Kai „Žalgirio“ arenoje vyksta miesto krepšinio komandos kovos visada greta aikštelės, pirmoje eilėje galima išvysti ištikimą komandos sirgalių Steponą Vaičikauską.
Neretai greta būna ir sūnus Gytis (nuotr. dešinėje) jau 15 metų taip pat kaip ir tėtis sergantis už Kauno „Žalgirį“. Beje, jis į rungtynes kaskart atvažiuoja net iš Nidos, kurioje gyvena ir dirba.
Paklaustas nuo kada pradėjo sirgti už „Žalgirį“, Steponas nesunkai suskaičiavo. „Jau bus 50 metų. Kai tik atvažiavau iš Žemaitijos gyventi ir dirbti Kaune, iškart ir pasidariau jos ištikimas fanas“, – prisimena S. Vaičikauskas.
Kokios rungtynės per tiek metų labiausia įstrigo ir maloniausia prisiminti?
S. Vaičikauskas ilgai nedvejodamas teigė, kad neišdildomi, ir patys didžiausi prisiminimai, kai dar sovietmečiu Sporto halėje Kauno „Žalgiris“ susitikdavo su Maskvos CSKA komanda.
„Tada vykdavo tikras Žalgirio mūšis. Tai buvo ne tik sportas, o daug kartų kai kas daugiau. Smagu ir dabar, bet deja jau ne tas…“, – atsidūsta ištikimas komandos sirgalius.
Rungtynių metu tiek jis, tiek sūnus palaiko komandą ne tik plojimais, bet ir garsiomis ovacijomis. Ypač per svarbias Eurolygos kovas.
„Tada kitą dieną būnu gerokai prikimęs. Sutikti draugai ir pažįstami iškart pastebi, – „tai vakar vėl, Steponai, buvai krepšinyje?“, – šypsosi „Žaliai baltos“ komandos sirgalius.
Tačiau ne vien geros emocijos jį sieja su šia miesto komanda. Kai buvo Kauno savivaldybės vicemeru, jam tekdavo ir ne pati maloniausia misija. Kažkodėl būtent jam tekdavo išeiti į Laisvės alėją ir susirinkusiems sirgaliams aiškinti, kodėl tuometinė miesto valdžia neskiria reikiamo finansavimo tuo metu Nemuno saloje statomos „Žalgirio“ arenos statybai.
„Merą ir kitus manau būtų negailestingai nušvilpę. Manimi jie tikėjo ir pasitikėjo, tad gana ramiai išklausydavo kas iš tikrųjų dėl viso kaltas“, – teigė buvęs vicemeras.
