Jau 43 metus spektaklių šviesoms diriguojantis Vladimiras Šerstabojevas ir 10-metį šviesose nardantis jo mokinys Saulius Laucevičius sako, kad šviesų operatoriai teatre dažniausiai lieka nepastebėti, tad gruodžio 19 d. jiems įteikti „Auksinių teatro rūtos šakelių“ apdovanojimai gerokai nustebino.
Šviesų dailininkas V. Šerstabojevas gavo įvertinimą „Už gyvenimo nuopelnus“, o S. Laucevičiui įteiktas „Metų proveržio“ apdovanojimas. Abu jie darbuojasi Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Šviesų pasaulis įtraukė atsitiktinai
Abu pašnekovai spektaklių apšvietėjais tapo atsitiktinai: V. Šerstabojevą į teatrą pakvietė šaltkalviu čia dirbęs draugas, kuriam prireikė pagalbos virinant dekoracijas. Netikėtai atsilaisvino vieta apšvietėjui, Vladimiras sulaukė pasiūlymo pabandyti.
„Galvojau, kol geresnį darbą susirasiu, padirbėsiu. Jau 43 m. ieškau to geresnio darbo“, – šypsodamasis kalbėjo šviesų dailininkas.
S. Laucevičius prieš dešimtmetį teatre įsidarbino dekoracijų statytoju, tačiau padirbęs kelias savaites suprato, kad jam nebeįdomu. Kaip tik tuo metu atsilaisvino vieta šviesų operatoriui, šia galimybe iškart ir pasinaudojo. Jo vadovu tapo ilgametis šviesų architektas V. Šerstabojevas.
Apšvietė 200 spektaklių
Apie 200 spektaklių apšvietęs Vladimiras Šerstabojevas darbavosi ne tik Nacionaliniame Kauno dramos teatre, bet ir su Kauno šokio teatru „Aura“, apšvietinėjo įvairius miesto renginius. 2009 m. jis pasirūpino „Hanza dienų“ finalinio renginio apšvietimu – ant Kauno rotušės parodė pusvalandžio trukmės filmą.
„3D kūrinys ant pastato Lietuvoje buvo parodytas pirmą kartą“, – pažymėjo pašnekovas.
Apšvietėjo darbo pradžią jis prisimena su jauduliu: po pusmečio vyko į gastroles Vilniuje, kur 1982 m. po remonto atidarė akademinį teatrą, gastroliavo ir Jaunimo teatre, J. Basanavičiaus g.
„Mano viršininkas Dmitrijus Bojarinas liko vienas prie pulto. Paklausė, ar J. Basanavičiaus gatvėje dirbsiu. Aš jaunas, durnas, sakau: „dirbsiu!“. O gerai nežinau nei vieno spektaklio, galvoju, Dieve, kas dabar bus! „Mūsų miestelis“ (rež. G. Padegimas) – pirmas mano apšviestas spektaklis. Jis praėjo juokingai, bet po pasirodymo priėjo aktorius A. Masiulis prie manęs ir nusivedęs į sceną parodė, kur finale stovi. Nubėgau į ložę, nutaikiau į jį prožektorių ir man tarsi „jungiklį įjungė“, dėl ko reikalingas šis darbas: kad tinkamai parodytum žmogų scenoje, sukurtum atmosferą“, – sakė šviesų dailininkas V. Šerstabojevas.
Apšvietimą ruošia tris dienas
Spektaklių apšvietimas – komandinis darbas. Šviesų koncepciją sugalvoja režisierius, jis įsivaizduoja kaip, kokioje scenoje turi būti apšviestas aktorius, jei pristinga idėjų – tariasi su šviesų dailininkais. Šviesų operatoriai, pulto operatoriai, technikai yra atsakingi už techninę dalį.
Vienam spektakliui paruošti apšvietimą užrunka kelias dienas, pvz., spektaklio „Dorianas“ (rež. R. Vilsonas) apšvietimą penkių žmonių komanda montuoja tris dienas. Sufokusuojami prožektoriai, patikrinama ar jie veikia, sutikrinami filtrai, programos. Kur nėra įrengimų, prie kiekvienos lempos prisiartinama kopėčiomis.
