Keliaudami V. Putvinskio gatve ir ties 64 namo numeriu pasukę į vidinį kiemą maloniai nustebsite – čia slepiasi įkvepiantis žydintis sodas su žemuogėmis, bijūnais, ramunėmis, alyvomis ir fontanėliu. Tai dailininko Antano Žmuidzinavičiaus memorialinis sodas. Kasryt apie 7 val. dailininkas čia ateidavo apžiūrėti augalų, pabūti ramumoje, pakvėpuoti grynu oru. Šis sodas yra atviras lankytojams, tad jį jau spėjo pamėgti jaunavedžiai, abiturientai prieš egzaminus ir į romantiškus pasimatymus susiruošusios poros.
Šalia namo – būtinai sodas
1928 m. tuometinėje Kalnų gatvėje buvo pradėtos dailininko Antano Žmuidzinavičiaus (1876-1966) šeimos namo statybos. Darbai buvo baigti 1932 m., tad šeima iškart suskubo jame apsigyventi. Namą projektavo žinomas architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, o pagalbines ūkines patalpas ir laiptus į sodą projektavo garsus tarpukario architektas Stasys Kudokas. Sodo sklypas buvo suformuotas pakopomis į kalną.
Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vadovė Jurgita Rimkutė pasakojo, kad ne veltui dailininko dirbtuvės langai atsiverdavo į šį sodą – tai buvo tikras atgaivos ir įkvėpimo šaltinis.
„Peizažistas A. Žmuidzinavičius labai mylėjo gamtą, jis kilęs iš Dzūkijos, tikras miškų vaikas! Kai tuometinėje Kalnų gatvėje žmona Marija nužiūrėjo sklypelį, jam buvo labai svarbu, kad šalia būtinai suvešėtų ir sodelis. Dailininkas Petras Rimša ragino draugą A. Žmuidzinavičių prie namų įrengti paprastą darželį su keliomis rūtomis, „kaip visi normalūs žmonės, be jokių kalnų ir terasų“. Tačiau jis nepaklausė ir šalia namų įkūrė erdvią, žalią atgaivos oazę“, – sakė muziejininkė J. Rimkutė.
Tarpukario inteligentų erdvė
Tarpukario Kaune inteligentija rinkdavosi šeštadienio pokalbiams, prasmingai leisdavo laiką. Sodas buvo neatsiejama šio bendavimo dalis.
„Intelektualiniai dalykai ir gamta nebuvo atsieti“, – pažymėjo muziejininkė.
Į sodą dailininkas A. Žmuidzinavičius ateidavo pasikalbėti su draugais, tarp kurių buvo ir A. Smetona, T. Ivanauskas bei kiti. Jie prisėsdavo ant suolelio, pasidžiaugdavo kvapų terapija. Kas žino, gal juos ir savo mėgstamiausiu pusryčių patiekalu pavaišindavo – pasak vaikaičių, tai buvo pakepti svogūnėliai su juoda duona.
Svečiai čia būdavo dažni. Prisiminimuose prof. T. Ivanauskas rašo, kad pavydi A. Žmuidzinavičiui jo charakterio, nes jis atviras, su visais randa kontaktą, yra populiarus pašnekovas.
Nuo rūtų iki vandens lelijų
Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius šalia namų kūrė lietuvišką sodą. Čia augino obelis, kriaušes, serbentus, agrastus, rūtas, ievą, apynius, ramunes, pakalnutes, nasturtas, jazminus, o šone rasdavo vietos pomidorams, svogūnams ir česnakams. Sode buvo galima rasti žemuogių, čiobrelių, mėtų, melisų. Darną sode kūrė ir kiek įmantresni augalai: raudonos ir geltonos rožės, vijokliai, kamsis, glicinija, įspūdingo aukščio ir žiedų dailumo daturos. Vandens telkinėlyje augo lelijos, aplink fontanėlį bujojo melsvės. Tiesa, dailininko gyvenamuoju laikotarpiu vietoj plytelių buvo smėlis.
Visas sodo šonas pavasarį nusidažo tremtinių gėlėmis „vosilkomis“ (rugiagėlėmis). Šios gėlės čia auga neatsitiktinai.
