Du trečdaliai Lietuvos gyventojų neuždirba vidutinės algos. 811 tūkst. gyventojų gauna mažesnį atlygį nei 2 tūkst. eurų ant popieriaus. O ir mūsų vidutinė alga smarkiai skiriasi nuo europinio vidurkio ir tėra tik dvyliktoje vietoje. Anot ekonomistų, šalyje klesti didelė pajamų nelygybė, tad valstybė galėtų daryti tam įtaką per mokesčius.
INVL ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ akcentavo, kad darbo užmokesčio pasiskirstymas priklauso nuo ekonominės struktūros, nuo to, kokios veiklos dominuoja ekonomikoje.
„O Lietuvoje dominuoja pakankamai tradicinės veiklos, tradicinės pramonės šakos, tokios veiklos kaip transportas, statyba, didmeninė, mažmeninė prekyba, kurios yra imlios darbo rankoms, kurios kuria ne itin aukštą pridėtinę vertę. Lietuvoje trūksta aukštą pridėtinę vertę kuriančių veiklų svorio.
Ta transformacija mums prieš akis, ji jau vysta, bet kol mes jos neįgyvendinsime, kol darbui imlūs sektoriai neįvykdys didelių investicijų, nerobotizuos savo procesų, neatsisakys priklausomybės nuo sparčiai brangstančio mašininio darbo, tol nepavyks pakeisti atlyginimų struktūros, kurioje dominuoja gaunantys mažesnes pajamas“, – sakė I. Genytė-Pikčienė.
Be to, akcentavo ji, Lietuvos ekonomika yra vis dar jauna, todėl staigiai pasivyti Vakarų valstybes sunku.
„Aišku, mažesni ir atlyginimai už nekvalifikuotą darbą. Bet tas progresas, kokį Lietuvai pavyko pademonstruoti pastaraisiais dešimtmečiais, po įstojimo į Europos Sąjungą (ES), yra tikrai įspūdingas. Jei pavyktų išlaikyti tą pagreitį, tai netrukus pavyktų pasiekti tuos Vakarų vidurkius. Kol kas, žvelgiant atgal, kilo visi darbo jėgos rodikliai. Sparčiai keliama minimali mėnesinė alga (MMA) labai plačiai nuvilnijo per darbo rinką, už kvalifikuotą darbą darbdaviai priversti mokėti daugiau, kad atsiplėštų nuo grindų“, – komentavo ekonomistė.
Anot jos, pastaruoju metu Lietuvoje mažėjo ir absoliutaus skurdo rodikliai.
„Tendencijos tikrai palankios, belieka tik išlaikyti ir nepaslysti pakankamai sudėtingame etape. Yra grėsmių taip sparčiai kylant darbo kaštams. Pastaruosius keletą metų atlyginimai kilo dviženkliais tempais, tai palanku vartotojams, bet iš kitos pusės, tai yra grėsmė mūsų ekonomikos konkurencingumui. Lietuva yra maža, itin eksportuojanti šalis. Labai sparčiai išbrangus gamybai, natūralu, mūsų produkcijai konkuruoti pasaulinėse arenose darysis vis sunkiau“, – įspėjo I. Genytė-Pikčienė.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas Vidmantas Janulevičius pabrėžė: ne visada gamybinės įmonės yra įsikūrusios didžiuosiuose miestuose, kur brangesnis pragyvenimas.
„Už skirtingas sumas skirtingose vietose žmonės gali skirtingai gyventi. Liuksemburge vidutinis atlyginimas siekia tris kartus daugiau nei Lietuvoje, bet ten pragyvenimas, nekilnojamasis turtas ir kiti dalykai kainuoja brangiau.
Regionuose, kur labiausiai susikoncentravusi pramonė, už nepilnus 2 tūkst. eurų ant popieriaus galima įsigyti daug daugiau nei Vilniuje. Kiekvienoje vietoje skirtingi atlyginimai. Daugelis regionuose turi net ir savo maisto produktų, kurie nekainuoja tiek, kiek miestiečiui. Šildymas, būstas kainuoja skirtingai“, – sakė V. Janulevičius.
Jis pabrėžė, kad Lietuvoje atlyginimai turėtų ir toliau būti keliami, bet tai turi būti subalansuota.
„Jei mes per toli nubėgsime į priekį, būsime brangi, bet neturtinga šalis. Kalbant apie mokesčių sistemą, dažnai iš politikų jaučiasi, kad bandoma priešinti visuomenę, neva baudžiame turtuolius. Bet mes puikiai žinome, kad visi gyvensime geriau tik tuomet, kai turėsime stiprią pramonę, kuriančią darbo vietas, verslius gyventojus. Turime būti konkurencingi ir visi kartu judėti į tą gerovę“, – tikino V. Janulevičius.
