Konstituciniam Teismui išaiškinus, kad žmonėms turi būti leista pasitraukti iš II-osios pensijų kaupimo pakopos, esant svarbioms priežastims, kilo diskusijos dėl svarbių priežasčių išaiškinimo. Gyventojai mano, kad tokios priežastys gali būti sunki liga, negalia, finansiniai sunkumai, tačiau valdžios atstovai dėl to dar derasi. Plačiau apie tai buvo kalbama Delfi TV laidoje „Delfi diena“.
Rasti visus tenkinančią tvarką lengva nebus
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdytoje apklausoje gyventojai pasisakė, kad svarbiomis priežastimis, dėl kurių galėtų būti leista pasitraukti iš II-osios pensijų kaupimo pakopos, laikytų sunkią ligą, negalią, būsto praradimą bei kitus galimus sunkumus.
Kaip teigė socialinės apsaugos ir darbo viceministras Martynas Šiurkus, žmonių išsakytos mintys iš esmės sutampa ir su esamais politikų svarstymais, tačiau jas jie papildytų tam tikromis savo idėjomis.
„Tos priežastys turbūt būtų dėl ligos ar sunkios būklės, kita priežastis – dėl sunkios negalios, bet mes taip pat norime, kad įstatyme atsirastų galimybė žmogui individualiai įvardinti tas aplinkybes, kurios irgi galėtų būti svarstomos kaip itin svarbios.
Priminsiu, kad Konstitucinis Teismas pasisakė, kad įstatyme nustatyti pensijų kaupimo pabaigos atvejai turi būti išimtiniai, tai yra, kai iš esmės pasikeičia pensijų kaupimo dalyvio gyvenimo aplinkybės, dėl kurių dalyvavimas pačiame kaupime tampa itin apsunkintas arba betikslis. Šiuose rėmuose ir buvo diskusijos su socialiniais partneriais, ir, kaip minėjau, dėl tų kelių esminių dalykų sutarimas, daugiau ar mažiau, buvo rastas“, – teigė jis.
Įžvalgomis, kaip turėtų būti vertinamos Konstitucinio Teismo įžvalgos, laidoje pasidalijo ir ekonomistas, profesorius Romas Lazutka. Pasak jo, numatyti svarbius atvejus, apie kuriuos yra kalbama dabar, nėra taip jau lengva.
„Aš džiaugiuosi, kad štai viceministras mini, kad jie galvoja, kad bus galimybė pačiam žmogui įrodinėti, kas yra svarbus atvejis, todėl, kad tikrai patys žmonės geriausiai žino savo situaciją, o bet kuris būdas apibrėžti iš anksto, pagal kokį nors požymį, kaip ligos, tarkime, ar negalios, ar dar kokį nors požymį, yra labai sudėtingas, todėl, kad čia vis tiek yra susiję su žmonių galimybėmis padengti savo išlaidas iš savo pajamų“, – pastebėjo jis.
Beje, viena situacija gali būti nelygi kitai.
„Kada žmonėms tenka mokėti į pensijų fondą, tai jų tos pajamos vartojimui lieka mažesnės ir tos sąlygos gali būti labai įvairios: gali sirgti labai daug uždirbantis žmogus ir daug santaupų, daug turto turintis įvairaus, ir gali būti, kad žmogus neserga, bet jo situacija labai sunki ir jam sunku pragyventi nuo algos iki algos, nepaisant to, kad jis neserga“, – teigė R. Lazutka.
Atsižvelgdamas į visa tai, šio Konstitucinio Teismo iškelto klausimo sudėtingumą pašnekovas prilygino net pilietybės įstatymui.
„Man atrodo, Konstitucinis Teismas čia uždavė tokią užduotį, kurią labai tiksliai įgyvendinti yra labai sunku. Būtų lengva įgyvendinti, jeigu ten nebūtų paminėta, kad tos sąlygos turi būti tokios išimtinės, retos. Čia panašiai, kaip su pilietybės įstatymu dabartiniu“, – tvirtino profesorius.
Be to, profsąjungos sako, kad ateityje, keičiantis valdžiai, gali keistis ir svarbių priežasčių sąrašas, tad kyla klausimas – kaip užtikrinti visą tvarką? Savo mintimis šioje vietoje pasidalijo R. Lazutka, kurio manymu, iššūkių dėl tvarkos palaikymo kils tikrai daug.
„Jeigu, tarkime, dabar bus numatyta, kad žmogus serga – paprastai gydytojas diagnozėje juk nerašo, kad žmogui liko gyventi 3 mėnesiai.
Tada būtų galima jau sakyti, kad kaupimas yra beprasmis ar betikslis, bet tai nėra rašoma ir gydytojai to negali žinoti, tai, jeigu bus einama pagal kažkokias diagnozes, tarkime, kad yra onkologinės ligos – žinome, kad žmonės pasveiksta ir sirgdami onkologinėmis ligomis, ir labai skirtinga gyvenimo trukmė numatoma susirgus tomis ligomis, todėl, jeigu tai bus tik kaip nors apribota, žinoma, kad bus žmonių, kurie skųsis ir spaus politikus, ir Seimo nariai, ko gero, bandys vis siūlyti dar papildomus kriterijus“, – teigė ekonomistas.
Ar II-ąją pakopą reikėtų reformuoti?
Ministerija sako, kad II-osios pensijų kaupimo pakopos absoliučiai naikinti nereikėtų, tačiau, kad jos sistemą reikia tobulinti – pritaria. Viceministras M. Šiurkus „Delfi dienoje“ pasidalijo, kokie sistemos pokyčiai, jo manymu, žmones paskatintų aktyviau rinktis kaupti būtent tokiu būdu.
