Kūčių tradicijos, tai – ne konkretūs valgiai ar jų skaičius ant stalo. Kur kas svarbiau – senelių, tėvų atgaivinti receptai, šeimos tradicijų tęstinumas, dalijimasis ir laikas su artimaisiais. Gailė Vanagienė, Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinės veiklos koordinatorė, pastebi, kad žmonės vis labiau grįžta prie savo šaknų, stengiasi išlaikyti šeimoje puoselėtus papročius, nes būtent tai kuria saugumo ir laimės jausmą.
G. Vanagienė pasakoja, kokios buvo senovės lietuvių Kūčių tradicijos, ką atsinešėme į šią dieną ir kokio jų patiekalo neturėtume pamiršti – dėl bendrumo su gyvaisiais ir ryšio su išėjusiaisiais.
– Sakykite, ar labai žmonės pamiršę Kūčių papročius? Žvelgiant, tarkime, 100 metų atgal.
– Svarstydami, ką Kūčios žmonėms reiškia šiuo metu, vertiname, kaip jų laukia, kaip ruošiasi. Visi žinome, kaip laikas bėga, kaip jis greitėja švenčių belaukiant, o tai ir rodo laukiamos šventės svarbą. Ir norą viską atlikti ir pasiruošti teisingai, įvykdyti svarbiausius ritualus. Manau, ta skuba ir pasiruošimo intensyvumas ir rodo, kad išlikusios tradicijos yra labai svarbios, joms skiriama didžiulė reikšmė.
– Turbūt ne vienas žmogus pagauna save norintis prieš šventes sulėtinti tempą, tad pasakykite: kaip mes turėtume ruoštis šventėms, kaip jas pasitikti?
– Svarstau, iš kur mes turime tą žinią, kad reikėtų sulėtėti, iš ko tai atėję? Žiūrint atgal – anuomet darbai lietuviams kitaip susiklostydavo. Esame žemdirbių tauta, kuriai didžiausi darbai natūraliai pasibaigdavo rudenį. Ir papročiuose minima, kad laukiant Kūčių ir Kalėdų jau nebegalima dirbti didelių darbų, tik smulkius.
Na ir laikas, kai šviesus dienos metas yra trumpesnis, pats savaime sulėtina laiką. Dabar, žinoma, gyvename kitaip – turime ir elektrą, ir darbai kitokie, gyvenimo būdas kitas.
Tad natūraliai kyla klausimas: gal niekas ir neturėtų lėtėti, gal gyvenimas jau yra pasikeitęs? Bet čia reikėtų prisiminti – ir kas netgi šiandien tampa itin aktualu – seniau žmogus daug dirbdavo ir jam būtinai reikėdavo švenčių, kad galėtų atsipalaiduoti, kad žinotų, jog negalima dirbti, nes kyla pavojus.
Draudimai žmones apsaugodavo ir įvairiomis priemonėmis primindavo, kad reikia pailsėti, pabendrauti, rasti laiko artimajam į akis pažiūrėti, o ne vien nulenkus galvą dirbti.
Šis dalykas yra be galo aktualus ir svarbus šiandien – galbūt netgi dar aktualesnis. Jei anksčiau darbų ritmas būdavo nusistovėjęs, dabar gi kartais įsidirbame tiek, kad ir sustoti jau sunku. O šventės dabar ir taip sutrumpėjusios – senovėje lietuviai švęsdavo daug daugiau ir ilgiau, didesniais būriais.
Tiesa, per Kalėdas stengdavosi būti šeimos rate. Dabar mūsų šventės trumpesnės, todėl būtinai turėtume rasti laiko pabūti su artimaisiais, ryšius išsaugoti, pailsėti. Tada kitaip bus ir į darbus grįžti.
– Kaip senoliai ruošdavosi šventėms, kokius ritualus turėdavo? Kada pradėdavo maistą ruošti?
– Dabar daug ką galime nusipirkti parduotuvėse, kai ką ir pusiau pagaminto nusiperkame – taip pataupome laiką. Seniau viską reikėjo užsiauginti ir pasigaminti patiems, tad pasiruošimas šventėms užtrukdavo ilgiau. Tačiau matome ir iki šių die ų išlikusių tradicijų, kai šventėms ruošiasi kelios kartos – močiutės, mamos, dukros.
Būdavo skiriama laiko ne tik maisto gamybai, bet ir namų švarinimui, puošimui, savo kūnui. Čia būtina paminėti pirtį. Dauguma lietuvių švenčių būdavo susijusios su protėviais, mirusiaisiais. Tai net ir į pirtį eidami, švarindamiesi, žmonės galvodavo apie protėvių vėles: palikdavo karštą pirtį ir švarių rankšluosčių – vėlėms išsiprausti.
