Iki Lietuvos krikšto kariai buvo laidojami kartu su žirgais. Tą patvirtina Pakalniškių kaimo apylinkėse (Šakių r.) rastas kapinynas, naudotas V-XIV a. Paprasti lietuvių kariai laidoti su vienu ar dviem žirgais, o LDK kunigaikščiai – net su 8-18 žirgų. Siekiant, kad palydėtų į dausas, žirgai laidoti gyvi.
Apie Vytauto Didžiojo karo muziejuje eksponuojamą parodą „Žirgas – dausų palydovas“ pasakoja viena iš parodos rengėjų Kristina Petrauskė, kuri akcentuoja: „Lietuvis ir žirgas – neatskiriami nei šiame, nei kitame pasaulyje, juk ir mūsų Vytis simbolizuoja raitą karį.“
Atrado 1961 m.
Į Pakalniškių kapinyną dėmesys atgręžtas 1961 m. balandį, kai Gelgaudiškio (Šakių r.) mokyklos-internato auklėtoja Kristina Kelpšaitė Vytauto Didžiojo karo muziejui (tuom. Kauno valst. istorijos muziejui) pranešė, kad smėlingose Pakalniškių k. kalvose kasant smėlį randama žirgų griaučių, geležinių balnų kilpų, žąslų, žalvarinių žvangučių, gintarinių karolių, žirgų papuošalų ir kt. Nuvykęs į vietą muziejaus archeologas Juozas Antanavičius konstatavo, kad čia ardomas kapinynas ir institucijų prašyta jį apsaugoti. Tačiau vietiniai toliau ardė kapinyną. Didžioji dalis kapinyno buvo išardyta ir išvogta.
Muziejaus archeologinė ekspedicija tyrinėjimo darbus pradėjo 1963 m. gegužės 10 d. Vyko 7 tyrimų sezonai, iki 1974 m. rugpjūčio 12 d. Tyrimams vadovavo Juozas Antanavičius ir Kazimiera Gabriūnaitė. Brėžinius ir radinius fiksavo dailininkai Steponas Šaulys su Emilija Šimoneliene. Ištirtame 3869 km. m. plote rasta: 22 degintiniai kapai, datuojami V-VI a. ir XI-XIV a., taip pat 235 griautiniai žirgų (262 žirgų griaučiai) kapai, datuojami XI-XIII a. ir mirusiųjų deginimo laužavietė, datuojama XI-XIII a.
Į Vytauto Didžiojo karo muziejų pateko apie 1550 radinių: tarp jų 254 balnakilpės (yra paauksuotų, pasidabruotų) ir 215 žąslų. Osteologinė medžiaga saugoma Vilniaus universitete.
Tai vienas stambiausių žirgų kapinynų Lietuvos teritorijoje.
Vesdavo į dausas
Žirgų laidojimo ženklų dabartinės Lietuvos teritorijoje randama II-I pr. m. e. Parodos rengėja K. Petrauskė pažymėjo, kad žirgų laidojimo tradiciją turėjo visos indoeuropiečių tautos.
„Dar šiandien prie Gango upės gyvenantys indoeuropiečiai kremuoja ir barsto pelenus, lygiai kaip ir baltai. Žirgų laidojimo paprotys buvo paplitęs nuo Indijos iki Vakarų Europos. Mūsų išskirtinis požymis – žirgo ir kario sugretinimas“, – sakė muziejininkė.
Žirgai su kariais laidoti iki Lietuvos krikšto 1387 m. „Žirgų kapų tradicija labai greit pasibaigė, Žalgirio epochoje tokių kapų jau nebėra, o žmonių degintinis paprotys išsilaikė iki XVI a. Žirgai – didelė prabanga, todėl šis paprotys dingo anksčiau”, – teigė K. Petrauskė.
Žirgas senovės baltams buvo ne tik socialinio statuso simbolis, pagalbininkas buityje ir kare, bet ir palydovas į pomirtinį pasaulį – dausas.
„Senovės lietuvių pasaulėžiūroje dausos – tai vieta, kur vyko pomirtinis gyvenimas. Anuomet tikėta, kad į dausas ant stiklo kalno papuola visi kariai, kurių vėles nuneša žirgai. Jei karys būdavo sudeginamas su visais daiktais, pelenus išbarstydavo, o žirgą gyvą palaidodavo vietoje. Žirgų galvos atsuktos į vakarus, kur saulė leidžiasi – į dausas“, – pasakojo K. Petrauskė.
Nustatyta, kad Pakalniškių kapinyne anksčiau kurtos laužavietės, kuriose žmonės buvo kremuojami, o jų pelenai ir įkapės išbarstomos 400 kv. m lauke. Pakalniškėse laukas turi nuo 70 cm iki 1 m sluoksnio pelenų.
„Galima tik įsivaizduoti, kiek žmonių ten buvo kremuota“, – pridūrė muziejininkė.
