Lageris, seksas, lietus, katana, smegenys, peilis, džiazas ir pragaras. Bet čia ne apie Juozą Grušą. Genitalijos, smurtas, valdžia, priespauda, kūnas ir bejausmis kombinatorius kanukas. Čia apie tai, ką galima pamatyti Kaune iki birželio vidurio ir kas virs brangiausiu Lietuvos istorijoje kino filmu, jei tik Donatui Ulvydui pasitaikys sėkmingi metai. Apdainavęs kalantiškąsias Laisvės alėjos batalijas, režisierius imasi kur kas tamsesnės temos, mažiau tautiniu patosu žibančios, daugiau primityviausiomis žmogaus aistromis trenkiančios.
Nelengva fantasmagoriškuose Ričardo Gavelio Vilniaus užkaboriuose taurų žmogiškumo perlą iškapstyti. Tuo įsitikinti galite buvusiame „Drobės“ fabrike aplankę parodą „Ar tu ne kanukas?“, kuria pristatomas dar neegzistuojantis D. Ulvydo kino filmas. Toks ambicingas yra šis kūrinys, kad 700-ojo sostinės gimtadienio metais tikrai nepasirodys, bet jau dabar visas būrys menininkų pro tapybos, muzikos ir vaizdo klipų plyšelį projektuoja kinematografinio „Vilniaus pokerio“ detales.
„Drobėje“ praėjusį penktadienį atidaryta paroda, kaip paaiškino jos kuratorius Linas Liandzbergis, padalyta į dvi dalis. Viena, su R. Gavelio amžininkų – Vilniuje gyvenusių, draugavusių, kartu vyną gėrusių ir ginčus vedusių – darbais išvažiavo į Klaipėdą, kur bus atidaryta gegužės 26 d. Lino žodžiais, geresnioji pusė – R. Gavelio gyvenimo metu augusių 18-19-20-mečių kūrėjų, išgyvenusių sovietinę situaciją ir Lietuvos virsmą laisva šalimi – eksponuojama Kaune.
„Jeigu filmas bus, ten bus filmuojamos scenos dailininko Teodoro dirbtuvėje. Jeigu filmuosime scenas dirbtuvėje, ten turi kabėti dailės darbai. Iš čia jie ir bus“, – trumpai eksponuojamų kūrinių vietą filme nusakė D. Ulvydas.
Ir parodos lankytojams atskleidė tai būsiant patį brangiausią filmą Lietuvos istorijoje, su sąlyga, kad jis išvys dienos šviesą, žinoma. Šiai „Vilniaus pokerio“ partijai reikia 4 mln. eurų. Holivude tiek gali kainuoti viena filmo scena, o Lietuvoje kino gamintojai milijonų nežarsto. Belaukiant, kol kameros pradės suktis visu metru, Lukiškių kalėjime nufilmuotas „Vilniaus pokerio“ koncertas, kuriam muziką parašė Kipras Mašanauskas ir Jievaras Jasinskis – kompoziciją numatoma naudoti filmo garso takeliui.
XXI amžiaus kanukai
„Man labai patinka žodis „kanukas“, tik Gavelis jį turi ir, manau, šis žodis turėtų grįžti į mūsų kasdienybę, todėl parodos pavadinimas toks. Gal net svarbiau, kad šis filmas galbūt gims ir yra reikalingas šiandien būtent dėl kanuko. Esu tikras, paanalizuoti, kiek esame žmonės ir kiek kanukai, buvo aktualu ne tik tada, bet ir dabar“, – sako D. Ulvydas.
Pasak režisieriaus, gyvename pasaulyje, kuriame visi žmonės atrodo normalūs, bet iš tikro skendimas instagramuose, feisbukuose ir panašiose tuštybėse steigia kanukų pasaulį šiandien. D. Ulvydas „Vilniaus pokeriu“ nori aktualizuoti klausimą apie žmonių nužmogėjimą ir tapsmą robotukais, kanukais, belyčiais ir bejausmiais sraigteliais – romanas tampa aktualus ypač per kanukų liniją.
„Pirmiau padariau himną Kaunui – „Emiliją iš Laisvės alėjos“, o tik po to darau himną Vilniui. Manau, čia Kaunas netgi laimi. Jau turi savo kino filmą, epą sau – dabar laikas daryti Vilniui“, – paklaustas, koks literatūros kūrinys galėtų pretenduoti į Kauno urbanistinį epą, atsakymą kino kryptimi sukteli ir puikiai kauniečiams žinomą juostą iš savo režisūrinio dosjė traukia D. Ulvydas.
