenčiame savo kultūrą bei paveldą, bet ir kuriame naujus prisiminimus, stipriname bendrystės jausmą ir perduodame šią unikalią patirtį ateities kartoms. Tai yra mūsų tautos stiprybė, tai – grožis, kurį mes turime puoselėti ir saugoti.