Vilniaus universiteto profesoriaus Romo Lazutkos nuomone, rodiklis, kad du trečdaliai lietuvių neuždirba vidutinės algos, rodo ne bendrą algų lygį, o pasiskirstymą.
„Bendras atlyginimų lygis priklauso nuo ekonomikos, inovatyvumo, kokią pridėtinę vertę kuriame vidutiniškai. Pas mus tikrai vyrauja tradicinės ūkio šakos ir todėl bendras atlyginimų dydis nėra didelis.
Atlyginimų pasiskirstymas rodo, kad nelygybė – didelė. Pajamų nelygybę nulemia didelė atlyginimų nelygybė. Tai yra prastai, atsiranda daugybė socialinių problemų“, – aiškino R. Lazutka.
I. Genytė-Pikčienė sutiko, kad Lietuvoje yra pajamų nelygybės, tačiau šia problema esą rūpinasi valstybė.
„MMA buvo keliama sparčiausiai kone visoje ES, matome ženklų tempą šio rodiklio kilime. Kalbant apie viešąjį sektorių, jau vien kiek postūmio į šio sektoriaus atlyginimus įnešė pandemija, atlyginimų augimas čia buvo itin spartus, net lenkė atlyginimų augimą privačiame sektoriuje.
Pajamų nelygybe buvo rūpinamasi, dedama pastangų, kad nebūtų reikšmingos pajamų nelygybės. Kitas dalykas, reikėtų pakalbėti apie tai, kokią mes matome Lietuvą ir kokie mūsų strateginiai tikslai. Mes vis dar esame besivejanti valstybė, mūsų šalies raidoje yra vidutinių pajamų spąstų išbandymas, tai prieš akis. Ekonomika turi transformuotis, turime didinti tas ekonomines veiklas, kurioms darbo kaštų kilimas nebūtų grėsmingas, kurios galėtų saugiai konkuruoti, net ir mokėdamos labai aukštus atlyginimus. Bet mes kol kas šio proveržio nesame pasiekę“, – pabrėžė ekonomistė.
I. Genytė-Pikčienė pridėjo: Lietuva taip pat turėtų stengtis pritraukti specialistus iš kitų šalių.
„Vien iš tų specialistų, kuriuos užsiauginame, labai ilgą laiką augti negalėsime. Kitas dalykas, mes labai kalbame apie atlyginimus, investicijas, bet pamirštame kompetencijas. Sparčiai kylant atlyginimams, iš tiesų verslui atsiras kvėpavimas į nugarą, kad reikia daugiau investuoti į automatizaciją, robotizaciją“, – pabrėžė ekonomistė.
V. Janulevičiaus manymu, Lietuvai Vakarų atlyginimus sunku pasivyti ir dėl ilgai trukusios sovietų okupacijos.
„Pas mus daugiausia vyrauja vidutinės pridėtinės vertės pramonė, noras siekti aukštesnės pridėtinės vertės, noras daryti taip, kad vidurinė klasė didėtų ir augtų. Bet noriu paliesti mokesčių sistemą – tai ne tik biudžeto balansas, bet ir Lietuvos vizitinė kortelė. Kad mes greičiau įsibėgėtume ir būtume kaip Danija, mums reikia suvokti, kad kiekvienam etapui yra savas laikotarpis. Manau, kad mes puikiai judame ta linkme. Gera mokesčių sistema yra stabili, aiški, paprasta, skaidri ir turinti kuo mažiau išimčių“, – šnekėjo V. Janulevičius.
O Lietuvos mokesčių sistema, anot jo, nėra tolygi.
„Yra begalė išimčių, begalė neskaidrios šešėlinės ekonomikos, įmonės gauna pajamas jų nedeklaruodamos. Šešėlinė ekonomika didelė. Reikia skatinti, kad būtų kuo skaidriau, kad būtų kuo daugiau investuotojų, kad Lietuvos kapitalas neištekėtų į kitas šalis“, – pabrėžė jis.
R. Lazutka antrino: šešėlinė ekonomika Lietuvai išties daro žalą.
„Kita vertus, yra ne tik šešėlis, bet ir „gyvulių ūkis“, kai žmonės išsiima verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymą. Tai nebėra šešėlis, bet tai – iškrypusi mokesčių sistema. Žmonės pabėga nuo didesnių mokesčių ir nuo algų, nes jų pajamos nebelaikomos atlyginimais ir neįeina į atlyginimų statistiką. Tai yra blogai.
Būtų svarbu valdžiai, verslo ir darbdavių organizacijoms, profesinėms sąjungoms susitelkti ir nebebendrauti su tais, kurie yra šešėlyje: jei žmogus, penkerius metus individualiai dirbęs plytelių klojėju, ateitų įsidarbinti, jis negautų samdomo darbo. Tai ne šešėlis, o pusiau šešėlis, nes šis darbas turi samdomojo darbo pobūdį“, – siūlė R. Lazutka.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
