Kovą Kauno miesto savivaldybę pasiekė peticija „Dėl dviračio vežimosi miesto, rajono ir tarpmiestiniuose bei priemiestiniuose autobusuose“, kurios autorius pageidavo įtvirtinti nuostatą dėl šios transporto priemonės vežimo jos nepritvirtinus. Tačiau Peticijų komisija tam nepritarė.
Šios komisijos išvadai netenkinti 2024 m. kovo 17 d. peticijoje pateiktų prašymų ir siūlymų dar turi pritarti savivaldybės taryba.
Anot minimos komisijos pirmininko Rosvydo Marcinkevičiaus, „sprendimą dėl peticijoje pateiktų siūlymų ir prašymų teisėtumo, pagrįstumo, tikslingumo, naudingumo, jo įgyvendinimo galimybių Peticijų komisija priėmė, įvertinusi Kauno miesto savivaldybės Transporto ir eismo organizavimo skyriaus 2024 m. balandžio 15 d. atsiųstame rašte išdėstytą informaciją ir motyvus, posėdyje išklausius pareiškėją ir Peticijų komisijos narius. Buvo atsižvelgta į galiojantį teisinį reglamentavimą, saugumo reikalavimus, užtikrinant, kad nebūtų padaryta žala turtui, keleivių sveikatai ar net gyvybei“.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje teigiama, jeigu teisės aktuose yra papildomų įgaliojimų savivaldybei, sprendimų dėl jų vykdymo priėmimo iniciatyva, neperžengiant nustatytų įgaliojimų, priklauso būtent savivaldybės tarybai.
Šiuo atveju peticija kaip tik siūlo pakeisti anksčiau priimtą Kauno miesto politikų sprendimą peticijos pareiškėjui rūpimu klausimu – dėl tvarkos vežantis dviračius viešuoju transportu. Miesto taryba, savo ruožtu atsižvelgdama į Peticijų komisijos rekomendaciją (išvadą), gali ją priimti arba atmesti.
Algirdo Žemaitaičio teigimu, peticija (lot. petitio – reikalavimas), raštiškas pareiškėjo kreipimasis į valdžios instituciją su reikalavimu spręsti jam ar visuomenei svarbius klausimus. Pareiškėjas gali būti fizinis ar juridinis asmuo, asmenų grupės, neformalios ir visuomeninės organizacijos, kitos grupės. Daugumoje šalių peticija nuo pareiškimo ar skundo skiriasi tuo, kad joje keliami visuomenei svarbūs klausimai ir jiems išspręsti reikia priimti naują teisės aktą arba atšaukti, keisti senąjį.
Peticija turi būti surašyta konkrečioje šalyje numatyta forma, specialios institucijos (peticijų komisijos arba komiteto) kreipimąsi turi pripažinti peticija. Įstatymais reglamentuota teisė kreiptis peticijos forma į įvairias institucijas laikoma viena svarbiausių demokratinės valstybės piliečio teisių garantijų. Vakarų pasaulio šalyse peticijos institutas atsirado Anglijoje valdant karaliui Henrikui IV (1399−1413).
Didžiojoje Lietuvoje valsčių, parapijų, kaimų lietuviai 1881–1904 kolektyvines peticijas (apie 100) su vyrų ir moterų pavardėmis ir vardais siuntė Rusijos caro valdžiai, Katalikų Bažnyčios hierarchams, prašydami panaikinti lietuvių spaudos draudimą, leisti ją spausdinti Lietuvoje. 1918 02 16 atkūrus nepriklausomą Lietuvą kolektyvinėmis miestų, parapijų, kaimų, lietuviškų draugijų, pavienių asmenų peticijomis (žinomos 82) Lietuvos Tarybai (nuo 1918 vidurio Lietuvos valstybės Taryba) rėmė jos veiklą ir skatino ją siekti visiškos Lietuvos nepriklausomybės.
Konstituciniu lygiu peticijų teisė pirmą kartą įtvirtinta 1922 Konstitucijos 19 paragrafe: kiekvienas pilietis turi peticijos į Seimą teisę. Šiai teisei realizuoti sudaryta Seimo Skundų ir peticijų komisija (nuo 1936 Peticijų komisija). Vienas svarbesnių jos veiklos rezultatų – išvada, kad valstybėje reikia įsteigti administracinį teismą (idėjos nespėta įgyvendinti). 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme peticijos teisę laidavo 27 straipsnis, 1992 Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – 33 straipsnis, bet ginčai dėl šios teisės įgyvendinimo tvarkos užtruko.
Tik 1999 priimtas Peticijų įstatymas (2008 įsigaliojo pakeitimas dėl peticijų teisės įgyvendinimo elektroniniu būdu). Pagal jį, peticijos pareiškėju gali būti Lietuvos pilietis (sukakęs 16 m.) ir Lietuvoje nuolat gyvenantis užsienietis arba jų grupė. Kreipimosi pripažinimo peticija ir jos priėmimo nagrinėti klausimus sprendžia Seimo, Vyriausybės ir savivaldybės institucijų sudarytos peticijų komisijos. (…) Gavęs neigiamą atsakymą, pareiškėjas gali jį skųsti Seimui, Vyriausybei ar savivaldybei. 21 a. pradžioje dauguma teikiamų peticijų iš esmės yra administraciniai skundai“, – skelbia Visuotinė lietuvių enciklopedija.
Viešai paskelbtoje Kauno miesto savivaldybės 2023-ųjų veiklos ataskaitoje išdėstyta, jog nuo praėjusių metų balandžio (kai darbą pradėjo naujai kadencijai išrinktas Kauno miesto meras bei savivaldybės taryba), įvyko 3 Kauno miesto savivaldybės peticijų komisijos posėdžiai.
„Posėdžių metu buvo nagrinėti šie klausimai: dėl Mariaus Kučinsko kreipimosi dėl Vilniaus ir Kauno viešojo transporto sistemų sujungimo; dėl Rasos Kurienės kreipimosi dėl Lubinų gatvės ir jos kelkraščių sutvarkymo; dėl Olgos Ūdrienės kreipimosi dėl patirtų sužalojimų Kauno autobuse ir bylų (…) nagrinėjimo tvarkos. Komisija nutarė nė vieno iš šių 3 kreipimųsi nepripažinti peticija“. Ar bent vienas iš pareiškėjų skundė komisijos sprendimą, ataskaitoje neminima…
