Rugsėjo mėnesį su Aurimu Valujavičiumi susitikome tarptautinėje „Erasmus+“ konferencijoje „Active Bodies = Active Minds. How to Infuse Erasmus+ Projects with Physical Activity“, kurią organizavo Švietimo mainų paramos fondas kartu su Jaunimo reikalų agentūra, rašoma jų pranešime žiniasklaidai. Šiemet antrą kartą Lietuvos metų keliautoju išrinktas Aurimas susitiko su konferencijos dalyviais ir pasidalino kvapą gniaužiančia istorija apie plaukimą irkline valtimi per Atlantą.
Iš 21-os pasaulio šalies į Vilnių atvykę mokytojai, dėstytojai ir jaunimo darbuotojai diskutavo ir dalinosi patirtimi apie fizinį aktyvumą skatinančių metodų taikymą vaikų ir jaunimo ugdymo procese.
„Kiekvienam savas Atlantas“, – sako keliautojas, su kuriuo turėjome galimybę pasikalbėti apie tai, nuo ko prasidėjo nutrūktgalviškos kelionės, Aurimo jaunystę ir fizinio aktyvumo reikšmę gyvenime.
Į pirmąją savo ilgą kelionę dviračiu pas draugą į Norvegiją išvykai vos 21-erių. Papasakok, nuo ko viskas prasidėjo ir kaip tapai keliautoju-tinklaraštininku?
Buvo ir dabar yra „Youtube“ toks kanalas „Apetor“. Man patiko, kaip jame vyrukas, užsiimantis įvairiomis veiklomis, paprastai, nuo trikojo, filmuoja ir rodo, ką veikia laisvalaikiu. Man labai patiko tas formatas. Pagalvojau, kad aš irgi turiu daug hobių: karatė, gitara, visokie būreliai, žvejyba, povandeninė medžioklė ir norėčiau visa tai užfiksuoti, parodyti tokiu paprastu, primityviu būdu.
Kai susiplavanau pirmąją kelionę, sau pasakiau, kad noriu filmuoti kiekvieną jos dieną. Tad su broliu susimetėm pinigų ant pirmos „GoPro“ kameros. Tuomet leidausi į kelionę, kurią filmavau, sumontavau ir įsikėliau į Youtube’ą. Taip atsirado mano pirmoji kelionė Youtube. Na, o po tos kelionės sekė kelionė kitą vasarą, paskui dar kitą….
Tavo kelionės reikalauja daug fizinės jėgos, ištvermės. Ar visada buvai tvirtas vyrukas, nebijantis fizinio krūvio?
Taip, nebuvo tos kelionės poilsinės (juokiasi).
Viskas gali būti sunku, tik klausimas – ar tu to nori? Būna sunku – pailsi ir varai toliau. Tam reikia pasiruošti. Nuo vaikystės buvau aktyvus, o nuo 9 metų metų karatė lankiau. 2015 metais ją mečiau, pradėjau eiti tiesiog į sporto salę. Tuomet raumeninė masė padidėjo, o ištvermė ir disciplina išliko nuo karatė laikų.
Papasakok apie savo vaikystę. Ką dažniau rinkdavaisi: laiką su draugais kieme ar kompiuterinius žaidimus namuose?
Manau ir to, ir to buvo. Kompiuterinių žaidimų irgi nemažai buvo, bet aš atrasdavau balansą. Nebuvo taip, kad visiškai praleidau tą etapą, kai visi klasiokai žaidė „RuneScape“ ar „Counter Strike“, o aš to nedariau. Aš irgi žaidžiau. Man patiko, aš ir dabar norėčiau pažaisti (juokiasi), tik nėra tam laiko.
O vaikystėje buvo visko: ir sportas, ir kompiuteriniai žaidimai, ir krepšinis, ir futbolas, ir dviratis. Tik esu labiau individualios sporto šakos mėgėjas. Man visą laiką smagiau būdavo pačiam tobulėti užsiimant karatė, kaip kovotojui.
Todėl keliauji vienas?
Taip, kelionėse irgi viską darau individualiai.
Komandinės sporto šakos, kaip krepšinis, kaip futbolas, man ne tiek imponavo. Buvo smagu, bet labiau for fun (aut. past. – pramogai). Aš visada norėjau akcentuoti savęs tobulinimą. Kai esi komandoje, nesvarbu koks tu geras bebūtum, bet jei tavo kolega, kitas žaidėjas, yra silpnas – jis tave paves. Man nepatiko priklausyti nuo kito žmogaus. Visą laiką žinojau, kiek įdėsiu darbo – tiek ir turėsiu.
