Teatro režisierė, vilko vaiko Leonhard Štiormer anūkė Greta Štiormer, tyrinėjanti senelio istoriją, sako, kad traumos persiduoda ateitiems kartoms. Tą patyrė ir ji pati.
Kauno menininkų namuose gegužės 3 d. ji kartu su Lietuvos istorijos instituto doktorante, vilko vaikų temą tyrinėjančia istorike Rūta Matimaityte skaitė paskaitą „Vilko vaikai: apie karo atmintį“. Renginio metu G. Štiormer pristatė savo senelio Leonhard Štiormer istoriją, apžvelgė dokumentinę medžiagą iš šeimos archyvo.
Narsto giminės istoriją
Kaune užaugusi, o šiuo metu Vilniuje gyvenanti jaunosios kartos teatro režisierė, tarpdisciplininio meno ir šiuolaikinės operos kūrėja Greta Štiormer vilko vaikų temą aktyviai tyrinėti ėmėsi ne tik dėl senelio istorijos, bet ir siekdama sužadinti tyrimus apie kitus vilko vaikus. O jų buvo tūkstančiai.
„Siekiau atgaivinti vilko vaikų atmintį per asmeninį kontekstą, pergalvoti vaikų emigracijos temą, rasti paralelių su dabartine karo situacija. Man buvo svarbu iškelti senelio asmeninę istoriją ir taip padėti šeimai iš naujo permąstyti išgyventą tragediją. Skauda ir man – trečiai kartai. (…) Stengiuosi, kad istorija paliestų kuo platesnes auditorijas“, – teigė G. Štiormer.
Jos prosenelis Fritz (veikiausiai pilnas vardas Friedrich) Störmer su Herta turėjo tris vaikus: Heinz, Anne Lisa ir Leonhard. Pašnekovės senelis Leonhard sukūrė šeimą su Leontina ir sulaukė dviejų sūnų – Ryčio ir Virginijaus (pašnekovės tėčio). Virginijus užaugino dvi dukras: Eriką ir Gretą.
Anūkė su močiutės Leontinos Štiormer pagalba ėmėsi tyrinėti skaudžią giminės istoriją.
Vilko vaikų buvo tūkstančiai
Istorikė, Lietuvos istorijos instituto doktorantė Rūta Matimaitytė pasakojo, kad į Rytų Prūsiją įsiveržus brutaliai Raudonajai armijai, 1944-1948 m. nuo šeimų buvo atskirti ir našlaičiais liko apie 6-8 tūkst. vaikų. Vieni iš jų badaudami pėsčiomis nusigavo į Lietuvą, kitus čia parsiveždavo šiaurės Rytprūsių (dab. Karaliaučiaus) turguose prekiaujantys lietuvių ūkininkai, dar kiti į Lietuvą slapčia atvykdavo prekiniais traukiniais.
Vaikams buvo 3-16 m. Jie buvo išsekę nuo bado, apiplyšę, aptekę utėlėmis. Mažieji Lietuvoje gaudavo naują tapatybę, nes tokių „fašistų vaikų“ priglaudimas grėsė represijomis ir gyvybės praradimu.
„Rytprūsius tuo metu alino badas, ligos, Raudonosios armijos žiaurumas, smurtas, prievartavimai. Vaikų biografijos – labai traumuotos“, – pabrėžė R. Matimaitytė.
Tokie vaikai buvo vadinami „vokietukais“, o vėliau jiems prigijo terminas „vilko vaikai“.
Istorikė R. Matimaitytė su šia tema susijusi asmeniškai – jos teta Ella Karin Macek (Elena Matimaitienė) irgi buvo vilko vaikas. Šiuo metu istorikė rengia disertaciją tema „Vaikų migracija į sovietų Lietuvą 1944 – 1960 metais: istorija, atmintis ir trauma“. Ji yra pakalbinusi apie 60 vilko vaikų, dalies jų jau nebėra gyvųjų tarpe.
Sulaužyti likimai
Istorikė R. Matimaitytė pažvelgė į vilko vaikų būvį. Mažieji kentė ne tik fizinį, bet ir dvasinį, psichologinį badą. Ilgainiui vaikai nustodavo kalbėti, žaisti.
„Daug vaikų liko vieni, neprižiūrimi, jų tėvai mirė nuo bado, kiti stipriai sirgo įvairiomis ligomis, patirdavo žiaurią prievartą ar buvo nužudyti. Vaikų namai Kaliningrade buvo perpildyti. Dėl prastų sąlygų vaikai išeidavo, elgetaudavo ir stengdavosi kuo greičiau nusigauti į Lietuvą. Juos pasiekdavo gandai, kad Lietuvoje žmonės geri, tikintys, turi duonos ir gali padėti vokiečių tautybės žmonėms. Nuo 1947 m. vyko aktyvus pasitraukimas, ieškant globėjų Lietuvoje“, – sakė istorikė R. Matimaitytė.
Vilko vaikai pakeisdavo nuo 3 iki 8 globėjų. Pasklidus kalboms, kad renka „vokietukus“, ar pradėjus jausti, kad nesaugu ir gali būti tremiami – globėjai tokius vaikus atiduodavo kitiems.
Vilko vaikų keliai vedė ne tik į Lietuvą, bet ir Latviją, Estiją, Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą. Daugiausia vilko vaikų patekdavo ten, kur vedė dvi prekinių traukinių linijos: į Šiaulius ir Kauną.