Šis darbas reikalauja gero fizinio pasiruošimo: tenka savomis rankomis išdėlioti visą techniką, ją perkabinti, sustatyti. Kiekvieno spektaklio apšvietimas – skiriasi.
„Turiu Dievo dovaną: ateinu į sceną, pamatau, kur stovi dekoracija ir iškart sugalvoju, ką su ja padaryti, peržvelgiu, kas vyksta scenoje, koks aktorių tekstas. Dar būna „juoda“, o man jau susidaro vaizdas, ką aš galiu padaryti ir kaip“, – sakė šviesų dailininkas Vladimiras ir pridūrė, kad pagrindas teatre – ne efektai, o žmogus scenoje.
Didžiojoje scenoje į vietą pastatyti reikia 70 prožektorių, Mažojoje ir Rūtos salėse – po 48. Kiekviename spektaklyje prožektorius turi savo spalvą, kryptį.
S. Laucevičius akcentavo, kad apšvietimas suteikia atmosferą, įtaigumą.
„Įsivaizduokit, aplink tamsu, aktorius stovi vienam spinduly, rūkas – iškart keičiasi nuotaika, atmosfera. Geras apšvietimas padeda daug įtaigiau papasakoti istoriją“, – įsitikino jis.
Spektaklio pradžia – lyg liptum ant ešafoto
„Spektaklio pradžia – kaip lipti ant ešafoto tiek aktoriams, tiek mums. Kaip sakė garso režisierius Arnoldas Akelaitis, technika neturi nei sąžinės, nei atsakomybės balso, atsisėdi prie pulto ir nežinai: įsijungs prožektorius, ar ne“, – sakė šviesų dailininkas V. Šerstabojevas.
Anot jo, spektaklis – kaip muzikos kūrinys: šviesa, garsas, aktoriai, dekoracijos – svarbios kūrinio dalys ir jei kokią natą per ilgiau tęsi ar praleisi – subyrės bendras darbas.
V. Šerstabojevas prisiminė vieną nutikimą. „Dar tarybiniais metais teatre vyko partinės valdžios susirinkimas, iš pradžių jie pažiūrėdavo spektaklį, paskui vykdavo susirinkimas. Prieš spektaklį praeidavo su šunimis, bombų ieškodavo – saugumas akylai dirbdavo. Buvo parodytas spektaklis „Didysis geismas“, jis praėjo puikiai, aktoriai jau lenkėsi, aš įjungiau pabaigos šviesą ir staiga pasigirdo toks „babych!“ – prožektoriuje sprogo lempa. Saugumas sulėkė pas mane į pultą, vos nesušaudė, sako: „ką jūs čia darot?!” Atsakiau, kad lempa sprogo, ramiai“, – prisiminė V. Šerstabojevas.
Vokietijoje nustebino darbo kultūra
Teatre, koncertuose, vakarėliuose, klubuose, festivaliuose dirbantis šviesų operatorius S. Laucevičius įsimintiniausiu projektu laiko V. Šekspyro spektaklį „Audra“ (rež. Peeteris Jalakas). „Estų režisierius nekalba lietuviškai, angliškai – ribotai, tad su aktoriais kalbėdavo rusiškai, angliškai, o komanda tarpusavy – estų kalba. Buvo chaosėlis, bet išplaukėm, padarėm“, – sakė jis.
Į Vokietiją nuvykus semtis patirties, jį nustebino aukšta darbo kultūra. „Stebėjau, kaip dirba režisieriaus Roberto Vilsono komanda. Ten visiškai kita darbo kultūra, absoliučiai. Pas mus vienas žmogus turi daryti viską: programuoti pultą, leisti spektaklį, sugalvoti apšvietimo sceną, o ten yra darbų pasiskirstymas, visi elgiasi labai etiškai, niekas vieni ant kitų nerėkia, nėra jokio skubėjimo, jokių „reikia čia ir dabar“, – kultūrų skirtumais dalinosi Saulius.
Pasak jo, dirbant teatre kasdien pasitaiko kuriozų. „Teatre ir muštynių būna… Teatras yra kaip Las Vegasas, kas vyksta teatre, tas ir pasilieka teatre“, – nedaugžodžiavo šviesų operatorius S. Laucevičius.