Šiuo metu mokytojai ir tėvai daug kalba apie mažą vaikų fizinį aktyvumą ir priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų. Ką galėtum patarti tėvams, norintiems, kad jų vaikas išlįstų iš ekrano ir užsiimtų veiklomis, skatinančiomis didesnį fizinį aktyvumą?
Tėvai – pavyzdys vaikui. Jie turi rodyti, ką dar galima veikti gyvenime be kompiuterio: įvairūs būreliai, muzika, menas, ėjimas drauge į žygius, ekspedicijas… Tėvai turėtų inicijuoti ir tą daryti drauge, rodyti nuolatinį pavyzdį keletą metų, arba dešimtmečių.
Tik taip vaikas žinos, kad yra ir kita pasaulio pusė už kompiuterio. Turėdamas galimybę pasirinkti, kas jam įdomu, jis turės noro tobulėti. Tačiau, kai tėvai neinspiruoja ir patys tingūs būna, po darbo grįžę įlenda į telefono ekraną – vaikas ima blogą pavyzdį.
Gūdžiais 1995–2000 metais aš stebėjau tėtį, kaip jis sportavo, bėgiojo, svarmenis kilnojo namuose. Ir aš tą dariau. Būdamas 5 metų vaikas irgi kilnodavau tą hantelį, todėl, manau, viskas nuo tėvų prasideda.
Kas tave įkvėpė kelionėms?
Gal tas youtuberis ir buvo tas žmogus, kuris įkvėpė filmuoti.
O kas susiję su kelionėmis – turbūt kiti kelionėse sutikti keliautojai. Kai kurie jų duoda mini kabliuką, ką galėčiau padaryti. Nekopijuoju, bet kažkaip savaip pritaikau. Ir tuos iššūkius aš pats susigalvoju, nereikia google’inti. Tiesiog darau, kas man patinka, kas įdomu.
Esi keliautojas, turintis kelionės A, B, C, ir D planus ar spontaniškai priimi sprendimus?
Kai darau kelionės namų darbus Lietuvoje, pakankamai neblogai susistrateguoju ir jau turiu aiškų planą. Nedažnai nusprendžiu spontaniškai kažkur eiti ir bandyti. Plano, kurį susidėlioju ant popieriaus, ant žemėlapių, stengiuosi laikytis. Žinoma, būna kartais, kad nepavyksta, keliai uždaryti ar Covid’as, dar kažkokios kliūtys, tuomet tenka adaptuotis, pakeisti planus. Tai normalu.
Keliauti Europoje yra paprasčiau. Keliaujant kituose žemynuose, kur tave apriboja vizos, skrydžių laikas, atsiranda spaudimas. Atsiranda aiškūs deadline’ai, kurių laikydamasis negaliu nukrypti nuo kelionės plano. Planuoju ir žinau laiką, per kurį turiu nuplaukti, nuvažiuoti, užkopti. Tad geriau susiplanuoti trumpesnę kelionę bei skirti laiko atsargai.
Žymus lietuvių keliautojas Antanas Poška yra pasakęs: „kelionę planuoti yra malonumas, vykdyti yra katorga, o visa ko atlygis yra prisiminimai“. Ar galėtum sau pritaikyti šią mintį?
Nelabai… Aš turbūt visas šias tris dalis išdalinčiau po 33 procentus. Man tiek malonu planuoti, domėtis, skaityti, maršrutą dėlioti, tiek faina įveikti tą iššūkį, sutikti žmones, patirti tą saulę, karštį, vėją, lietų, tą visą stichiją, kai tu sėdi ant dviračio ar irkluoji baidarę. Taip pat malonu prisiminti kelionę, tas emocijas, tai, kas buvo maloniu ar sunku. Sakyčiau, visos trys dalys man vienodai įdomios.
Greitai kino ekranus pasieks dokumentinis filmas „Irklais per Atlantą“. Apie ką jis?
Filmas dokumentinis, kuriuo norisi parodyti žmonėms, kaip vyko mano kelionė per Atlantą. Dažnai žmonės mato tik ledkalnio viršūnę, tą finišą, bet dažnai nepamato, neįvertina, nesupranta, kas buvo padaryta iki to. Tam, kad galėčiau sėsti į tą valtį, irkluoti ir atsistoti kitoje Atlanto pusėje, reikėjo labai didelio pasiruošimo ir žinių.
Filme „Irklais per Atlantą“ susidės visa dokumentinė medžiaga, kas vyko prieš irklavimą ir kas vyko irkluojant per Atlantą. Tai bus dokumentinis filmas-mokomoji medžiaga „kaip perirkluoti Atlantą“.
Filmas apie iššūkį, kai kasdienės smulkmenos nebetenka prasmės ir atsidūrus vandenyne atsiranda tiesiog instinktas išgyventi ir pasiekti tikslą.
Ačiū už pokalbį.