Žirgus kankindavo
Muziejininkė pasakojo, kad žirgai prieš laidojant buvo nuvaikomi, kad negalėtų pajudėti ir įstumiami į kapo duobę. Žirgai kapuose dažniausiai randami pažaboti – su žąslais, balno kilpomis. Kad apramintų, kai kuriuos žirgus užmėtydavo akmenimis. Iš kelių pusių žirgas buvo greit užkasamas, tyrimų medžiagoje matyti, kad gyvūnai muistydavosi, bandydavo gelbėtis.
Centrinėje vitrinoje eksponuojamas išskirtinis kapas: jame pasakojama 4 metų, nedidelio ūgio žirgo istorija. Iš duomenų matyti, kad žirgas buvo paaukotas: su ietigaliu perdurti 1 ir 2 stuburo slanksteliai.
„Šio žirgo galva atsukta į pietus – tai rodo, kad jis muistėsi, todėl buvo nužudytas. Žiaurus paprotys“, – pridūrė pašnekovė.
Kronikose minima, kad tradiciškai karys laidotas su vienu žirgu, o kunigaikščiai su daugiau – 8-18. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai buvo laidojami kartu su žirgais, ginklais, papuošalais ir įvairiomis kitomis įkapėmis – visa tai mirusįjį lydėjo į pomirtinį pasaulį. Visuose žirgų kapuose prie galvos randama po gintaro karoliuką. Manoma, kad į jis buvo įsegamas į karčius, kažkur viršugalvyje ir turėjo apsauginę-ritualinę funkciją.
Žemaičiai virš kario kapo dėdavo žirgo galvą, kartais ir kojų kaulus, kojūgalyje – žirgo aprangos elementus, o žirgo kūnas buvo suvalgomas ritualinėje laidotuvių puotoje.
Žvangučiai – kaip signalizacija
Kapinyne rasta žalvarinių ir sidabrinių žvangučių, puošusių žirgo ir žmogaus aprangą. Jie atliko ritualinę ir apsaugos funkcijas: tikėta, kad žvangučiais galima prisišaukti vėles į pagalbą, užmegzti ryšį su dausomis. Jie saugojo žirgą ir raitelį.
Ant karčių kabinti skambantys žvangučiai ramindavo žirgą, maskuodavo garsus, kurie galėtų jį pabaidyti. Skirtingu žingsniu žengiančių žirgų žvangučiai skambėdavo skirtingai – taip buvo įspėjama apie artėjančius raitelius. Anot muziejininkės, žvangučiai buvo kaip signalizacija, įspėdavusi: traukitės nuo kelio, atjoja kavalerija!
„Tyrimai rodo, kad dalis žvangučių, naudotų puošti žirgo kamanas, buvo per maži, kad jų skambėjimą girdėtų žmogaus ausis, tačiau jį puikiausiai girdėdavo žirgas, tad žygiuoti tyliai, tačiau išlaikyti sutelktą žirgo dėmesį buvo galima pakeitus didelius žvangučius į mažus“, – nurodoma parodoje.
Puošdavo įvijomis, juostomis
Žirgų karčius ir uodegas puošė žalvarinės įvijos, įpinamos puošnios tekstilės juostos. Kasų pynimas ir įvijos apsaugodavo raitelį ir žirgą: žirgo karčiai nesusiveldavo ir neįsipainiodavo į raitelio ekipuotę. Karčių pynimas ir įvijimas ne tik apsaugodavo ir atlikdavo dekoratyvinę funkciją, bet taip pat galimai turėjo ir simbolinę žirgo pažabojimo prasmę. Įvijos buvo žalvarinės, varinės, bronzinės.
Vienas svarbiausių elementų senovės baltų gyvenime buvo juosta. Ji naudota kaip kostiumo detalė, įvairių smulkių daiktų laikiklis ar kelionės nešulio palengvinimo priemonė. Žirgo kape Nr. 46 rastas gana gerai išlikęs karčių pluoštas, apvyniotas vilnone spalvota vytine juosta.
„Ši juosta iš XIII amžiaus, išskirtinė, nes vilnonė – retas dalykas, kad išsilaikiusi vilnonė juosta ir matosi spalvos: geltona, mėlyna, raudona. Ši juosta buvo įpinta žirgui į uodegą”, – pasakojo K. Petrauskė ir pridūrė: „Panašu, kad buvo ne tik dekoratyvinė, bet ir ritualinė paskirtis, nes ir dabar lietuvių kalboje turime žodį pasileidęs, t.y. pasileidęs plaukus. Supinti yra tas pats, kas pažaboti, o pasileisti reiškia, kad žirgas neprijaukintas, pasileidęs. Jei jis pažabojamas t.y. įkinkomas, pritaikomas, tai jis jau supintais karčiais. Manoma, kad įvijų supynimas buvo žirgo pažabojimo simbolis”, – aiškino muziejininkė.
Paroda „Žirgas – dausų palydovas“ Vytauto Didžiojo karo muziejuje veiks iki gruodžio 17 d.
