Prieš 16 metų kovo 2 dieną Anapilin iškeliavo garsus dailininkas, vienas iš paskutinių Kaune tada dar buvusios to meto bohemos atstovų Raimundas Mikšys (1961- 2008), daugeliui geriau žinomas Šniūro pravarde. Vidurvasarį jam būtų sukakę 47-eri.
„Kito tokio Kaunas niekada neturės. Jis sudegė ant savo ne vienerius metus deginto aukuro“, – sužinojęs apie netektį sakė artimai su tapytoju bendravęs poetas Gintaras Patackas. Tie, kas jį pažinojo, žinojo, kas slypi po šiais poeto žodžiais.
Nemėgo „chaltūros“
R. Mikšys nevertino savo drobių, dovanodavo draugams, nebrangiai parduodavo arba atsiskaitydavo baruose ir užeigose. Apimtas depresijos ir nevilties jis daugelį savo vertingų paveikslų tiesiog sunaikindavo.
Nors ir netausodamas savo darbų, Šniūras buvo labai reiklus savo kūrybai. Visada pabrėždavo, kad menininkas turi būti sąžiningas, nemėgdavo „chaltūros“.
„Geriau karti tiesa, nei saldus melas“, – toks buvo vienas iš mėgstamiausių jo posakių.
Atsilygino už publikaciją darbu
Su Raimundu nebuvome draugai, gal labiau neblogi bičiuliai. Susitikę kokiame nors senamiesčio bare (dažniausiai – populiarioje menininkų kavinėje „Skliautai“), rasdavome bendrą kalbą.
Kadangi to meto spaudoje buvau rašantis fotografas, yra tekę keletą kartų parašyti ir apie jo kūrybą.
Kartą, berods 2006 metais, po publikacijos viename Kauno dienraštyje, jis mane pasikvietė į Žaliakalnyje, Aukštaičių gatvėje, tėvų namuose įrengtą studiją.
Po taurės, kitos, vyno, Raimundas paprašė, kad išsirinkčiau, iš studijos kampe sukrautų jo drobių, man patinkančią.
Buvo iš ko rinktis, tačiau kažkodėl labiausiai dėmesį patraukė „keistas“, atsainiai prie lango numestas vienas tapybos darbas.
Nemaža, 100 X 60 cm. dydžio, ant porėmio užtraukta drobė buvo akivaizdžiai supjaustyta. Paklaustas, kaip tai suprasti, Raimis mestelėjo, kad „šūdas“ kažkoks gavosi, tad ėmė ir supjaustė.
„Žinai, jei vis dėlto jau nori kažką padovanoti, tai aš imu šitą darbą“, – pasakiau jam.
Šniūras gerokai nustebo, bandė prieštarauti, kad išsirinkčiau ne šį, bet kitą „normalų“ darbą.
„Ką tu su ta draiskena veiksi..?“ – dar bandė įtikinėti, tačiau galiausiai supratęs, kad tai galutinis mano pasirinkimas, tik pakraipė galvą.
Drobė įgavo istoriją
Taip ši drobė, su tokiu jo „autografu“, nukeliavo į mano namus. Tada su šeima gyvenau E. Ožeškienės gatvės 21c name, dviejų kambarėlių bute. (Vėliau, pagausėjus šeimai, jį pardaviau čia dabar esančios garsios „Kiemo galerijos“ įkūrėjui, menininkui Vyteniui Jakui).
Po kurio laiko supjaustytą drobę (kaip mokėjau) užklijavau ant kartono, palikdamas aiškiai matomus septynis pjūvius. Pabaigęs „restauraciją“, šį darbą pakabinau kambaryje, tarp kitų dailininkų darbų.
Vėliau, jau po Šniūro mirties, ne kartą atėję svečiai, išvydę šį darbą bei sužinoję jo istoriją, pripažindavo, kad tai, ko gero, pats geriausias R. Mikšio kūrybinis prisiminimas, parodantis jo emocionalų gyvenimą bei tokią pat kūrybą.