„Mes buvome dar iki Konstitucinio Teismo sprendimo parengę keletą pasiūlymų būtent nuo ministerijos. Vienas iš tokių – kad tas įtraukimas, dabar besikartojantis nuolat, būtų pakeistas. Na, vieną kartą pakviečiame, paskui pakartojame po 3 metų ir daugiau žmogaus nebekviečiame. Jeigu jis nori, jis pats pasirenka ir pradeda kaupti II-oje pakopoje. Norėtume pratęsti ir kaupimo atsisakymo laiką.
Dabar būdavo pusė metų – žmogus per pusę metų turi pasirinkti. Mes norėtume, kad tas terminas būtų ilgesnis ir susietas su tuo, kad, žmogui pradėjus dirbti, tai tada, kada jis jau pamato, kad jo alga kažkiek pasikeitė, kad irgi turėtų galimybę atsisakyti“, – kalbėjo pašnekovas.
Siūlymų jis įvardijo ir daugiau.
Pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija mano, kad II-osios pakopos pensijų kaupime turėtų atsirasti vadinamosios įmokų atostogos.
„Norime, kad būtų tos įmokų atostogos, kad jas galėtų žmogus naudoti arba dalimis ir ne kaip dabar, kad vieną kartą, o, kad kas dešimt metų galėtų būti jomis pasinaudojama. Taip pat, buvo siūlymas neįtraukti užsieniečių, nes vis tik nemaža dalis jų pas mus yra atvykę tik laikinai arba tie, kurie įtraukti, kad jie galėtų iš II-osios pakopos pasitraukti. Dar vienas iš tokių svarbesnių – kad būtų lankstesnis išmokų pasirinkimas ir, jeigu iki anuitetų ribos žmogus yra sukaupęs, tai, kad jis galėtų pats pasirinkti, ar tai būtų vienkartinė, ar periodinė išmoka, jo paties apsisprendimu“, – teigė M. Šiurkus.
O štai ekonomistas R. Lazutka mano, kad, kalbant apie pensijų kaupimo fondus, apskritai labiausiai reikėtų koncentruotis į I-ąją pakopą, mat būtent ji visiems Lietuvos gyventojams, kurie yra dirbę bent 15 metų, užtikrina pensijas.
„Tai yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Senatvėje tai bus pagrindinis pragyvenimo šaltinis, todėl ypatingas dėmesys turi būti skiriamas I-ajai pakopai ir čia aš visai nesutinku su Konstituciniu Teismu, kuris, nagrinėdamas tą klausimą, kurį mes aptarinėjame, paminėjo, kad yra viešas interesas užtikrinti, kad II-oje pakopoje būtų masinis dalyvavimas. Jis nėra masinis. Formaliai, dalyvauja panašiai žmonių, kiek yra dirbančių, bet tų aktyvių dalyvių, kurie kiekvieną mėnesį moka įmokas, yra tik apie du trečdalius, o dar net ir mažiau visų dirbančiųjų. Taigi, vis tiek nėra visuotinas dalyvavimas“, – atkreipė dėmesį R. Lazutka.
Jo manymu, reikėtų traktuoti, kad viešąjį interesą įgyvendina būtent I-oji, tai yra „Sodros“ pakopa, o II-oji pakopa teyra privatus interesas.
„Tada būtų geriausia, tik, aišku, tokiu atveju valstybės subsidijos nėra pagrįstos, bet ir šiaip jos nėra pagrįstos, todėl, kad dalis žmonių štai gauna paramą, dalis negauna ir nebūtinai paramą gauna tie, kurie uždirba mažiau. Jie tiesiog dalyvauja.
Kiti gali uždirbti mažiau, bet nedalyvauja, tai jų sumokamais mokesčiais yra remiami tie, kurie dalyvauja, net jeigu uždirba ir daugiau. Taigi, man atrodo, kad reikėtų tokio radikalesnio pakeitimo. Jokiu būdu negalime sakyti, kad tai būtų naikinimas, bet tiesiog tikrai reikėtų ją padaryti privačią ir privačiais sprendimais pagrįsta“, – apie pokyčius, reikalingus II-ojoje pensijų pakopoje, kalbėjo R. Lazutka.
Aptarė kitose valstybėse matomus pavyzdžius
Laidoje ekonomistas R. Lazutka taip pat aptarė, kaip pasitraukimo iš pensijų kaupimo klausimą sprendžia kitos pasaulio valstybės. Pasak jo, Vakarų šalyse II-oji pakopa apskritai yra vadinama profesiniais pensijų fondais, kurie yra organizuojami kolektyvinių sutarčių pagrindu.
„Paprastai, darbuotojai su darbdaviais turi kolektyvines sutartis ir jų sudėtinė dalis arba priedas būna būtent pensijų fondai, dalyvavimas tuose pensijų fonduose ir ten bendrai, kolektyvinėje sutartyje yra aptariamos įvairios darbo sąlygos, poilsio sąlygos ir dalyvavimas toje jų II-oje pakopoje. Tuo tarpu mes turime II-ąją pakopą, kuria reglamentuoja valstybė. Tai yra didžiulis skirtumas, todėl mes nelabai galime pasiremti kitų šaliu pavyzdžiu“, – pabrėžė pašnekovas.
Jo teigimu, Lietuvoje situacija yra daug sudėtingesnė.
„Kolektyvinėse derybose yra numatoma, kad galima pasitraukti ar pasiimti dalį lėšų, atsitikus tam tikriems įvykiams, bet tai nėra nacionalinis sprendimas, tai nėra įtvirtinta parlamento paprastai, o pas mus situacija daug sudėtingesnė, kadangi sistema yra reglamentuojama įstatymais, ne kolektyvinėmis sutartimis. Tada tenka priimti tokį universalų sprendimą“, – teigė ekonomistas R. Lazutka.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