„Žmuidzinavičių šeima visą laiką padėjo grįžusiems iš Sibiro tremties“, – pridūrė muziejininkė J. Rimkutė.
A. Žmuidzinavičius aktyviai bendravo su gamtininku Tadu Ivanausku, tad šiame sode auga jo išvestos pilnavidurės alyvos, anot muziejininkės, kartais taip pakvimpančios, kad net kvapą užgniaužia.
Pavasarį žydi narcizai, mažieji krokai, vėlyvosios geltonos tulpės.
Žydinčio sodo ramybe miesto centre pasidžiaugti galima prisėdus ant kelių suolelių. Šiuo metu sodą prižiūri kruopšti sodininkė Severina Nalivaiko.
Švęsdavo Antanines
Muziejininkė pasakojo, kad buvo tradicija birželio 13 d., per Antanines, dailininko vardo dieną paminėti būtent šiame sode. Patiesus užtiesalus ant žolės vykdavo piknikas, būdavo vakarojama. Po vardo dienos gyvavo tradicija, kai dailininką sveikina vaikai.
Aplinkinių kiemų vaikai žinojo, kad jis buvo labai atviras, charizmatiškas žmogus, tad jie apsimesdavo, kad dailininkas nemato ir kokį mėnesį šiame sode repetuodavo kaip sveikins A. Žmuidzinavičių. Vaidinimus jie atlikdavo po Antaninių.
„Jis tuos vaikus vadino „sodo kenkėjais“, mat jie ne tik karstydavosi po medžius, bet ir maudynių sezoną atidarydavo šiame fontanėlyje“, – šypsodamasi pasakojo muziejininkė J. Rimkutė.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus Antanines mini kasmet. Beje, birželio 13 d. visi Antanai į šį muziejų įleidžiami nemokamai.
Sodo lankytojų ausis pradžiugins paukščių čiulbesys, čia nemažai varnėnų, kėkštų. Neįtikėtina, tačiau karantino metu į sodą užklysdavo ir miško gyvūnai – stirnos.
Obuoliais pasivaišinti užklysdavo ir svetimi
Išpuoselėtą sodą aplankydavo ir nekviesti svečiai. Juos dailininkas griežtai sudrausmindavo.
„Tai įvyko 1964-aisiais. Septyni vaikai, „gatvės universiteto“ pradžiamoksliai, kurių amžiaus vidurkis buvo 10-11 metų, nutarė pasiobuoliauti svetimam sode. Grupelės vadas išdėstė savo planą: tikslas – dailininko Antano Žmuidzinavičiaus sodas, į jį patekti galim iš kalno pusės peršokus tvorą. Tame „žygyje“ dalyvavo ir A. P. Jam tėtis buvo nupirkęs gražų treningo bliuzoną su dviem baltom Himalajų meškų juostom, todėl manyta, jog jis ne tik gražus, bet ir turėtų būti patogus obuoliams susikrauti. Ir šiaip stambokas A. P. su visais drauge įšoko į sodą. Visi raškė obuolius, kimšdami juos į burnas ir kišenes. Tik staiga pasigirdo griausmingas sodo šeimininko balsas – ir vaikai pasileido prie tvoros… visi peršoko, nes buvo lengvesni, bet ne A. P. – per daug į sterblę buvo prikrauta obuolių. Teko išklausyti labai nemalonų dailininko barimą… ir išberti žemėn visus surinktus obuolius… ir, kaip liepta, išeiti pro vartelius…“, – cituojama M. Balkaus ir F. Zinevičiaus knygoje „Vlado Putvinskio gatvė: istoriniai faktai ir atsiminimai“ (2020).
Sodu pasigėrėti – darbo valandomis
Į A. Žmuidzinavičiaus memorialinį sodą (V. Putvinskio g. 64, vidinis kiemas) galima patekti Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus darbo valandomis. Vėliau vartai užrakinami. Paslaptingas sodas Kauno centre veikia:
II, III, V 11–17 val.,
IV 11–19 val.,
VI, VII 10–17 val.
