Praėjusią savaitę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo bylą dėl prekių ženklo savininko teisių apsaugos ir lygiagretaus vaistų importuotojo teisės perpakuoti į Lietuvą importuojamą vaistinį preparatą.
Pasak šio teismo atstovės Rimantės Kraulišės, byloje ginčas kilo dėl Vokietijos įmonei „Berlin Chemie AG“ (ieškovei) priklausančio prekių ženklo apsaugos. Ieškovė prašė įpareigoti UAB „Lex ano“ (atsakovę) nutraukti prekybą Lietuvoje iš Vengrijos importuojamais vaistiniais preparatais, uždrausti prekiauti jais ateityje ir įpareigoti atsakovę išimti iš apyvartos ieškovės išimtines teises į prekių ženklus pažeidžiančias prekes, taip pat – priteisti žalos atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės reikalavimai dėl prekių ženklo savininko teises pažeidžiančių veiksmų nutraukimo ir prekių išėmimo iš apyvartos buvo atmesti.
Dėl šios dalies priimtas naujas sprendimas, – teismas ieškinį patenkino iš dalies, įpareigojo atsakovę nutraukti prekybą Lietuvoje iš Vengrijos lygiagrečiai importuojamais vaistiniais preparatais, uždraudė tai daryti ateityje, taip pat įpareigojo atsakovę išimti iš apyvartos ieškovės išimtines teises į prekių ženklus pažeidžiančias prekes.
Greta to, panaikino kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (dėl žalos atlyginimo) bei perdavė šią bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
„Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą, pažymėjo, kad, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) jurisprudencija, prekių ženklo savininkas gali teisėtai užprotestuoti tolimesnę prekybą valstybėje narėje vaistiniu preparatu, importuotu iš kitos valstybės narės, jei importuotojas prekę perpakavo ir ją iš naujo paženklino prekių ženklu. Nebent: pirma, įrodoma, jog prekių ženklo savininko naudojimasis prekių ženklo suteiktomis teisėmis tam, kad užprotestuotų prekybą perpakuotomis šiuo prekių ženklu pažymėtomis prekėmis, prisidėtų prie dirbtinio valstybių narių rinkų atskyrimo, antra, – nebent įrodoma, jog perpakavimas negali paveikti originalios pakuotėje esančios prekės būklės.
Trečia, – ant pakuotės aiškiai nurodomas prekės perpakuotojas ir jos gamintojas, ketvirta, – perpakuotos prekės pateikimas neturi būti toks, kad pakenktų prekių ženklo ir jo savininko geram vardui. Taigi, etiketė negali turėti trūkumų, būti prastos kokybės ar netvarkinga, penkta, – prieš pateikdamas perpakuotas prekes į rinką, importuotojas turi įspėti prekių ženklo savininką ir jo prašymu turi jam pateikti tokios prekės pavyzdį. Byloje tarp šalių kilo ginčas tik dėl pirmosios sąlygos“, – pažymima LAT nutartyje.
Teisėjų kolegijos teigimu, nors ieškovė į teismą kreipėsi dėl jos, kaip prekių ženklo savininkės, teisių į jai priklausantį prekių ženklą apsaugos, kilęs ginčas yra susijęs ne tik su tuo, bet ir su veiksmingos konkurencijos vaistų rinkoje užtikrinimu. Kolegija nesutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovės veiksmai galėtų būti pripažįstami teisėtais tik tuo atveju, jei lygiagrečiai importuojamo vaistinio preparato prekyba originalia eksporto valstybės pakuote Lietuvoje būtų draudžiama.
Vadovaujantis ESTT praktikoje nurodytomis sąlygomis, lygiagretaus importuotojo veiksmai perpakuojant lygiagrečiai importuojamą tą patį vaistinį preparatą, kuriuo Lietuvoje jo gamintojas prekiauja kitu pavadinimu, gali būti pripažįstami teisėtais, jei, be kita ko, nustatomas būtinumas perpakuoti ir pervadinti lygiagrečiai importuojamą vaistinį preparatą.
Tas būtinumas gali pasireikšti ir dėl importo valstybėje narėje egzistuojančių praktinių (ne tik teisinių) kliūčių importuotojui veiksmingai patekti į rinką, – jeigu nustatoma, kad prekių ženklo savininko prieštaravimas prekiauti perpakuotais produktais, pažymėtais prekių ženklu, prisidėtų prie dirbtinio rinkų padalijimo tarp valstybių narių.
Lietuvos aukščiausiojo teismo nuomone, „nagrinėjamu atveju teismai nevertino ir nenustatė, ar ieškovė, siekdama jai priklausančio prekių ženklo apsaugos, nesiekia dirbtinai padalyti rinkų tarp valstybių narių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustačius ir neįvertinus šios faktinės aplinkybės, kurią byloje įrodinėjo atsakovė, nėra galimybės teisingai išnagrinėti šioje byloje kilusio ginčo, t. y. įvertinti, ar ieškovė (…) nesiekia pasinaudoti šio ženklo suteikiamomis teisėmis tikslu, nesuderinamu su šių teisių paskirtimi“.
Tuo pačiu teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kilusio ginčo pobūdį ir į veiksmingos konkurencijos užtikrinimo svarbą, išaiškino, kad tokio pobūdžio bylose, kuriose sprendžiama dėl būtinumo lygiagrečiam importuotojui perpakuoti ir perženklinti lygiagrečiai importuojamą vaistinį preparatą ir dėl prekių ženklo savininko prieštaravimo tokių veiksmų teisėtumo, teismo vaidmuo įrodinėjimo procese privalo būti aktyvesnis.
To reikia, siekiant išsiaiškinti visas reikšmingas ginčui teisingai išnagrinėti aplinkybes ir nustatyti, ar prekių ženklo savininkas, skirtingose valstybėse narėse tą patį vaistinį preparatą žymėdamas skirtingais pavadinimais, neprisideda prie dirbtinio valstybių narių rinkų skaidymo.
Teismo atstovė Rimantė Kraulišė pranešė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad teismai netinkamai atskleidė ginčo esmę, todėl panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis, kuriomis buvo netinkamai įvertinta pirmoji sąlyga, lygiagrečiam importuotojui būtina perpakavimo objektyviajam būtinumui pagrįsti, ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