Buvimas pirtyje siejamas su apeiginiu ritualu, kai nusiprausęs žmogus lieka švarus tiek išore, tiek vidumi. Ir dabar kiekvienas renkasi, kaip apsišvarinti – vieni bažnyčioje atlieka išpažintį, kiti, senojo tikėjimo, eidami į apeigos vietą, apsiprausia šaltinio vandeniu.
Vėlių neužmiršdavo ir prie stalo – tokia tradicija išlikusi iki mūsų dienų, kai sėsdami prie Kūčių stalo deda tuščią lėkštelę, per naktį palieka vėlėms maisto.
Reikia nepamiršti, kokios tos šventės – tai saulės grįžimas, o tai – tarsi tvarkos grįžimas į pasaulį, lyg jis sukuriamas iš naujo. Taigi ir žmogus nori viską pradėti iš naujo. Ir tas pirmumas Kalėdų rytą, kai visi stengiasi pirmi atsikelti, nuvažiuoti, reikšdavo, kad jei naujos pradžios rytą viską darys pirmas, tai seksis visus metus.
– O kaip puošdavo namus ir kada tai darydavo – šiandien gi jau lapkritį lemputės žiebiamos?
– Eglutė – gana vėlyva puošmena Lietuvoje, atkeliavusi tik XX amžiaus pirmoje pusėje. Įdomu tai, kad pirmiausia ją kabindavo virš stalo ant balkio, viršūne žemyn. Mat iki tol lietuviai namus puošdavo šiaudiniais sodais, kurie, beje, vėl populiarėja, yra pripažinti ir pasaulyje.
Kalėdų metu langus puošdavo karpiniais, iškarpydavo net užuolaidėles. Balta spalva simbolizuodavo sniegą, švarą. Atsiradusias eglutes puošdavo šiaudiniais žaisliukais.
Pačių namų puošimas vykdavo palaipsniui, palengva – karpydavo šiaudus, verdavo sodus, sėsdavo prie karpinių.
– Papasakokite apie maistą – kodėl 12 patiekalų ir kokie jie būdavo seniau?
– 12 ar 9 patiekalai – tai magiški skaičiai, kad būtų užtikrinama gausa šventiniu, sakraliu laiku, kai kiekvienas veiksmas turi daug didesnę reikšmę ir gali lemti visus būsimus metus. Taigi žmonės stengdavosi daryti viską, kad užsitikrintų gausą, sotų, laiminą, gerą gyvenimą visiems metams.
Na o kūčių stalas ir patiekalai ant jo – kintanti tradicija, kuri skiriasi įvairiu laikotarpiu ir įvairiuose regionuose. Dauguma žino, kad per Kūčias ant stalo nebūna mėsos, ji atsiranda jau per Kalėdas.
Per Kūčias valgydavo žuvį, grybus ir įvairius regionui būdingus patiekalus. Įdomu būtų prisiminti vieną iš seniausių Kūčių patiekalų – kūčią, siejamą su protėviais, dievais.
Šis patiekalas specifinis tuo, kad jį sudaro smulkūs ingredientai: grūdai, aguonos. Vaikams sakydavo, kad dėl to, jog vėlėms būtų lengviau pavalgyti. Apskritai grūdai siejami su požemio pasauliu, nes į žemę pasodinama, bet išauga – tie pasauliai susijungia.
Todėl kūčioje būtinai yra grūdų, dažniausiai kviečių (bet dedama ir avižų, perlinių kruopų ar rugių), jie užmerkiami iš anksto, išmirkomi, vėliau apverdami. Dedama žirnių, kurie taip pat dažnai siejami su anapusiniu pasauliu.
Vėliau imta dėti ir lazdyno ar kitų riešutų, džiovintų uogų – spanguolių ar kitų, augančių tame krašte. Taip pat dedama moliūgų ar kitų sėklų, sugrūdamos aguonos, įdedama medaus, šiek tiek druskos skoniui išryškinti.
Kiekvieni namai savaip kūčią gamina, įdėdami to, ką mėgsta, ką turi. Kūčių vakarą dažnai šeimos ir pradeda nuo kūčios, siųsdami ją ratu ragauja, vaišinasi. Krikščioniškos šeimos pradeda nuo plotkelio laužymo ir dalijimosi. Abu šie patiekalai gali būti ant stalo.
