Spektaklių metu už Didžiosios scenos darbuojasi galybė žiūrovų akims nematomų darbininkų. Vieni iš jų – režisieriaus padėjėja Asta Mačiulytė ir vyriausiasis scenos įrengimų operatorius Tomas Kalinauskas. Nors premjerų metu įtampos lygis pasiekia maksimumą, kartais tenka kviesti net greitąją, o laisva poilsio diena per savaitę vos viena – teatras įtraukia ir nebepaleidžia, sako pašnekovai.
Apie gruodžio 19 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre gautas „Auksines teatro rūtos šakeles“ už metų pasiekimus pašnekovai nelinkę atvirauti, kukliai atsako, kad nesitikėjo ir skuba prie kitų temų.
Sustyguoja aktorius
Kelis dešimtmečius teatre dirbanti Asta Mačiulytė mena, kad aktore svajojo būti nuo vaikystės. Įstojusi mokytis režisieriaus Gyčio Padegimo vadovaujamame aktorių kurse, 1998 m. pabaigė mokslus ir pradėjo darbuotis Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Per daugybę metų ji išbandė skirtingas pozicijas: buvo aktore, dirbo rekvizite, kostiumų ceche, režisieriaus padėjėja, trupės inspektore, o nuo 2014 m. tapo trupės vedėja. Dabar aktorės rolėje būna retai – kai prireikia pakeisti susirgusius epizodinių vaidmenų atlikėjus.
Šiuo metu ji darbuojasi Didžiojoje scenoje vaidinamuose spektakliuose: dirba režisieriaus asistente, yra atsakinga už trupę.
„Stebiu spektaklių eigą, esu atsakinga, kad aktoriai ateitų į repeticijas, laiku atvyktų į spektaklius. Jei per premjerą kuris trims valandoms užstringa spūstyje – sukiesi iš padėties, kaip išmanai“, – sakė A. Mačiulytė.
Kilnoja „štangas“
Tomas Kalinauskas prisipažino prieš 15 metų teatre atsiradęs atsitiktinai – dar studijuodamas vasarą įsidarbino sargu Mažųjų scenų kiemelyje. Tuomet sulaukė pasiūlymo padirbėti dekoracijų statytoju ir juo buvo iki 2012 m., kol po renovacijos atidarius Didžiąją sceną tapo scenos įrengimų operatoriumi.
Dirba ne pagal įgytą profesiją – yra baigęs naujųjų medijų meno studijas.
Keliolika metų jis valdo Didžiosios scenos įrangą: traversų sistemą – vadinamąsias „štangas“, scenos ratą, scenos žiedą ir orkestro duobes.
„Visa scenos įranga, kuri kilnojasi per spektaklį – yra mano ir kolegų darbas“, – sakė T. Kalinauskas.
Jis valdo 32 „štangas“, kiekviena iš jų kelia iki 500 kg, greitis – iki 2 m per sekundę.
Sunkiausia dekoracija – spektaklio „Veidas“, tuomet kyla toną sveriantis 6 m aukščio veidrodis, kuris dar ir vartosi. Spektakliuose „Snieguolė“, „Audra“ yra naudojamas LED ekranas, sveriantis daugiau kaip 700 kg ir nusileidžiantis iki grindų likus trim centimetrams.
Fiziškai tai nėra sunkus darbas – viskas reguliuojama mygtukų paspaudimu, bet tenka didelė atsakomybė – tinkamai suvaldyti sunkias, daugiau kaip toną sveriančias dekoracijas, kilnojamas virš aktorių galvų.
„Klaidos kaina gali būti labai didelė“, – pažymėjo T. Kalinauskas.
Vėlavimai, gedimai – tenka suktis
Kokių netikėtumų pasitaikė scenos kolegoms?
„Artėjo spektaklio „Getas“ pasirodymas. Tądien stipriai prisnigo ir aštuoni aktoriai įstrigo spūstyje. Skambinėju ir klausiu, kurioj parapijoj esi? (…) Jei vėluoja, būna, pradedi be jų ir prisijungia vėliau. Sukiesi. Bet jei suserga pagrindinis veikėjas, įvyksta avarija ar užklumpa liga – atšaukiam spektaklį arba keičiame į kitą pasirodymą. Jei ateinu prie lango ir stoviu, visi žino, kad kažkas jau atsitiko“, – pasakojo režisieriaus padėjėja A. Mačiulytė.
Kartą spektaklį pradėti vėluota beveik valandą, tuomet aktoriai įstrigo magistralėje, kur buvo įvykusi baisi avarija. „Atsiprašėm žiūrovų ir laukėm, kol atvažiuos. O kai atvyko – viskas daryta kosminiu greičiu“, – darbo subtilybėmis dalinosi A. Mačiulytė.
Daug nervų ląstelių pareikalauja nesklandumai per premjeras. Vaidinant spektaklį „Barbora Radvilaitė“ lūžo technika ir iš orkestro duobės nepakilo vyskupą vaidinęs Egidijus Stancikas. Jis ėmė strikčioti iš duobės, išlįsdavo jo kepurėlė, bet tąkart iš duobės jis taip ir nebepakilo.
„Tomas tądien stebėjo spektaklį kaip žiūrovas, bet supratęs, kad kažkas negerai – atbėgo gelbėti“, – prisimena A. Mačiulytė, paminėjusi, kad darbe prireikia ir šliaužti, ropoti, atsitūpus rodyti ženklus aktoriams.
Prireikia ir greitosios
Teatre neapsieinama ir be greitosios pagalbos. Koją pakiša jaudulys. Vieno spektaklio metu, praėjus vos 15 minučių nuo pradžios, teko stabdyti pasirodymą ir kviesti medikus, nes scenoje aktorei pasidarė labai bloga.
„Pagalbą tenka teikti ir užkulisiuose: tęsiam vaidinimą, o čia darom gaivinimą. Kosulį prieš insultą prisiminsiu visą gyvenimą“, – komentavo režisieriaus asistentė. Ji atskleidė, kad Didžioji scena – pati pavojingiausia, aktoriai čia yra pabaigę spektaklius ir su nutrauktais raumenimis, sulaužytomis kojomis.
Kaip teatro darbuotojai pailsi po įtempto darbo?
„Laisvalaikio beveik neturime. Dirbame nuo ryto iki vakaro. Vienintelė laisva diena – pirmadienis. Beje, kartais irgi darbingas, nes tenka spręsti problemas, kurios bus antradienį ar trečiadienį. Pailsiu, jei niekas neskambina”, – su šypsena kalbėjo režisieriaus padėjėja A. Mačiulytė.
Jai antrino vyriausiasis scenos įrengimų operatorius T. Kalinauskas, paminėjęs, kad poilsiui laiko išties nedaug.
„Darbo teatre minusas – kad dirbi šešias dienas per savaitę. Susidaro tarsi teatro darbuotojų socialinė atskirtis nuo visuomenės. Bet teatras įtraukia ir nebepaleidžia, kitaip savo gyvenimo jau neįsivaizduoju”, – teigė jis.