„Vaikai į Lietuvą eidavo ir pėsčiomis, taip pat bandydavo nusigauti Nemunu – iš lentučių sukonstruotu tilteliu. Daug jų nuskendo. Traukiniuose vaikai slėpdavosi tarp anglių, bijodami patikrinimų. Viena pašnekovė pasakojo, kaip pasislėpė prekiniame traukinyje žiemą, o jos pakeleivė mergaitė, bijodama lipti į traukinį, laikėsi ant prekinių cisternų ir prišalo. Buvo bandoma ją atšildyti…“, – žiaurią vilko vaikų dalią atskleidė istorikė R. Matimaitytė.
Vaikai į Lietuvą patekdavo be dokumentų, čia gaudavo naują vardą, pavardę. Didžioji dalis tokių vaikų baigė vos kelias klases, kiti išvis nelankė mokyklos. Naujoje šeimoje į tokius vaikus buvo žiūrima, kaip į beteisę darbo jėgą.
Senelį priglaudė Kaunas
Teatro režisierė Greta Štiormer pasidalino pasakojimais apie savo šeimą.
„Mano prosenelis Fritz Štiormer gimė ir gyveno Britzman gatvėje Kionigsburge, čia turėjo kepyklą. Joje šeima mėgdavo kepti trupininį pyragą, tam reikėdavo didelių trupinių, kuriuos mažasis Leonhard mėgdavo nugvelbti. Už tokį elgesį jis sulaukdavo papeikimo iš savo tėčio“, – šeimos istoriją pasakojo G. Štiormer.
Šeimos archyve saugomi laiškai, nuotraukos, atsiminimai. Žinoma, kad pašnekovės prosenelis F. Štiormer buvo sušaudytas, vėliau nuo bado mirė jo žmona Herta. Po kurio laiko mirė sūnus ir dukra, jaunėlis Leonhard liko vienas.
8-metis L. Štiormer su bičiuliu 16-mečiu Richardu kartu traukiniais bėgo į Lietuvą. Pasiekus Kauną jų keliai išsiskyrė.
„Kaunas priglaudė mano senelį. Jis elgetavo, slampinėjo turgavietėje prie Kauno pilies. Jį bandė išvežti, nes „vokietukus“ bandydavo susemti. Mano senelis vis sugebėdavo išsisukti ar pasislėpti. Viena prie Kauno pilies dirbusi ūkininkų šeima jį pastebėjo ir pasiėmė, suteikė stogą virš galvos. Jis apsigyveno netoli Kulautuvos. Po to jis pateko į antrą šeimą, o galiausiai – į trečią, kurioje nuo 12 m. augo visą laiką. Manau, buvo fizinio, emocinio smurto, juk vaikai buvo imami daugiau darbams lauke nudirbti“, – sakė G. Štiormer.
Naujoje šeimoje jo vardas buvo sulietuvintas ir iš Leonhard tapo Leonardu. Pavardė irgi pakito – Štiormer tapo Laurinavičiumi. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę pašnekovės senelis susigrąžino tikrą vardą, užmezgė ryšius su Vokietija. Pavardę susigrąžino ir kiti šeimos nariai.
Renka istorijas
Apie 1960 m. prasidėjo prarastų giminaičių paieškos. Masinis kreipimasis prasidėjo po 1990 m., kai atsirado daugiau galimybių. Tuomet Vokietijos Raudonąjį Kryžių užplūdo paieškos. Ieškomų vaikų nuotraukos su vardais buvo spausdinamos laikraščiuose. Neretai paieškos būdavo bergždžios, nes Lietuvoje jų giminaičiai „slėpdavosi“ po svetimais vardais. Visgi, kai kam pavyko rasti tėvus, kitus gimines.
1991 m. rugsėjo 14 d. vilko vaikai Lietuvoje susibūrė į bendriją „Edelweiss”, siekiančią saugoti istorinę atmintį, kultūrą, juos vienija sutelkto choro veikla.
Prarastos tapatybės paieškos nedavė ramybės ir G. Štiormer seneliui. „Kas jis: lietuvis ar vokietis?“, – dažną senelio klausimą citavo anūkė. L. Štiormer dalyvavo „Edelweiss“ ansamblio veikloje, mėgo groti akordeonu, dainuoti. Ansamblis koncertuodavo Lietuvoje, Vokietijoje.
Režisierė G. Štiormer šiuo metu intensyviai domisi ir prosenelės Hertos Štiormer gyvenimu, su istorike R. Matimaityte atlieka tyrimą.
„Mane domina kolektyvinis traumos išgyvenimas, kalbėjimas apie atmintį, jos permąstymas. Apie Hertą daugiau sužinoti man svarbu ir iš feministinės, emancipacijos perspektyvos, juk ji buvo tokia svarbi šeimos figūra. Jaučiu rezonansą ir noriu Hertos istoriją atgaivinti, sužinoti kokia ji buvo. Juk tai – ir dalis manęs“, – atviravo G. Štiormer.
Rugsėjo 14-ąją siekiama paskelbti Vilko vaikų atminimo diena. Istorijas apie vilko vaikus nenuilsdama renka istorikė R. Matimaitytė, informaciją pateikdama socialiniame tinkle čia.