Nuramino susitikimas su našle
Parodos vieta – buvęs „Drobės“ fabrikas – neturi išskirtinės reikšmės, tiesiog L. Liandzbergio ryšio su Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS) rezultatas. O R. Gavelis, anot pašnekovo, nėra tiesiogiai modernistas, bet toks juodas, kad vis tiek modernus.
„Ši erdvė savo modernumu ir senovės prikėlimu dabartyje, man atrodo, kuria visai gerą sąsają. Netgi tai, kad noriu daryti ne istorinį, o dabartį reflektuojantį filmą – ir apie karą, ir apie 1960-uosius, ir apie 1980-uosius, ir apie 2000-uosius – sutampa su „Drobės“ prikėlimu ir aktualizavimu“, – svarsto D. Ulvydas.
Jo manymu, R. Gavelis su savo knyga, fantazija, inspiracijomis leidžia ir režisieriui išeiti už siužeto ribų. Pats rašytojas yra taręs, kad nėra laiko, viskas yra vienis, viskas vyko ir tada, ir dabar, ir vyks ateity. Ant vieno leidimo nugarėlės R. Gavelio taip pat pasakyta, „rašau ne aš, kažkas rašo manimi“.
„Tai sudeda taškus ant „i“ – suvoki, kad ta knyga yra kažkokie aukštesnių jėgų tekstai. <…> Planuojama ne knygos ekranizacija, o pagal romaną „Vilniaus pokeris“ statomas filmas. Tikrai daug dalykų bus pakeista, laisvė taip elgtis atsirado kalbant dėl autorinių teisių gavimo su Gavelio našle. Ji man pasakė „Donatai, tu net nebandyk padaryti Gavelio „Vilniaus pokerio“. Padaryk Ulvydo „Vilniaus pokerį“. Tada man pasidarė ramu ir aišku, kad galiu interpretuoti kūrinį kaip noriu“, – pokalbį prisimena D. Ulvydas.
Pasiteiravus, kurgi trauks keturis milijonus, režisierius pažymi, kad Europos Sąjungoje (ES) dabar visi filmai daromi koprodukcijos principu. Finansavimo ieškoma iš kelių valstybių, net ES direktyvos nurodo, kad menas turi ieškoti: „Mes ieškosime ir yra schema, kurią taikysime. Šiaip filmą galima padaryti ir pigiau, tačiau Gavelio „Vilniaus pokerio“ neišeina, kaip beskaičiuotume.“
Pažinoję tiesiogiai ir susipažinę per romaną
Pasak tapytojo ir parodos kuratoriaus L. Liandzbergio, kai kurie Kaune neeksponuojami autoriai, kaip Šaltenis, Antanavičius, Kisarauskas, galimas daiktas, pažinojo R. Gavelį. Saulius Šaltenis prisipažino ne kartą bendravęs su rašytoju. Kaune eksponuojami jaunesnės kartos darbai.
„Vilniaus pokerio“ laidos metu jie buvo paaugliai arba vos pabrendę jaunuoliai. Aš ieškojau tų darbų ir autorių prašiau, kad surastų kūrinius, ne tik atitinkančius temą, bet ir esančius to laikotarpio, kai jie perskaitė Gavelį“, – kuratorius menininkams turėjo savotišką introspektyvią užduotį.
Autoriai patys atrinko darbus, kurie buvo konkrečiai arba numanomai įkvėpti R. Gavelio. Dalis darbų sukurta praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje ar kiek vėliau, dalis – specialiai parodai.
„Mano prašymu, jie atlikti dabar galvojant apie tai, kas yra Gavelis kūrėjų gyvenime, kas jiems rūpėjo. Vyto Vasiliūno, Audriaus Gražio, Eglės Kuckaitės, Egmonto Bžesko darbai sukurti konkrečiai šiai parodai, galbūt – būsimam filmui. Turime viltį, kad jis bus, o tapybos ir kiti darbai galėtų tapti filmo dalimi“, – sako L. Liandzbergis.