Apdovanojimai užkelia kartelę
Pašnekovai tikina, kad gauti padovanojimai juos įpareigoja dar labiau stengtis.
2010 m. pirmas Lietuvoje už šviesų dailę spektaklyje „Sapnas Nr. 5“ „Fortūnos“ statulėle apdovanotas Vladimiras šiandien jau skaičiuoja keturias „Fortūnas“ ir dar dvi gautas su komanda. 2023 m. gruodį „Auksinę teatro rūtos šakelę“ „Už gyvenimo nuopelnus“ gavęs kūrėjas teigia, kad apdovanojimas nėra išaukštinimas, veikiau uždedamas dar didesnis krūvis, atsakomybė.
„Jei tave įvertino, turi dar dešimt kartų daugiau ir geriau padaryti. Visą gyvenimą dirbau ne dėl apdovanojimų, man didžiausias apdovanojimas, kai išeina žmonės iš salės po spektaklio, matau jų veidus, ką šneka, kai sėdi kokios penkios merginos ir neišeina iš salės, nes apsiverkusios, akių tušas nubėgęs, o jos verkia toliau, nes taip paveikė spektaklis. Tada suprantu, kad mano pastangos – ne veltui“, – sakė V. Šerstabojevas ir pridūrė: „Mes – kaip kurmiai, visą gyvenimą tamsoje, pasislėpę, tarsi slapstomės, kad niekas nematytų, o sukuriame šviesų stebuklus.“
Sauliui apdovanojimas irgi netikėtas. „Smagu, kad vertina žmones, kurių niekas nemato. Apdovanojimas įpareigoja, kartelė stipriai užkelta.“
Kaip jie pailsi nuo šviesų, kaip leidžia laisvalaikį? „O kas yra laisvalaikis? Dirbu šešias dienas per savaitę, 11 mėnesių per metus, kartais 14-15 val. per parą, kartais ir visą par. Laisvalaikio beveik nėra, jis labai ribotas, nes laisvas tik pirmadienis. Darbuotis tenka ir savaitgaliais, per šventes, bet šviesų magijos pasaulis įtraukia“, – kalbėjo S. Laucevičius.
Įsimintiniausi projektai ir svajonės apie „Globe“ teatrą
Kurie projektai pašnekovams įsiminė labiausiai? Vladimirui įstrigo darbas su rež. Gintaru Varnu, ypač jo spektakliai „Nusikaltimas ir bausmė“, „Nekalti“, „Natanas Išmintingasis, „Getas“, gražūs prisiminimai iš darbų su rež. G. Padegimu, rež. V. Balsiu, choreografe B. Letukaite.
„Su B. Letukaitės šokio spektakliais išmaišėme visą pasaulį: nuo Kanados iki Australijos. Tai spektakliai „Aseptinė zona arba Lietuviškos sutartinės“, „Extremum mobile“, „Sprendimas“, „Godos“, – vardino V. Šerstabojevas.
S. Laucevičius su džiaugsmu prisimena darbą šiuolaikinio miesto festivalyje „Audra“. Jam su komanda teko apšviesti „Pergalės“ plieno perdirbimo gamyklos vidų koncertui. Kartu darbavosi Tomas Klimas, Marius Pakštas, Dovydas Gaulė. „Buvo neįtikėtinai įdomu, nuo darbo teatre tai skiriasi 100 proc.“, – sakė pašnekovas.
Profesiniai autoritetai jam – Lietuvos legenda teatro dizaineris Eugenijus Sabaliauskas, animatorius Mindaugas Suchockas. Pasiteiravus apie svajones, pašnekovas atsako:
„Mano svajonė pildosi kiekvieną kartą, kai ateinu į darbą, mano tikslas – sukurti įspūdingą vaizdą, duok Dieve, pavyksta, visko būna, „c‘est la vie“. Dar turiu didelę svajonę padirbėti legendiniame „Globe“ teatre, ten visiškai kiti mastai. Noriu sukurti kažką didelio!“, – sakė S. Laucevičius.
V. Šerstabojevas dėl sveikatos toli į priekį projektų neplanuoja, tiesa, svarsto dar padirbėti su „Aura“, galbūt su šokėju Mariumi Pinigiu.