Visada šeimai susirinkus prie stalo yra svarbus tas dalijimosi momentas. Dažnai žmonės net nebeprisimena, kokia jo reikšmė. Dar iki krikščionybės senosiose apeigose, kai būdavo aukojamas dievulys, jis turėdavo būti visas pasidalijamas bendruomenėje. Taigi, šiandienis dalijimasis prie stalo – plotkelio, duonos ar kūčios – primena tuos laikus.
– Be plotkelio, be kūčios kokį dar patiekalą būtų svarbu padėti ant stalo sekant senovinėmis lietuvių tradicijomis?
– Nesinori griežtai nurodinėti, tad siūlyčiau vadovautis tokiais kriterijais: kad patiekalai būtų nemėsiški, kad būtų iš savo krašto, regiono – gal per Kūčias reikėtų apsieiti be sušių, juos palikti Kalėdoms. Lietuviai ant stalo deda silkės, žuvies – yra daugybė jų paruošimo būdų, galima prie jų išvirti ir patiekti karštų bulvių. Kūčioms verdami barščiai, auselės – virtinukai su grybais.
Lietuviams yra labai svarbūs šeimos receptai ir tradicijos. Ypač tai reikšminga dabar, kai žmonės grįžta šventėms iš emigracijos – juk tada labiausiai norisi mamos gamintų patiekalų. Net tyrimai rodo, kad žmonėms labai svarbios šeimos tradicijos – tai kuria ypatingą šventę, jos atmosferą, nuotaiką.
Net kai nebelieka mamos, stengiamasi paruošti tai, kas anuomet būdavo jos pagaminta ir ant stalo padėta. Taigi, tai ir svarbu – prisiminti ir išlaikyti šeimos tradicijas, perduoti jas, nes tai tikrai padeda sukurti saugumo, laimės jausmą.
Gailė Vanagienė dalijasi auselių – virtinukų su grybais receptu. Recepto autorė – Irma Marčienė.
Virtinukų su grybais receptas
Apie 5 asmenims Tešlai:
1 stiklinė verdančio vandens
3 stiklinės miltų
5 šaukštai aliejaus
Įdarui:
Stiklinė virtų sumaltų grybų
Stiklinė džiovintų sumaltų grybų (prieš sumalant džiovintus grybus reikia pamirkyti vandenyje)
2 nedideli svogūnai
Paruošimas:
Į miltus sudėti aliejų ir žiupsnį druskos, viską sumaišyti. Tada pilti verdantį vandenį. Gerai išminkyti ir iškočioti. Tešla turi būti ne per daug kieta, ne per daug minkšta. Stikline išspausti apskritimą.
Sumaišyti virtus ir džiovintus grybus. Pakepinti smulkiai supjaustytus svogūnus ir juos įdėti į grybus. Įberti žiupsnį druskos ir žiupsnį maltų kvapiųjų pipirų. Viską gerai išmaišyti ir formuoti nedidelius rutuliukus. Jei nesiformuotoja ir byra, tuomet į masę įdėti maltų džiūvėsėlių.
Ant kiekvieno apskritimo dėti po šaukštelį įdaro, perlenkti pusiau ir kraštus užspausti šakute arba užlankstyti pirštais. Suformavus ir įdėjus į pasūdytą vandenį virtinius virti iki 5 minučių. Galima nusausinus įdėti į orkaitę ir šiek tiek paskrudinti (pagal skonį).
Padažui gausiame aliejuje pakepinti smulkiai supjaustytą svogūną. Skanaus!
Kūčia – ritualinis Kūčių patiekalas
Be šio patiekalo nebuvo įsivaizduojamas šventinis stalas nė vienuose namuose. Tikėta, kad grūdai simbolizuoja skalsius metus, gerą derlių, medus atneš gerą sveikatą, riešutai suteiks pilnatvę, o spanguolės apsaugos nuo priešų.
Ingredientai:
Perlinės kruopos – 1 stiklinė
Aguonos – 2 šaukštai
Medus –1 šaukštas
Razinos – 3 šaukštai
Džiovintos spanguolės – 2 šaukštai
Lazdyno riešutai – 2 šaukštai
Migdolai –2 šaukštai
Paruošimas:
1. Perlines kruopas užmerkite ir palikite per naktį.
2. Aguonas užpilkite šiltu vandeniu ir palikite per naktį.
3. Kruopas virkite pasūdytame vandenyje apie 20-30 minučių.
4. Razinas ir džiovintas spanguoles užpilkite karštu vandeniu ir palikite pastovėti 20-30 minučių.
5. Kiek atvėsusias perlines kruopas sumaišykite su medumi, nukoštomis aguonomis, razinomis ir spanguolėmis.
6. Riešutus susmulkinkite ir įmaišykite į košę.
7. Patiekite po didelį šaukštą Kūčios įdedant į lėkštę.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