Jo teigimu, paskolinti ar sukurti darbus šiai parodai daugelis autorių sutiko geranoriškai, kadangi R. Gavelis yra neeilinė asmenybė, „Vilniaus pokeris“ – neeilinis romanas. Pabandyti pabendrauti su R. Gaveliu, užmegzti su juo kontaktą kažkokiu pavidalu yra labai įdomu ir, kuratoriaus manymu, sudėtinga – kiekvienas turi asmenišką, autentišką santykį.
Užvertęs knygą, gavo ženklą
„Donatui ir šiaip draugams esu pasakojęs, koks savotiškas mano santykis su rašytoju. Skaitydamas knygą, svarsčiau, kaip organizuoti parodą. Romaną baigiau skaityti atostogaudamas užsienyje, užverčiau knygą, žvilgtelėjau į šoną ir pamačiau per du metrus nuo manęs stovintį balandį. Šiurpas nuėjo per kūną, pamaniau, čia kažkoks gliukas.
Nuėjau, grįžau – balandis niekur nesitraukia. Ir nesitraukė dvi ar tris dienas, kol ten atostogavome. Šiek tiek juokinga, bet paukštis atsirado lygiai tą akimirką, kai baigiau skaityti Gavelį. Tada supratau, kad negaliu išsisukti. Jis į mane žiūri ir sako „ei, žmogau“. Tai buvo pseudoženklas“, – juokiasi L. Liandzbergis.
Pašnekovo manymu, kiekvienas autorius turi prisiminimą, muzikinį ar kitokį nutikimą, paveikusį asociatyviai R. Gavelio kūrybos kontekste: „Man atrodo, kiekvienas autorius kažkokį leitmotyvą, personažą, įvykį iš Gavelio tikrai pasiėmė. Kai kam tai buvo naujiena. Jie perskaitė. Užduotis tokia buvo. Parodos dalyviai, kurie nebuvo susipažinę su Gavelio kūryba, per pusmetį tai padarė. Išėjo net edukacija.“
Esminga R. Gavelio neapykanta balandžiams paaiškinta laidoje „Kūrybos metas“:
„Ar tu ne kanukas?“ Kaune eksponuojami šių autorių darbai: Eglė Ganda Bogdanienė, Vilmantas Marcinkevičius, Emilis Vėlyvis, Laisvydė Šalčiūtė, Audrius Gražys, Monika Furmana, Egmontas Bžeskas, Vytautas Vasiliūnas, Rimantas Olšauskas, Eglė Kuckaitė, Vladas Juodagalvis, Donatas Ulvydas, Donatas Jankauskas-Duonis. Kaip minėjo L. Liandzbergis, kai kurie sukurti specialiai parodai ir eksponuojami pirmą kartą.
Paroda meno galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62) veikia nuo gegužės 19 d. iki birželio 9 d., darbo dienomis, 10-17 val. Parodos lankymas nemokamas.
Apie „Vilniaus pokerį“
1989 m. pirmąkart išleista Ričardo Gavelio (1950–2002) knyga „Vilniaus pokeris“ nepaliko abejingų. Autorius tuomet rašė: „Šis romanas vieniems atrodė esąs visuotinės vergovės bei visuotinio sekimo studija. Kiti su pasimėgavimu ar pasibaisėjimu atidžiausiai skaitė perdėm atviros erotikos sklidinus puslapius.“
Kritikų teigimu, su šiuo romanu į lietuvių literatūrą atėjo miestas ir kūnas, nuo kaimo vaizdavimo pereita prie miesto kultūros, atsirado erotikos, atvirumo. Romano puslapiuose tarp gausybės įvairių vietų skaitytojai atsiduria ir dailininko Teodoro studijoje, kurios įsivaizduojamą repertuarą įkūnija paroda „Ar tu ne kanukas?“.
1976-2006 m. išleisti penki R. Gavelio apsakymų rinkiniai, septyni romanai ir viena publicistinė knyga apie žurnalisto Vito Lingio nužudymą. Taip pat parašė pjesių, kino scenarijų, straipsnių periodikai.
Kadangi plunksnos aštrumu šios publikacijos autorius R. Gaveliui neprilygsta, o į kritikus nepretenduoja, štai jums dar viena retrospektyvi ir labai smagi rašytojo citata: „Anuomet linksmai stebėjau, kaip „Vilniaus pokeris“ jaukia visus lig tol galiojusius lietuvių literatūros kriterijus bei standartus. O dar linksmiau stebėjau dėl tos knygos kilusį tamsybininkų bei davatkų siautulį.“
